TOP 10 knygų serijų, kurias noriu tęsti/pabaigti

top10wednesdaylong

Sveiki!

Šiam trečiadieniniui dešimtukui verčiau save mąstyti apie pradėtas, bet nebaigtas serijas. O pasirodo, kaip niekad, pretendentų į sąrašą buvo tikrai daug. Berašydama vis prisimindavau dar ir dar ir pasirodo tokių serijų yra tikrai daugiau nei 20! Tačiau nelaužiau savo nustatytų taisyklių ir šiandien Jums pristatau 10 serijų, kurias įdomiausia, labiausiai norisi tęsti ar visai užbaigti!

TOP 10 knygų serijų, kurias noriu tęsti

TOP 10 knygų serijų, kurias noriu tęsti/pabaigti:

  1. Sarah J. Maas „Užkerėtas dvaras“ – o, taip! Antrosios serijos dalies, tikėkimės, netrukus pasirodysiančios ir Lietuvos knygynuose, laukiu nesulaukiu!!! Be galo smalsu sužinoti, kaip ten viskas pakryps toliau! Magiškas pasaulis, pilnas intrigų, nežemiškų sutvėrimų, burtų ir net kažkiek politikos – visa tai bendrame katile sudaro istoriją, nuo kurios atsitraukti neįmanoma iki tol, kol nepabaigsi iki pat paskutinio puslapio. Laukiam!
  2. Amy Ewing „Vienišojo miesto“ serija – man beliko paskutinioji serijos dalis – „Juodasis raktas“, kurią turiu lentynoje ir vis dar neperskaičiau… Žmonių nuomonės apie šią seriją yra visiškai skirtingos, ir kartais toks jausmas, kad esu viena iš nedaugelio jos gerbėjų, bet ką padarysi, life is life, visaip būna. Nors pirmą dalį pagadino per greita romantinė linija, kuri, beje, man atrodo ir yra silpniausias dalykas serijoje, visos siužeto subtilybės mane be galo intriguoja ir žavi!
  3. Jenny Han „Visiems vaikinams, kuriuos mylėjau“ – super miela serija, kurios trečios dalies pasirodymas buvo netikėtas posūkis jaunimo knygų mylėtojų gyvenimuose, mat visi tikėjo, kad tai bus dvilogija. Ką gi, labai noriu perskaityti ir sužinoti, kur galiausiai pasisuka be galo žavios ir mielos protagonistės Laros Džinės nuotykiai!
  4. Tahereh Mafi „Shatter Me“ – dėl šitos serijos vis skauda širdį, kad niekaip jos nepratęsiu, nes pirmoji dalis man ŽIAURIAI patiko!!! Prieš pradedant antrąją dalį, noriu skirti laiko ir #1,5 serijos daliai, bet vis kažkas pasimaišo kelyje ir mano dėmesį nustumia kitur, nors seniai turėjau pratęsti seriją.
  5. Sally Green „Pusiau blogas“ – šią seriją pradėjau dar prieš pradėdama rašyti tinklaraštį, įsigijau antrą dalį, tačiau taip prie jos ir neprisėdau, o dabar Lietuvos knygynus jau pasiekė ir trečioji! Manau, kad turėčiau šios serijos apie raganius pirmąją dalį perskaityti iš naujo ir tik tuomet tęsti seriją!
  6. Leigh Bardugo „Grišų“ trilogija – bibliotekoje pamačiusi pirmąją dalį, griebiau ją kuo greičiau ir iš karto puoliau skaityti, tačiau dabar, kai pasirodė antroji dalis, vis suku prie B raidės, tačiau niekaip knyga ten nepasirodo ir nuliūdusi žingsniuoju toliau, kadangi „Šešėlis ir kaulas“ man labai patiko ir paliko ant kabliuko: tai buvo naujas pasaulis, siužetas pilnas netikėtumų, net skaitytojas negali pasitikėti nei vienu veikėju, o kur dar intrigos, romantinės linijos ir valstybės valdymo peripetijos bei magija!
  7. Mats Strandberg ir Sara B. Elfgren „Rato“ trilogija – ši švedų dueto trilogija taip jau senokai laukia, kol ją užbaigsiu. Vasaros pradžioje pradėjau skaityti finalą „Raktas“, tačiau pajutau, kad ne metas fantastikai ir teko kūrinį padėti į šoną, nors norėjosi man sužinoti, kaip viskas baigsis. Dabar telaukiu to momento, kai širdis pasakys, kad reading slump neprasidės nuo fantastinės knygos apie raganas mažame Švedijos miestelyje.
  8. Holly Smale „Geek Girl“ serija – gaila, tačiau esu perskaičiusi tik pirmąją šios serijos dalį, ir tai angliškai, o be to – iš antro karto. Tačiau tą antrąjį kartą tikrai labai smagiai užbaigiau, mat ne kartą kikenau ir tikrai gerai praleidau laiką, bebaigdama kūrinį, kadangi Harieta, kūrinio protagonistė, ir jos nuotykiai tikrai verčia išspausti šypseną – ji moksliukė, netikėtai tapusi modeliu!
  9. Andrea Cremer „Nekties šešėlis“ – pirmąją trilogijos dalį perskaičiau tada, kai tinklaraštis buvo dar visai neseniai susikūręs, ir labai gerai pamenu, kaip pykau dėl vieno autorės siužeto pasirinkimo, tačiau man labai patiko aprašytas vilkolakių gyvenimas ir tradicijos. Įmečiau antrąją serijos dalį į knygų stiklainį, tačiau niekaip nepasisekė šiuo klausimu.
  10. Victoria Aveyard „Raudonoji karalienė“ – šios serijos tęsinio taip pat laukiu, tačiau kadangi net originalių leidimų Amerikoje datos eina vis tolyn, kažkaip net praradau entuziazmą. Antroji dalis paliko ant nemažo kabliuko, tačiau ji nebuvo, mano manymu, tiek daug žadanti, kiek pirmoji dalis. O aš jau ir nemažai dalykų tiesiog pamiršau…

Pamišėliškas skaitymo iššūkis 2017: iššūkiai!

Sveiki, mieli knygų mylėtojai!

Kadangi ką tik tinklaraštis paminėjo trejų metų gimtadienį, nusprendžiau pratęsti, galbūt būsimą, tradiciją! Knygų skaitymo iššūkis! Taip!

Jeigu tarp skaitytojų atsirado nors keli, kuriems šis dalykas nieko nesako, skubu paaiškinti.

Knygų skaitymo iššūkis, arba read-a-thon, yra nustatytas laiko tarpas, per kurį bandoma perskaityti kuo daugiau knygų arba įvykdyti nustatytus iššūkius. Kiekvienas gali pasirinkti sau individualiai, kokie jo tikslai iššūkio metu: ar nori vykdyti viešai nustatytus reikalavimus, ar kelsis savus tikslus, tačiau tiesiog kartu su kitais žmonėmis skaitys. Žodžiu, kiekvienas read-a-thon atvejis yra labai individualus. Laiko tarpas irgi gali skirtis: para, dvi, trys, aštuonios, dešimt – kiek tik norisi.

Na o pamišėliškas knygų iššūkis, rengiamas tinklaraščio gimtadienio proga, truks savaitę – kaip ir pernai. Šį kartą visi kartu skaitysime nuo liepos 24 dienos 00:00 iki liepos 30 dienos 23:59.

Šį kartą iššūkių bus 6 ir nusprendžiau, kad sąlygos bus labai laisvos: jei norit, galima ir vieną knygą perskaityti, kuri atitiktų visus pasiūlytus iššūkius. Kaip ir minėjau, dalyviai turėtų žiūrėti pagal savo situaciją, kiek knygų gali leisti sau, kiek spės, kokios bus laiko sąnaudos ir panašiai. Galite skaityti ir visas šešias, o gal tris knygas, atitinkančias po du iššūkius, – tai Jūsų pasirinkimas.

Kaip ir pernai, skatinu visus dalyvaujančiuosius dalintis akimirkomis, skaitomomis knygomis ar savu TBR ir kelti nuotraukas į socialinius tinklus, dedant groteles #PDKreadathon ir #pamišėliškasknygųiššūkis (arba #pamiseliskasknyguissukis).

O dabar… iššūkiai!

PDK 2017 read-a-thon

  • Knyga iki 200 psl.
  • Knygos pavadinime – vieta/vietovardis – nesvarbu, ar paminėta šalis, miestas, kaimas, ar tiesiog kažkokia vieta. Pvz.: X name, Y Lodone, Z važiuoja į Šiaulius, saulė šviečia Palangoje ir t. t.
  • Knyga su iliustracijomis – tai gali būti vaikiška knyga, o gal komiksas ar grafinis romanas – svarbu, kad būtų iliustracijų.
  • Ekranizuota knyga + filmas – žinau, kad toks iššūkis buvo ir pernai, tačiau šiemet siūlyčiau po skaitymo pažiūrėti ir filmą, jeigu spėtumėte iššūkio savaitę, būtų dar smagiau!
  • Ilgai lentynoje užsibuvusi knyga – nebūtinai Jūsų lentynoje, galbūt pro ją vis praeidavote bibliotekoje, norėjote, tačiau vis nepasiimdavote namo. Dabar siūlau tą padaryti!
  • Realistinė knyga – čia viskas paprasta: jokių magiškų elementų, nežemiškų (vampyrai, vilkolakiai ir t. t.) būtybių ir pan. Jeigu čia kiltų klausimų, galit žvilgtelėti, ką apie knygą sako mūsų Meka – Goodreads šone visada surašyti žanrai, kuriems priklauso knyga 🙂

Primenu, kad šis iššūkis nėra konkursas, čia svarbiausia – gerai praleisti laiką su knyga rankose, o tai jau gali būti laimėjimas! Taip pat įsiminkite, kad svarbiausia susitarti pačiam su savimi, kiek iššūkių norite vykdyti, kiek knygų pasiruošite šiam iššūkiui ir t. t.

Jei tai Jums nauja, siūlau šoninėje juostoje, kategorijų srityje žvilgtelėti į „Pamišėliškas knygų skaitymo iššūkis“ – ten rasite visą informaciją apie praeitų metų renginį!

Jei kyla kažkokių klausimų, visad laukiu Jūsų laiškų ir žinučių!

Kviečiu visus dalyvauti! Lauksiu Jūsų akimirkų! 😊

-Greta

P. S. renginys Facebook’e (spauskite čia)

Pamišusiai dėl knygų – 3 – eji!

Artėjant šiai dienai, vis pagalvodavau, kad treji atrodo daug brandžiau nei dveji metai. Tinklaraščiui jau treji. Taip, mano galvoje viskas iš tikrųjų atrodo kiek kitaip, negu mačiau viską praėjusiais metais.

Su trečiaisiais pamišėlės metais, toks jausmas, atėjo ir sunkumai, nes neretai negebėdavau valdyti savo laiko taip, kaip derėtų, negebėjau knygoms ir tinklaraščio pildymui skirti tiek daug laiko, kiek norėčiau. Akylesni galėjo pastebėti, kad ties šių metų vasario/kovo mėnesiu iš viso atsirado duobė. Visur buvo tiek visko, o aš jaučiau, kad pradedu save versti ir taip nebegaliu pajusti malonumo. Suvokiau, kad metas daryti pertrauką, kuri nors laikinai padėjo man atsistoti ant kojų, tačiau vis dar esu situacijoje, kai noriu čia padaryti labai daug, bet laikas tirpsta, o jėgų atsisėsti ir rašyti ne visada randu. O ką jau kalbėti apie knygų skaitymą, kurių užsibrėžiau perskaityti 65 šiais metais, o dar net pusės šio skaičiaus neįveikiau.

Tačiau nepaisant visko, vasara yra smagus metas, kai galiu sau leisti daug daugiau skaityti ir rašyti, tad po truputį bandau viską atstatyti į savas vėžias! Rašyti šį tinklaraštį man tikrai patinka ir nenoriu  veiklos išsižadėti, tad ir toliau ieškosiu būdų, kaip visą dalią sau palengvinti ir save įkvėpti naujiems darbams.

Ir nepaisant visko, šiandien – šventė! Juk pamišėlei jau treji! Tad labiausiai šią dieną noriu padėkoti visiems skaitytojams, kurie buvo šiuos trejus, dvejus, o gal vienerius metus kartu, rašė, siūlė, pageidavo. Be Jūsų nebūtų ir viso tinklaraščio!

Kaip ir kasmet, skubu prie statistikos!

  • Apžvalgų – 40
  • TOP 10 trečiadienių – 6 ( 😦 )
  • Papildymų – 9

Taip pat tęsiu gimtadieninių nominacijų tradiciją! Kokios gi buvo šiais metais įsimintinos knygos?

Metų linksmiausiaGerdos Jord „Gertrūda“

Metų grožispenkiasdešimtmečio „The Outsiders“ leidimas

Metų susimąstymasAnthony Doerr „Neregimoji šviesa“

Metų nustebinusi pabaiga E. Lockhart „Melagiai“

Metų liūdniausiaRuta Sepetys „Druska jūrai“/ Jennifer Niven „Papasakok man apie tobulą dieną“

Metų tęsinys Kiera Cass „Karūna“ – mielai ir žaviai, bet nuspėjamai pasibaigė serija. O pasirodo, daugiau net nelabai ir baigiau kažkokių serijų…

Metų mieliausiaRainbow Rowell „Fangirl“

Metų šiurpiausiaSabaa Tahir „Žarija pelenuose“

Metų nusivylimasEstelle Maskame „Ar sakiau, kad myliu tave?“

Metų staigmenaHeather Demetrios „I‘ll Meet You There“

Metų fantastikaSarah J. Maas „Užkerėtas dvaras“

Populiariausias TOP 10 trečiadienis10  knygų, kurias noriu perskaityti 2017 m.

Populiariausia apžvalga, pasirodžiusi per trečiuosius metusUnė Kaunaitė „Laiškai Elzei“

Tad štai, tokie buvo tretieji pamišusios dėl knygų metai – įvairūs, kupini norų, svajonių, gerų knygų ir naujų pažinčių! Ačiū, mielieji, visiems, kurie dabar skaito šį įrašą – kiekvieno Jūsų dėmesys man reiškia be galo daug!

Apkabinu ir siunčiu begales linkėjimų!

-Greta

Melvin Burgess „Heroinas“

„Heroinas“ (1996) – atvira dviejų paauglių, Džemos ir Taro, draugystės ir meilės istorija. Jis pabėga iš namų vejamas tėvo smurto, ji – ieškodama nuotykių ir protestuodama prieš tėvų griežtumą.

„Heroinas“ – negailestinga, šokiruojanti knyga ir apie gyvenimo tamsiąsias puses, ir apie viltį. Ši knyga kiekvienam, pirmiausia tėvams, nesuprantantiems savo vaikų, ir vaikams, nesuprantantiems tėvų.

Buvo begalės kartų, kai bibliotekoje vis nepasiėmiau šios Lietuvoje itin populiarios knygos, tačiau galimų pasiimti knygų limitas mane priversdavo kūrinį padėti atgal. Šį kartą, kai knygų klube nusprendėme aptarti knygą, pagaliau aš perskaičiau kūrinį. Artimi draugai nebuvo sužavėti kūriniu, tačiau iš interneto platybių žinojau, kad „Heroinas“ – tikrai populiari ir paaugliams patinkanti knyga. Toks kontrastas intrigavo mane – norėjosi pagaliau susidaryti ir savo nuomonę.

Taras ir Džema – jauna pora. Taras gyvena mušamas tėvo, jo mama alkoholikė, todėl jis – nelaimingas vaikas. Tuo tarpu Džemai tik atrodo, kad ji nelaiminga, kadangi jos tėvai nelabai leidžia jai matytis su keistos reputacijos Taru. Kai pastarasis pabėga iš namų, paauglė taip pat nusprendžia, kad ji namie yra per daug varžoma ir nesuprasta, todėl bėga kartu. O gyvenimas Bristolyje, mieste, į kurį jaunuoliai pabėgo, tikrai nesaldus. Jie gyvena kaip skvoteriai, barasi su jais priėmusiais žmonėmis, tada bėga ir nuo jų, nes Tarą ir Džemą patraukia Lilė ir Robis. Tačiau pabėgėliai nė nenutuokia, kad su naujais draugais į gyvenimą ateis ir narkotikai.

Knygoje vaizduojamas lengvabūdiškas paauglių gyvenimas, kurių pagrindiniai tikslai yra gauti pinigų ir taip įsigyti heroino ar kitų narkotinių medžiagų. Jie rengia susibūrimus su „bendraminčiais“, o tai tebūna pretekstas dar vienai dozei. Visi jaunuoliai mano, kad jie lengvai nevartotų heroino, jei tik norėtų, jie net nemano, kad yra narkomanai, nors vartoja po kelis kartus per dieną, kad „pajustų kaifą“. Nedaug esu skaičiusi knygų apie narkomanus, tačiau visur panašiai viskas vaizduojama, nors Burgess‘o „Heroinas“ išsiskiria tuom, kad viskas pasakojama iš pačių vartojančiųjų pozicijos, todėl galima pasigilinti į jų psichologiją ir mąstyseną.

Nuotrauka iš interneto

Kūrinys gana monotoniškas, kadangi jame nėra tikslaus siužeto. Čia vaizduojama narkotikus vartojančių jaunų žmonių kasdienybė, tam tikri sukrėtimai, išjudinantys visą rutiną: mirtys, nėštumai, pinigų trūkumas, tačiau vis viena didžiąją knygos dalį skaitytojas stebi veikėjų gyvenimo būdą, jų tarpusavio santykius, kelis bandymus išnirti iš liūno, tačiau dauguma – nesėkmingi. Paskutiniai 50 puslapių susiskaitė greičiausiai, kadangi istorijos pabaigoje vis kažkas veikėjų gyvenimuose keitėsi ar vyko; man kaip ir norėjosi, kad daugiau taip būtų, nes kartkartėmis viskas tapdavo per lėta.

Manau, pagrindinė beskaitant man problema buvo tai, kad niekaip negalėjau įsijausti į kūrinio veiksmą, atrodė, kad viskas vyksta taip toli, negaliu iki galo suvokti kai kurių veikėjų ypatybių bruožų, o kai kurie pasirodydavo per trumpai ir ne taip išraiškingai, kad juos įsiminčiau. Romantinė linija nebuvo čia labai įsimintina, kadangi pradžioje Taras su Džema dar kartais vaidijosi dėl išsiskiriančių požiūrių, o pradėję vartoti, toks jausmas, kad visai vienas apie kitą pamiršo. Tai neblogai atskleidžia vartojančio žmogaus mąstymą, tačiau iki beveik pabaigos ši linija buvo nustumta į antrą planą.

Knygai skiriu 3 balus (max. 5). Taip, tai buvo kažkas tamsesnio, neįprastesnio, tačiau nepajutau to knygos ypatingumo, apie kurį daug jaunimo yra kalbėję ir vis dar kalba. Man patiko tai, kad autorius pasirinko pasakoti istoriją iš kelių veikėjų perspektyvų, tačiau nelikau iki galo įtikinta ar nustebinta.

E. Lockhart „Melagiai“

Privati sala.
Nepaprasta, mąsli mergina.
Ypatingas, nepalenkiamas vaikinas.
Keturi neišskiriami draugai – melagiai –
ir pražūtinga jų istorija.
Maištas. Nelaimė. Paslaptis.
Melas.
Tikra meilė.
Tiesa.
Skausmas.

Jeigu kas nors tavęs paklaus, kaip ši istorija baigėsi, – tiesiog nesakyk!

Argi paskutinis sakinys anotacijos neintriguoja? 😉 gerai sužaista! O kur dar faktas, kad knyga 2014 – aisiais nugalėjo Goodreads rinkimuose! Visai tai susidėjo į neblogą ir daug žadantį komplektą, todėl vos knygai pasitaikius mano kelyje, nusprendžiau ją įsigyti, o keliaudama pasiėmiau ją kartu!

Kadencija Sinklerė Istman – kūrinio protagonistė – kone kiekvieną vasarą leidžia jos turtingam seneliui priklausančioje Bičvudo saloje, kur kartu leidžia laiką su pusbroliu Džoniu, pussesere Miren ir Džonio mamos sugyventinio sūnėnu Gatu. Čia ši ketveriukė vadinama melagiais. Tačiau vieną vasarą, penkioliktąją, nutinka kažkas, ko Kadė negali prisiminti – nuo to laiko yra kankinama baisių migrenų ir prisiminimų nuotrupų, kurios nelabai ką reiškia. Mergina septynioliktosios vasaros Bičvude metu nusprendžia išsiaiškinti, kas gi ten tokio nutiko.

Šį kartą rekomenduočiau neskaityti apžvalgos tiems, kurie yra nieko prieš į knygą leistis be jokių nusistatymų – spoilerių apie pabaigą nebus, tačiau kai kurios siužeto įdomybės bus aptartos.

Knyga turi poros žanrų bruožų, tačiau labiausiai ją galima priskirti prie mistikos ir detektyvo, kadangi visą knygą skaitytoją, kaip ir Kadenciją, persekioja pagrindinis klausimas, kas gi ten nutiko. Tačiau šios nedidelės apimties romane kalbama ir kitomis temomis, kaip šeimos tarpusavio santykiai, turtų poveikis jiems, taip pat čia esti ir romantinė linija.

Paimta iš interneto

Būtent pastarojo dalyko tikėjausi didesnio, labiau išplėsto. Tai nebuvo blogai, tiesiog tikėjausi ryškesnės linijos, visgi galų gale ji net ne tiek mane sudomino, kiek kitos tematikos knygoje. Romantinė linija veikiau čia buvo panaudota tam, kad dar labiau viską padėtų supainioti ar išsiaiškinti – kaip pažiūrėsi. Vis dėlto saldžių momentų kūrinyje netrūko, tad kiek tamsesnė ir paslaptingesnė istorija čia nėra be gražesnių momentų.

Mane labiausiai knygoje patraukė šeimos tarpusavio santykių ir peripetijų dėl turto tematika. Sinklerių šeima – itin turtinga ir galinti sau leisti daug. Jie nežino darbuotojų vardų ar pernelyg nesirūpina dėl ateities, kadangi kišenėje vėjai – tikrai nešvilpia. Gatas yra žmogus iš šono, ne šeimos rato, regintis ir vis kalbantis apie tą socialinę nelygybę, kurią akivaizdžiai kuria Sinklerių šeima, tačiau, rodos, vienintelė Kadencija bent kiek dėmesio į tai atkreipia. Kitas svarbus čia dalykas yra vidinės šeimos kovos dėl turtų. Kadencijos seneliai turi tris dukteris, t. y. Kadės, Miren ir Džonio mamos, kurios nevengia tarpusavy pasirieti dėl tėvo palikimo. Kaip ir jų vaikai pastebi, jos nemažai išgeria ir puola plėšyti viena kitai akis dėl pinigų. Man pasirodė įdomu stebėti šios šeimos santykių raidą ir jų ryšius.

Vienintelis man striginėjęs dalykas buvo tai, kad išskyrus Kadenciją, jos senelį ir Gatą, negalėjau iki galo pajausti kitų veikėjų charakterių. Jie gana aiškiai apibūdinti, tačiau kartkartėmis tiesiog nelipo prie herojų elgesio, buvo sudėtingiau galvoje juos sutapatinti. Tačiau galų gale man tai nebebuvo tokia bėda, nes pabaigoje labiau koncentravausi į siužetą ir Kadę, o kitus – nebe tiek. Tad pabaiga tikrai prikaustė dėmesį ir man patiko, likau pakankamai nustebinta ir būtent dėl šios knygos dalies, manau, visas romanas įsirėš į galvą.

Knygai skiriu 4,5 balo (max. 5). Tikrai rekomenduoju paslaptingų knygų apie paauglių gyvenimus mėgėjams, tikiu, kad kūrinys, ar bent jau pabaiga, nustebins. Man patiko autorės rašymo stilius – kapoti ir trumpoki sakiniai, o viskas dar įvilkta į įdomią koncepciją, kadangi šalia, dėl tam tikrų priežasčių, pateiktos įvairios variacijos Kadencijos kurtų pasakų, kurios dar labiau paįvairina pasakojimą ar geriau padeda suprasti šios didelės, žymios, tačiau ne visai tokios tvirtos, kaip bandoma parodyti, šeimos santykius.

Kathryn Stockett „Pagalba“

Dvidešimt dvejų metų Skyter dūsta konservatyvioje 1962-ųjų Misisipės valstijos aplinkoje ir turi ambicijų tapti rašytoja. Jos sumanymas parašyti knygą apie gimtojo Džeksono tarnaičių ir jų šeimininkių santykius nedera su miesto aukštuomenės, kuriai priklauso ir pati Skyter, “padorumo” suvokimu. Negana to, jos būsimos knygos veikėjos – realios moterys iš ją supančios aplinkos.

Pasirodžiusi knyga su nesunkiai atpažįstamų tarnaičių išpažintimis prilygtų bombos sprogimui, kuris sukrėstų pasenusius, vergovės laikus primenančius žmonių santykius. O ką jau kalbėti apie knygos autorei ir jos veikėjoms gresiantį pavojų.

Ką gi, scenarijus pasikartojo: žiūrėdama „The Help“ filmą nė nenutuokiau, kad yra ir knyga, pagal kurią pastatyta ekranizacija, tačiau tą sužinojusi tikrai norėjau perskaityti kūrinį. Visgi bibliotekose ir knygynuose jo neradau, tačiau galiausiai LNB aptikau vieną egzempliorių, kuris, mano laimei, buvo laisvas. Ir pagaliau šis mano ilgas troškimas išsipildė – susipažinau su šiuo visame pasaulyje išgarsėjusiu romanu.

Istoriją, trunkančią daugmaž dvejus metus, pasakoja trys moterys: Skyter, baltoji mergina, kitaip nei jos pažįstamos, baigusi studijas, svajojanti rašyti, Aibilina ir Minė – afroamerikietės (arba spalvotosios, kaip rašoma knygoje) tarnaitės dirbančios baltųjų namuose, tvarkančios juos ir dažniausiai prižiūrinčios vaikučius. Kadangi aprašomas laikas yra 7 dešimtmetis, o vieta – Misisipės valstija, o tai gana kontraversiškas derinys dėl užsitęsusios segregacijos, galima nuspėti, kad šių moterų draugystė yra nepageidaujama. O dar bendras noras visuomenei papasakoti apie nelygybę ir nežmoniškus santykius baltųjų namuose ir elgesį su tarnaitėmis laikomas neįmanomu ir įžūlumo viršūne. Nepaisant visko, slaptas maištas užgimsta ir to pasekmės gali būti tragiškos arba viską keičiančios.

Filmo plakatas (iš interneto)

Man patiko autorės pasirinkimas pasakoti iš trijų moterų pozicijų ir, mano nuomone, tai buvo gerai išpildyta: buvo justi kiekvienos tonas, požiūris, nusistatymas ir negalėjai sumaišyti, kieno skyrių dabar skaitai. Minė buvo labiau sarkastiška, Aibilinos skyriuose jautėsi švelnumas, kartkartėmis – neviltis ir užpuolęs liūdesys dėl vienatvės, mat moters sūnus pakankamai neseniai žuvo, na o Skyter aiškiai ieškojo vietos, jautėsi jos didėjanti drąsa ir nepasitenkinimas esama padėtimi.

Apskritai likau sužavėta veikėjų išpildymu ir sukurtais charakteriais. Šioje knygoje net ir trumpai pasirodęs veikėjas tikrai neblogai įstrigdavo į atmintį, todėl šį kartą su vardų įsiminimu neturėjau problemų, o to priežastis, manau, ir yra faktas, kad autorės sukurti veikėjai turi kiekvienam būdingų unikalių ypatybių ar elgesio bruožų. Nežinau, kuri man labiausiai patiko iš pasakotojų, kiekviena iš pagrindinių veikėjų man buvo svarbi ir gal net sunku būtų išskirti savo mėgstamiausią: Minė pakerėjo savo energija ir atvirumu, Aibilina – nuoširdumu ir skleidžiama šiluma, na o Skyter įstrigo dėl savo jaunatviško užsispyrimo ir nepaklusimo taisyklėms.

Kadangi knygoje aprašomas veiksmas trunka kone 2 – ejus metus, tad knyga nėra plona, nors tempas gana greitas. Čia sutalpinta ne tik didžiulę intrigą kelianti knygos, kurią ruošiasi rašyti Skyter, istorija –  pasakojama apie šių moterų asmeninius gyvenimus, jų kasdienybę ir sukrėtimus, verčiančius juodaodžių bendruomenę dar labiau bijoti. Tiesa, visgi Skyter noras parašyti knygą yra vienas labiausiai į priekį stūmusių faktorių, jaučiant įtampą ir matant nehumanišką elgėsi, darėsi vis labiau įdomu, kaip ten viskas pasisuks, kas nutiks, ar kitos tarnaitės sutiks ir t. t. Labai gerai vertinu šį autorės pasirinkimą, parodyti ir kasdienišką Džeksono miesto gyvenimą per kelias prizmes, o ne tik papasakoti intrigą keliančią istoriją, mat taip dar geriau skaitytojas gali suvokti viso romano ir Skyter kūrinio idėją.

Knygai skiriu maksimalų balų skaičių – 5. Nors prieš tai ir mačiau filmą, daug ko, visai neblogai išėjo, neprisiminiau, tad gana objektyviai žiūrėjau į knygą ir likau pakerėta veikėjų, siužeto ir perduodamos žinutės. Labai paveiki knyga, kuriai nežinau, ar gali atsirasti abejingų. Nors sunkiai kur jau berandama, tikrai rekomenduoju perskaityti! O leidykla „Jotema“ visai galėtų pamąstyti apie kūrinio perleidimą 😉

Papildymas ♥ (28)

Sveiki, mielieji!

Skubu pasidalinti pastarojo mėnesio lentynos papildymu, kuris buvo itin lauktas 🙂 

IMG_1859.JPG

Galbūt ir Jūsų lentynos gretas papildė naujos knygos? Pasidalinkite! 😉

Margaret Atwood „Tarnaitės pasakojimas“

Netolima ateitis. Gileado respublika.
Fredinė gyvena Vado ir jo Žmonos namuose. Išeiti iš namų jai leidžiama tik kartą per dieną nupirkti maisto produktų. Parduotuvių pavadinimai yra paveikslėliai, nes moterims nebeleidžiama skaityti ir apskritai siekti žinių. Kartą per mėnesį ji privalo gulėti ant nugaros ir atlikti Tarnaitės pareigą, nes mažėjančio gimstamumo amžiuje Fredinės ir kitų šiai tarnystei paskirtų moterų vertė tėra jų vaisingumas. Ji dar atmena senus laikus, kai gyveno su savo vyru Luku, žaisdavo su dukra, turėjo darbą, pinigų ir galėjo mokytis. Bet dabar visa tai jau praeitis…

Manau, nesuklysiu sakydama, kad šis romanas jau įtrauktas į distopinės klasikos gretas, šalia tokių grandų kaip „1984“ arba „Brave New World“. Vėlgi, jau kaip tradicija tapo didelis ir ilgai trukęs mano noras perskaityti šį kūrinį, tačiau galutinis pastūmėjimas buvo, nenuostabu, kompanijos „Hulu“ išleidžiamas serialas, kuriame vieną vaidmenų atlieka Alexis Bledel iš „Gilmore Girls“! Gana šiurpus siužetas ir mėgstami aktoriai? Bet visgi visų pirma – knyga!

Veiksmas sukasi išgalvotoje Gileado respublikoje, kuri, kaip supratau, gyvuoja ant dabartinės Amerikos pamatų. Tai karų nevengianti valstybė, kurios viduje itin daug neramumų – tą galime spręsti iš tam tikrų atskirų socialinių grupių egzistavimo – Angelų (kažkas panašaus į kariuomenę) ir Akių. Pastarieji seka vidinius valstybės reikalus ir susidoroja su kitaminčiais, maištininkais ir pan. Namuose egzistuoja kitokia hierarchija – Vadas, namų galva, jo Žmona, Mortos, už namų ruošą atsakingos moterys, ir Tarnaitės, moterys, kurios esą šeimai turi pagimdyti palikuonių, kadangi dėl didelio radiacijos ir užterštumo mastų daugelis moterų čia yra nevaisingos, tarp jų – Žmonos. Tad Tarnaitės romane ir yra pagrindinė ašis: protagonistė Fredinė, nemininti savo tikrojo vardo, oficialiai egzistavusio iki susikuriant naujajai valstybei, pasakoja apie savo praeitį, sistemą ir Tarnaičių praeinamą kelią bei kasdienybę.

Kadangi dar tikrai daug yra mano neperskaitytų distopinių knygų, daugelis jų yra itin geros ir kiekviena jų turi unikalų cinkelį – kuo vaizduojama santvarka yra kitokia, tad ir „Tarnaitės pasakojimas“ išsiskiria unikalumu. Šio totalitarinio režimo bruožai, o būtent Tarnaičių socialinės grupės egzistencija mane neramino, jaudino: visa tai turi feministinių bruožų, dėl kurių, beje, internete gana aršiai ginčijamasi, kadangi visgi šiuo atveju tai gana painu ir subjektyvu, tačiau galų gale situacija, į kurią pakliūva įvairaus amžiaus moterys, yra žiauri ir paniekinanti moters padėtį visuomenėje. Tai priverčia mąstyti ir apskritai apie šioje visuomenėje paplitusį požiūrį į moteris, kuris, kad ir kaip būtų gaila, yra neadekvatus: moteris telaikoma indu ir negali turėti asmeninio gyvenimo. Kadangi esu feminizmo šalininkė, neretai apie tai susimąstau ir romanas davė peno dar didesniems, platesniems apmąstymams.

Kūrinyje dabartis persipina su Fredinės nupasakojama praeitimi, kuri padeda susipažinti su tuo, kaip sugriuvo buvusi valstybė ir iškilo naujoji, Tarnaičių paruošimu „darbui“ ir apskritai su herojės gyvenimu iki atsirandant dabartiniuose namuose. Man patiko vidury teksto įpinti protagonistės prisiminimai, jie dažnai buvo netikėti, bet laiku ir vietoje aprašytos situacijos ir epizodai padėjo geriau susipažinti su šiuo distopiniu pasauliu.

Atwood rašymo stilius iš pradžių man patiko, tačiau netrukus jis pradėjo man nusibosti… Jis smulkmeniškas, meniškas, tačiau galų gale – monotoniškas. Tarp svarbių įvykių viskas buvo gana ištempta – taip, tai geriau parodė Fredinės emocinę būseną, vis dėlto man norėjosi daugiau veiksmo, nes ties kiekvienu įvykiu atsirasdavo įtampa, tačiau iki kitų svarbių kūrinio vietų ji tiesiog išblėsdavo ir atrodo, kad veikėjai nerūpėjo tiek, kad būčiau be gal įsitraukusi į knygą. Ir dėl to net gaila darėsi, kadangi manieji lūkesčiai tikrai buvo nemaži.

Knygai skiriu 4 balus (max. 5). Knyga išsiskiria iš to, ką apskritai esu skaičiusi, įdomus siužetas, nagrinėjamos problemos, ir išskirtiniai, kiek netikėti veikėjai, tačiau iki pilnos laimės man trūko tam tikrų dalykų: dinamikos ir dar nors truputį daugiau world building‘o – t. y. informacijos apie Gileado valdymą, gal net daugiau politikavimų. Bet nevengiantiems distopijos žanro, tikrai siūlau pamėginti!

TOP 10 knygų, kurios turėtų būti Jūsų paplūdimio krepšyje (II)

top10wednesdaylong

TOP 10 trečiadieniai sugrįžta! Ir šį kartą – specialusis vasaros knygų dešimtukas!

Kada gi daugiau jei ne vasarą atsigriebti už buvusius metus ir imti didžiulius knygų kiekius į rankas. Po sudėtingos mokslų pabaigos laukiu to jausmo, kai norisi viską skaityti, bet deja, dar iki galo nejaučiu potraukio griebti bet kurią knygą. Tikiuosi, kad ši skaitymo sąstingio stadija netrukus praeis ir vėl valgysiu knygas 🙂

Kokie Jūsų šios vasaros skaitymo planai? Pasidalinkite!

TOP 10 knygų, kurios turėtų būti Jūsų paplūdimio krepšyje (II)

TOP 10 knygų, kurios turėtų būti Jūsų paplūdimio krepšyje (II):

  1. Adi Alsaid „Pasiklyskime“ viena iš pagrindinių šios knygos veikėjų (gal netgi ir visai pagrindiniausia) keliauja per Ameriką link savojo tikslo, apie kurį sužinome tik pabaigoje, ir savo kelyje sutinka 4 sutrikusius ir pasimetusius, savęs ieškančius paauglius, į kurių gyvenimus įsiveržia it viesulas. Road-trip ir nuotykiai su nepažįstamaisiais? Puikiai tinka vasaros skaitiniams! Beje, pati šią knygą skaičiau keliaudama į užsienį, tačiau kai tiek aplinkui naujų vaizdų, kartais sunku susikaupti 😊 visgi knyga puikiai tinka saulėtoms vasaros dienoms!
  2. Rainbow Rowell „Fangirl“ ši knyga pateko čia dėl savo žanro, kadangi mielų, romantinių knygų, kuriose gali slypėti ir daug daugiau nei tik banalus romaniūkštis, taip pat yra privalomos tarp vasaros skaitinių! Protagonistė Cath atvyksta į koledžą kartu su savo dvyne seserim, tačiau pastaroji itin nori atsiskirti ir nusprendžia protestuoti prieš gyvenimą kartu. Taip Cath, susikausčiusi, social anxiety turinti mergina, pakliūva į netikėtas situacijas ir yra priversta lipti iš savo komforto zonos.
  3. Kiera Cass „Sirena“ – šioji knyga čia atsirado dėl to, jog joje personifikuojama jūra. Skaityti apie jūrą ir sirenas, gulint prie jūros ar ežero? Žinoma! Kūrinys Jums žadą įdomų legendų pateikimą šiuolaikiniame pasaulyje, įdomius veikėjus ir meilės istoriją, įrodančią jausmų galią.
  4. Ann Brashares „Keliaujančių kelnių seserija“ – tikrai gana žinoma knyga apie keturias drauges, kurių laukia pirmoji tokia vasara – jos visos išsiskirsto ir išvyksta, kas kur: futbolo stovyklą, Graikiją, pas tėtį ir jo naująją šeimą ar lieka namuose. Vasara, patikrinanti draugių ryšius, jų atsidavimą viena kitai. O per jų rankas keliauja kelnės, kurios stebuklingai tinka visoms draugėms, nors jų figūros, anot knygos, visiškai skirtingos. Istorijoje merginos patiria daug nuotykių, tačiau atveriamos ir jų žaizdos, dėl kurių draugės pasidaro dar labiau vienos kitoms reikalingos.
  5. Nicola Yoon „Viskas, viskas“ – neeilinė, žavi istorija, kurios centre yra ir miela romantinė linija, tačiau ne tik tai svarbu knygoje. Protagonistė Madelina serga liga, dėl kurios ji negali išeiti į lauką, nes jos organizmas nėra pajėgus kovoti su bakterijomis, tačiau į kaimyninį namą atsikrausto akį patraukęs bendraamžis, su kuriuo herojė užmezga šiltus santykius. Bet juk kai situacija yra tokia keista, kažkur turi įvykti lūžis 😉 Nenoriu spoilinti, bet knygoje dar yra vienas dalykas, nutinkantis po to lūžio, dėl kurio knyga dar labiau tinka vasarai!
  6. Heather Demetrios „I‘ll Meet You There“ – ši knyga – mano 2017 – ųjų metų atradimas. Ilgai ją turėjau skaityklėje, o jos pavadinimas dar užsibuvo ir knygų stiklainyje, tad pajutusi, kad noriu realistinės knygos, pradėjau šią. Ir o, dieve. Gavau tokį emocijų antplūdį, kad nežinau, ar buvau tam pasiruošusi, kai menkai ko besitikėjau iš knygos. Unikali istorija sudaužytų likimų sąjungą: vaikiną, ką tik grįžusį iš karo, kur neteko kojos, ir merginą, svajojančią pabėgti iš mažo miestelio, tačiau abejojančią pasirinkimu, kadangi jos mama turi nemažai asmeninių problemų po vyro mirties. Be galo graži, jaudinanti, normaliu tempu besivystanti meilės istorija, nerealiai papirkusi mane.
  7. Ruta Šepetys „Nelengvu keliu“ – knyga, besiskirianti nuo kitų dviejų šios autorės kūrinių, kadangi čia vaizduojama istorija nėra tokia skaudi – ji nesisuka apie karą ir tremtį. Čia pagrindinė veikėja yra prostitutės dukra, kuri nori kitokio gyvenimo nei jos motinos ir siekia aukštojo išsilavinimo. Labai miela knyga apie Džozę, kuri drąsiai bando siekti savo svajonių, yra geraširdė ir nuoširdi mergina, o jos optimizmas ir meilė knygoms – tiesiog užkrečia. O kur dar ne tiek ryški, bet žavi romantinė linija… 😉
  8. Gerda Jord „Gertrūda“ – norite ko nors neišbandyto? Tikrai siūlau šią grafinę novelę, kurios pagrindinė veikėja Gertrūda grįžta į gimtąjį miestą, nes mirė jos močiutė. Čia ji nusprendžia aplankyti jų šeimos senąjį namą ir kiekviename kambaryje prisiminimai tarsi atgyja, taip herojė papasakoja savo istoriją. Tiesa, mergina gimė ir augo tuo metu, kai Lietuva jau bandė ar išsilaisvino iš sovietų sąjungos gniaužtų. Į kūrinį sudėta daug sovietinio gyvenimo detalių, kurios dabar atpažįstamos ne jauniausiųjų kartų atstovų, o tų, kurie savo akimis matė Lietuvos nepriklausomybės atgavimą ir šalies kelią po šio svarbaus įvykio.
  9. Sarah J. Maas „Užkerėtas dvaras“ – norisi kažko aštresnio ir daugiau fantastikos? Šią knygą čia įdėjau nepaisant to, kad ji taip pat labai gerai tiktų šaltiems ir tamsiems žiemos vakarams, tačiau ji tokia įtraukianti, kad puikiai tiks saulėtai (nors šiuo metu, kai aprašinėju šį dešimtuką, taip visai neatrodo) lietuviškai vasarai. Čia daug magijos, nepažįstamų būtybių, aistrų ir intrigų. Kartais beatostogaujant ir to norisi, ar ne? 😉
  10. Kasie West „P. S. I Like You“ – ir paskutinioji šios dienos knyga, kuri yra visiškai pūkuotas romanas, kuriame, bent aš, nelabai įžvelgiau kažko rimčiau, nors būta keletas užuomazgų ir rimtesnių temų. Vis dėlto knyga puikiai leis atsipalaiduoti, greitai susiskaitys, leis padūsauti dėl kurioziškų ar romantiškų momentų. Vasarai – visai neblogai.

Svetlana Aleksijevič „Černobylio malda“

„Černobylio malda“ (1997) – knyga ne tik apie pačią atominės elektrinės katastrofą, bet ir apie tai, ko mes net neįsivaizdavome, – kaip gyventi žemėje po jos. Avarijos likviduotojų, gaisrininkų, kariškių ir jų artimųjų, paprastų žmonių ir pareigūnų, o skaudžiausia – vaikų akimis atskleidžiamas visas sistemos suluošintų žmonių gyvenimo ir likimo tragizmas.

Visų pirma, tai mūsų mokytoja sakė, kad tai – labai gera knyga ir kad tikrai mums rekomenduoja ją perskaityti. Tą kartą įsirašiau knygą sau mintyse į sąrašiuką, bet laiko pernelyg daug neturėjau nuslinkti būtent tuo metu iki bibliotekos, tad taip ir pasimiršo. Na o dabar, visai neseniai, mums ši knyga buvo pasiūlyta diskusijai knygų klube. Kadangi visos narės sutikome, tądien ir pradėjau skaityti šį kūrinį, kadangi Vilniaus viešasis transportas man nesišypsojo ir migravau per centrą ieškodama stotelės, iš kurios galėčiau grįžti namo, o taip vis laukdama ir besėdėdama ir skaitydama, kaip knyga iš karto įtraukė į savo sūkurį…

Tai viena pirmųjų knygų, kurios siužeto niekaip negaliu nupasakoti, kadangi čia – dokumentinė proza. Autorė, kuri, beje, nors turbūt jau daugeliui čia užsukusių yra žinoma, 2015 – aisiais laimėjo Nobelio literatūros premiją už „polifoninę prozą, įamžinančią kentėjimą bei mūsų laikų heroizmą“.  Ji yra pirmoji baltarusė, gavusi tokį apdovanojimą. Bene žinomiausias – 5 kūrinių ciklas, kurį sudaro knygos apie karus ir kitus pasaulį sukrėtusius įvykius, palikusius didžiulius randus žmonijos istorijoje: Afganistano karas, dokumentika apie moteris Antrojo pasaulinio karo metu, sovietų rėžimo griūtis ir kt. Aleksijevič nevengia kritikuoti Baltarusijos ir Rusijos politikos ir už tai susilaukia tikrai nedraugiškų savo adresu pasisakymų iš valstybių vadovų. O apie savo darbą premijos laureatė sako: „Kiekvienas turime savo gyvenimo tikslą, idėją, darbą. Tai – mano gyvenimo darbas. Ar jaučiu misiją? Taip, noriu papasakoti pasauliui, kokie esame, juk tų žmonių niekas neišklausė.“ (citata iš Moteris.lt straipsnio).

Taigi, „Černobylio malda“ sudaryta iš nemažo skaičiaus liudininkų pasakojimų: nuo valstiečių iki valdininkų, nuo mokytojų iki inžinierių – ši amplitudė labai aiškiai parodo, kad nupiešiamas objektyvus ir informatyvus situacijos vaizdas. Jeigu ieškote informacinės knygos apie šią nelaimę – „Černobylio malda“ tam netiks, nes čia kalbama ne iš techninės, o socialinės pusės apie visą tragediją – dokumentikoje aiškiai atsiskleidžia žmonių padėtis, jų emocijos ir jausmai. Ir man tai labiausiai patinka šioje knygoje ir manau dėl to ji yra itin vertinga, nes dažnai žmonės neįsivaizduoja, kaip ši nelaimė sujaukė milijonus gyvenimų. Kai pagalvoju, mokykloje apie tai kalbėdavom tik faktais: kada, kaip, kur, kas kaltas, per fiziką net aiškinomės, kas reaktoriuje nutiko tokio, kad įvyko ši nelaimė. Tačiau niekad apie žmonių likimus.

Knygoje yra taip pat ryškios pirmoji ir paskutinioji istorijos, kuriose atvaizduotas dviejų moterų, netekusių vyrų dėl šios katastrofos, istorijos. Jos abi labai panašios, tačiau turi tam tikrų faktinių skirtumų, visgi – skausmas, širdgėla, liūdesys ir meilė jose yra tokie patys. Tiesa, antroji nepaveikė taip, kaip pirmoji, kurią oi kaip įtemptai skaičiau. Atrodė, kad jausmai taip lengvai perteikiami ir taip lengvai juos gali pajusti, tačiau šis procesas tuo pačiu metu buvo itin sudėtingas. Apskritai, knyga pasižymi tuo, kad paskaitai ir turi bent akimirkai ją užversti ir atsikvėpti, kadangi emocijų antplūdis yra netikėtas ir tikrai didelis.

Man labai patiko, kad jog autorė per trejus metus apklausė daug pačių įvairiausių žmonių, iš kurių perspektyvos ir matome tragediją. Aleksijevič apklausė savo noru grįžusiuosius, priverstuosius pasitraukti, žmones, kurie tragedijos metu dar buvo vaikai, minėti inžinieriai, profesoriai, mokslininkai ir mokytojai, gydytojai ir paprasti kaimo žmonės. Bene įdomiausi ir bene daugiausiai emocijų sukėlę buvo moterų, kurių vyrams teko keliauti į nelaimės vietą, likusių vienų ar su vaikais, atsiminimai ir pasakojimai. Kažkas labai traukė prie jų pasakojimų, nors, pripažinsiu, skaityti tikrai nebuvo lengva, tačiau jų atskleista pusė labai jaudino ir vertė laikytis, kad nebraukčiau ašaros.

Koks autorės vaidmuo visoje knygoje? Ji jaučiama ar matoma yra labiausiai pradžioje, vėliau ji juntama yra tik kartkartėmis, kai kažkas paaiškinama ar nupasakojama, ką ji su žmogumi pokalbio metu veikia – geria arbatą ar žiūri nuotraukas. Na, pripažinkim, jos prisilietimas ir šiaip juntamas istorijose, tačiau tikrai neįkyriai. Perskaičiusi knygą labai greitai pajutau norą perskaityti kitas jos knygas, kadangi stilius labai paprastas, tačiau įtaigus. Bet aišku ir jos misija be galo mane sužavėjo: menkos žinios apie Černobylį buvo praplėstos, tačiau iš visai kitos pusės nei tikėjausi – žmonių beviltiška situacija, dezinformacija ar apskritai jokios informacijos nesuteikimas, valdžios didžiulis noras viską slėpti…Apie viską čia aiškiai ir daug papasakota ir atskleista tai, ko daugelis turbūt nė neįsivaizdavo.

Knygai, be jokios abejonės, skiriu maksimalų balų skaičių – 5. Knyga įtraukė nuo pat pirmo puslapio, o ją palikau su praplėstu akiračiu ir sujaudinta širdimi. Tikrai rekomenduoju visiems, tačiau vertėtų skaityti emociškai pasiruošus ar truputį vyresniems skaitytojams, kadangi yra keletas gana baisiai nupasakotų vaizdų ar vietų, kurios, manyčiau, gali sukrėsti. Bet šiaip, tikrai verta dėmesio ir labai noriu imti kitas autorės knygas į rankas!