Alina Bronsky “Paskutinė babos Dunjos meilė”

Aukso žuvys - Paskutinė babos Dunjos meilė

Po Černobylio katastrofos praėjus kuriam laikui, baba Dunja sugrįžta į savo namus radioaktyviosios spinduliuotės užterštame Černovo kaime. Kartu su kitais keistuoliais ji nusprendžia gyventi „mirties zonoje“ – ten, kur paukščiai čiulba garsiau, o laikas tarsi sustojęs. Tame kaime mirtina liga sergantis Petrovas studijuoja meilės eilėraščius, buvusi melžėja Marja planuoja vestuves su šimtamečiu Sidorovu, Gavrilovai puoselėja konkursų vertą rožyną, o baba Dunja vis rašo laiškus į Vokietiją savo dukrai. Vieną dieną į kaimą atvyksta nepažįstami žmonės – šis įvykis tampa išbandymu savitai bendruomenei ir galiausiai priverčia ją susivienyti.

Tai romanas apie homo sovieticus, tapusį tremtinio savo šalyje metafora.

Tęsiu savąją labai sėkmingą kelionę laiku su Aukso žuvimis bei ode leidyklai, su kuria susipažinau visai neseniai, bet tos trys perskaitytos knygos jau įsirėžė galvon ir širdin. O babą Dunją aš pasitikau svetingai ir manau, kad ji užsibus manyje gana ilgai. 

Labai rezonuoja ši knyga su Černobylio serialu, kurį nusprendžiau pažiūrėti antrą kartą, žinoma, per LRT sekmadieniais, ir kitomis aktualijomis, kurios susijusios ne tik su mūsų fiziniu būviu, bet ir emocine būsena. Baba Dunja yra pirmoji, po Černobylio katastrofos atsikrausčiusi į pavojingoje zonoje esantį Černovo kaimą. Po jos sekė dar keli tokie patys “keistuoliai”, kurie sėkmingai dienas leidžia šiame vis dar radioaktyviame kaime. Keistąją kaimo ramybę sudrumsčia atvykėliai, kurių pasirodymas pakeičia kaimo gyventojų kasdienybę. Toliau aš nė žodžio, nes naratyvo vingiai labai įdomūs ir siūlau prie jų prisiliesti patiems 😉

Kai tik galiu, reiškiu savo meilę apribotom erdvėm ir veikėjams, kurie patys nežino, kad toje ribotoje vietoje sudaro bendruomenę. Tokios istorijos man yra pačios įdomiausios, dažnai jos būna fragmentiškos, šioji – kiek kitokia. Viskas yra pateikiama iš pačios babos Dunjos perspektyvos, bet mes spėjame susipažinti su jos kaimynais ir likimo draugais – visais, kitur gyvenančiųjų vadinamais keistuoliais, pasirinkusiais gyventi mirties zonoje. Kas iš karto yra labai pagavu, tai babos Dunjos ramus tonas. Nors dalykų visokiausių nutinka, aš iš knygos išsinešiau nelinkusios dramatizuoti, dažnai sassy buvusios felčerės, kuri nėra labai pratusi rodyti savo jausmų, vaizdą. Ji kalbasi su savo mirusiu vyru, kuris tam tikrais pavidalais kartais pas ją apsilanko, mąsto apie savo vaikus ir mylimą anūkę, bendrauja su kaimynais ir visa ta rami gyvenimo vaga turi tiek jaukumo, tiek šaltumo savyje, kurį sunkiai galiu paaiškinti. Norisi užsukti pas babą Dunją arbatos, bet kartu jos portretas yra pilnas gyvenimo klausimų bei abejonių (BET visiškai nedramatizuojamų). Jos atsiribojimas nuo didžiosios civilizacijos ir atsisakymas gyventi bet kur išskyrus savąjį kaimą yra kupinas ir absurdo – kartais jis žavus ir šmaikštus, o kartais – priverčiantis sustoti ir apmąstyti kultūrų ir laikmečių sintezę babos Dunjos viduje. Ji tarsi užsikonservavusi gyvena kaime, bet atvykusi į artimiausią didesnę gyvenvietę ar per dukters laiškus bei kaimynų išgirstamas naujienas susiduria su šiuolaikiniu pasauliu, kurio vertybės ir realijos skiriasi nuo tų, prie kurių baba Dunja yra pripratusi. Ir nors labai paprasta, baba Dunja yra viena įdomiausių man matytų literatūrinių herojų. Manau, tas mentalitetas, paprastumas, kuris, iš dalies, yra gerai pažįstamas mūsų aplinkos žmonėms, ir yra tai, kas patraukia kuo greičiau skaityti šią trumpą knygą. Nes galbūt baboj yra daug tokių babų ir kiekvienoje mūsų pažįstamoje baboje yra dalelė babos Dunjos. 

Iš vokiečių kalbos vertė Vytenė Saunoriūtė, išleido Aukso žuvys.

Knygai per goodreads skyriau 5/5 balus.

Jonas Gardell “Kärleken”

Torka aldrig tårar utan handskar : 1. Kärleken – Jonas Gardell – Bok |  Akademibokhandeln

Jonas Gardell yra visiška žvaigždė Švedijoje, tačiau Lietuvoje, kiek pamenu, turime jo vieną išleistą knygą, ir tai įvyko ne prieš metus, ir ne du, o 2008, bet ir tas pasirinktas kūrinys nėra prie autoriaus vizitinių kortelių. Jonas Gardell yra rašytojas, komikas, dramaturgas, scenaristas ir dainininkas, išbandęs laimę net Švedijos Eurovizijos atrankoje. Aš, perskaičiusi vos dvi jo knygas, esu absoliuti jo fanė ir man liūdna, kad Lietuvoje mums šis rašytojas nėra toks pažįstamas. Jonas Gardell, būdamas pats homoseksualus, apie tai daug kalba savo kūryboje, tačiau individo savęs paieškos, “kito” atstumimas nėra vienintelės temos, kuriomis kalba Jonas. Jis taip pat daug rašo apie šeimos tarpusavio santykius, jaunų žmonių brandą, taikliai aprašo sociokultūrinę Švedijos aplinką bėgant metams. Nemažai jo knygų turi ir autobiografinių detalių! Viename interviu literatūrinėje laidoje Jonas Gardell teigė, kad trilogija “Torka aldrig tårar utan handskar” (Niekada nešluostyk ašarų be pirštinių) yra jo gyvenimo darbas ir odė nuo AIDS mirusiems bičiuliams, mat trilogijoje kalbama apie į visuomenės paribį nustumtas dvi socialines grupes, t. y. homoseksualius vyrus ir sergančiuosius AIDS. 

Pirmoji trilogijos dalis “Kärleken” (Meilė) skaitytoją supažindina su pagrindiniais herojais, jaunais vaikinais Rasmusu ir Benjaminu. Rasmusas, iš kurio buvę vaikystės draugai tyčiojasi, o tėvai, nors ir tikrai mylintys sūnų, yra justi, kad negali priimti sūnaus homoseksualumo, palieka gimtąjį miestelį ir persikrausto į sostinę. Čia jis tikisi išlaisvinti savo seksualumą ir leisti sau būti atvirai toks, koks yra. Tuo tarpu Benjamino šeima yra Jehovos liudytojai, jie vaikšto per namus, bandydami pritraukti kuo daugiau sekėjų ir vieną kartą jis susipažįsta su Paul, glamūriniu, ekstravagantišku vyru, kuris stebisi, kaip Benjaminas nežino ar slepia savo homoseksualumą. Benjaminą šis susitikimas sutrikdo, bet vaikinas suvokia, kad šis susitikimas buvo jo trūkstamoji gyvenimo detalė. Paul Benjaminą pakviečia į Kalėdų vakarėlį, kuriame jis sutinka ir Rasmusą. Tarp vaikinų užsimezga ryšys, kuris, kitose trilogijos dalyse perauga ir į meilę. 

Vis dėlto už šių vaikinų, jų draugų, Švedijos ir viso pasaulio stovi giltinė, ateinanti su 80 – ąjame dešimtmetyje paplitusia liga  – AIDS. Visų veikėjų gyvenimai vienaip ar kitaip bus skaudžiai paveikti. Jonas Gardell šioje trilogijos dalyje atskleidžia tarp medicinos darbuotojų gają diskriminaciją ir nusistatymą prieš AIDS ligonius. Serijos pavadinimas kyla iš epizodo, kai seselė bando nušluostyti ašaras agoniškai kenčiančiam jaunam vaikinui, o jos vyresnė kolegė griežtai draudžia tai daryti. Tad autorius atskleidžia, kiek daug neteisingų nuostatų, nuomonių bei prietarų buvo pilnas medicinos sektorius. 

Šioje serijos dalyje Jonas Gardell jau užsimena apie sudėtingus pagrindinių veikėjų ir jų tėvų santykius, kadangi Rasmuso tėvai galimai žino, jog jų sūnus yra homoseksualus, tačiau nenori to pripažinti ir ignoruoja šį faktą (kad ir kokie jie mieli žmonės būtų, paradoksalu, bet po to sėdi, liūdi ir klausia savęs, kodėl sūnus negrįžta namo per Kalėdas). Tuo tarpu Benjaminas susiduria su kitokiu pasirinkimu: Jehovos liudytojai nepriima LGBT žmonių lygiateisiškai (aš nesu įvairių religinių grupių žinovė, bet taip rašo knygoje:)), tad vaikinas turi rinktis: šeima ir Jehovos liudytojai ar jis pats bei jo teisė mylėti. 

Knyga papildyta ir įvairiais dokumentiniais faktais, ištraukomis iš tikrų 80 – ųjų laikraščių, politikų, dvasininkų kalbų, įvairių kitokių dokumentų, tad Jonas Gardell deda daug pastangų tam, kad skaitytojas įsijaustų į vaizduojamą laikotarpį ir pagrindinius kūrinio herojus, jų padėtį visuomenėje. Tad jei kada nors išauštų tokia graži diena, kad ši knyga pasirodytų lietuviškai, tikrai rekomenduočiau ne tik ieškantiems jautrios meilės istorijos, tačiau ir tiems, kurie domisi žmogaus teisių raida ir istorija. O aš bėgu ieškoti, kaip man gauti antrą ir trečią trilogijos dalis (Sjukdomen – liga ir Döden – mirtis).

Mano goodreads vertinimas: 5/5

Anete Melece “Kiosks”

Kiosks by Anete Melece

Angliška anotacija: For years, the kiosk has been Olga’s life, but she dreams of distant places. One day a chance occurrence sets her on an unexpected journey. Absurd, contemporary, heart-lifting, this is an original picture book about being stuck and finding a way to get free.

Anete Melece – jauna Latvijos dailininkė, iliustratorė ir rašytoja (dar galima pridėti ir filmukų kūrėjos titulą), kuri šiuo metu, kiek žinau, kuria ne Latvijoje, o Šveicarijoje. Kartą, dalyvaudama IBBY konferencijoje, pamačiau šią knygą, o tiksliau – ir filmuką, pagal kurį autorė parašė knygą. Tai buvo visiška meilė iš pirmo žvilgsnio ir pasakiau sau, kad susimedžiosiu šią knygą keliaudama į Latviją (o medžioklė truko daugiau nei metus!). 

Mano kuklių latvių kalbos žinių užteko tam, kad nukeliaučiau pas Olgą – pagrindinę šios paveikslėlių knygos veikėją, kuri, kad ir kaip absurdiškai tai skambėtų, yra įstrigusi kioske, kuriame ir dirba. Ji ten gyvena, dirba, užsiima hobiais, bet ji niekaip negali palikti šio kiosko! Olga svajoja apie kelionę prie jūros, kur ji galėtų stebėti saulėlydį, bet ji nežino, ko griebtis, kad tik pavyktų šį norą išpildyti. Vieną dieną, beaptarnaujant jau seniai pažįstamus lankytojus ir kovojant su nugvelbti smulkmenų norinčiais berniokais, gyvenimas priveda Olgą prie išeities, kaip ištrūkti iš rutiniškos kasdienybės. 

Šioje knygoje teksto nėra daug, bet iliustracijos yra absoliučiai įspūdingos. Autorės piešiniai man pasirodė labai patrauklūs akiai ir labai smagiai dera tie vos keli sakiniai puslapyje, kurie tinkamai papildo įstabias ir puikiai naratyvą pasakojančias iliustracijas. Autorė naudoja pakankamai archetipiškus veikėjus, tačiau pačios Olgos istorija yra, nors ir kupina žavaus absurdo, labai graži, nes tiek maži, tiek dideli skaitytojai nekantriai laukia, ar pavyks šiai pardavėjai išpildyti savo svajonę. Kaip ten viskas baigėsi, aš nutylėsiu, bet pasakykit, ar tiesa, kad sulauksime šios knygelės ir lietuviškai – kažkur buvau užmačiusi tokių gandų? Na bet kokiu atveju, kviečiu bent pažiūrėti filmuką, kurio nuorodą rasite po tekstu 🙂

Išleido Latvijos leidykla Liels un mazs.

Mano goodreads įvertinimas: 5/5

J. K. Rowling „Grindelvaldo piktadarystės“

Fantastiniai gyvūnai: Grindelvaldo piktadarystės

Tai antroji “Fantastinių gyvūnų ir kur juos rasti” dalis!

Pirmosios serijos dalies „Fantastiniai gyvūnai ir kur juos rasti“ pabaigoje Njutas Miglapūtys padeda prezidentei sučiupti galingą piktąjį burtininką Gelertą Grindelvaldą. Tačiau Grindelvaldas, kaip ir grasino, pasprunka iš kalėjimo ir iškeliauja suburti savo sekėjų, kurių dauguma nė nenutuokia apie jo užmojus: Grindelvaldas trokšta iškelti grynakraujus burtininkus į valdžią, kad šie valdytų Žiobarus.

Siekdamas sukliudyti Grindelvaldui vykdyti savo planus, Dumbldoras šią užduotį paveda savo buvusiam Hogvartso mokiniui Njutui, šis kaipmat sutinka padėti, nenutuokdamas, kokie pavojai jo tyko. Burtininkų pasaulis vis labiau susiskaldo, meilė ir ištikimybė susvyruoja net tarp artimiausių draugų ir šeimos.

Metų pabaigai rinkausi keletą greitai perskaitomų knygų, o dramos kūriniai tam tikrai tinka. Fantastiniai gyvūnai man padarė nemažą įspūdį, nors nesu taip dėl šios savarankiškos serijos entuziastingai nusiteikusi, kaip dėl originaliosios HP serijos, bet visgi – smagu sugrįžti į šį pasaulį.

Trumpai nuo ko prasideda antroji istorijos dalis: Njutas išsiskyrė su bičiuliais, palikęs juos Amerikoje, grįžta namo į Britaniją, bet Grindelvaldas, didysis serijos blogietis, norintis skatinti pokyčius visuomenės hierarchijoje, pasirodo vėl ir prasideda neramūs laikai. Njutas vyksta į Paryžių, ten nori surasti Tiną, kuriai pirmojoje dalyje pajuto šiltus jausmus, tačiau reikia kovoti ir su Grindelvaldu.

Berašydama, apie ką plius minus yra antroji knyga, dar kartą suvokiau, koks chaotiškas yra istorijos tęsinys. Šioje knygoje labai daug skirtingų siužetinių linijų, mes sekame nemažai veikėjų, vis atsiranda naujų, vyksta labai daug įvairių dalykų, o jie prasideda iš niekur. Labai keistas Njuto susitikimas su draugais iš Amerikos, labai chaotiška ir random Vilčiaus, to vargšo vaikino su netikėtai atrastom galiom, linija, kurioje netikėtai ir be jokios ekspozicijos, kažkokio paruošimo suvedami kitų burtininkų likimai. 

Kaip tik greitai perskaičiusi knygą, per Kalėdas, pažiūrėjau ir filmą, apie kurį manau lygiai tą patį. Ir žiūrėti, ir skaityti iš esmės smagu, bet erzina, kad tiek daug visko vyksta ir sunku suspėti susigaudyti, kas, kur ir kaip čia svarbu. Atsisijojus, kai priimi tam tikrus dalykus kaip alegoriją, nu fainai vis tiek viskas. Bet galėtų ir mažiau dalykų įvykti, ar jei jau įvyksta, tai truputį praplėsti, plačiau pateikti istoriją, detalizuoti senas ir naujas peripetijas tarp burtininkų. Gi niekur neskubam, girdėjau, kad serijoje iš viso penki filmai bus!

Iš anglų kalbos vertė Elžbieta Kmitaitė, išleido Alma littera

Mano goodreads įvertinimas: 3/5

Inese Zandere „Berniukas ir šuo“

Tai tikrais įvykiais paremtas pasakojimas, kuris nukelia skaitytoją į 1941 metų vasarą ir rudenį. Zigiui buvo tik aštuoneri, kai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Pavojingi karo meto įvykiai, palietę visus Latvijos gyventojus, ir neįtikėtina Zigio tėvų drąsa gelbstint nuo mirties nacistų pasmerktus žmones, berniukui buvo sunkus išbandymas. Zigis savo akimis mato blogį ir jam tenka susimąstyti apie daug nesuprantamų dalykų, kuriuos daro suaugusieji. Gerai, kad greta visada yra ištikimas berniuko draugas ir palydovas – šuo Džeris. Pagrindinio veikėjo prototipas yra legendinio žydų gelbėtojo Žanio Lipkės sūnus Zigfrydas Ojaras.

Rašytoja pasirenka sudėtingą temą pateikti vaikams ir manau, kad tą padaro labai sėkmingai! Šios istorijos centre – aštuonmetis Zigis ir jo šeima. Berniukas savo nerūpestingoje kasdienybėje yra priverstas susidurti su karo žiaurumais: skriaudžiami žmonės, griaunamas miestas, kylantis pavojus jo šeimai. Visame tame jis prieglobstį randa savo šunelio Džerio draugijoje. 

Man atrodo tai, kas bene geriausiai atlikta šioje knygoje, yra vaikiškos perpekstyvos perteikimas. Autorė taupiai, bet ne mažiau jausmingai aprašo Zigio išgyvenimus, jausmus, kurie jį apima išgąsčio būsenoje, paniką, nesuvokimą, kodėl neteisingai elgiamasi su jam maloniais žmonėmis. Ši autentiška perspektyva labai pagauli ir skatinanti dar greičiau perskaityti ir taip trumpą knygelę. Knygoje yra ir detalių, kurios gal vaikui nėra suprantamos, ar epizodų, kurie gali sukrėsti, tad jaunesnių skaitytojų tėvams rekomenduočiau pakalbinti vaiką diskutuoti, reflektuoti ar net skaityti kartu. 

Kas gal kiek vaikui galėtų strigti, tai šokinėjanti perspektyva, net man ne iki galo skaitant buvo aišku, kas pasakoja istoriją, mat pradedama iš vienos mergaitės perspektyvos, bet vėliau fokusas šoka kitur. Gal tai kai kuriems vaikams ir nekliudo, kai kurie visgi gali sutrikti. Istorija tokia, kad aiškiai norisi tęsinio, įdomu, ar bus! 

“Berniukas ir šuo“: iš latvių kalbos vertė Laura Laurušaitė, leidykla “Aukso žuvys”.

Balai, skirti per goodreads: 4/5 .

Už knygą dėkoju internetiniam knygynui “Patogu pirkti“!

TOP 10 knygų 2021 – iesiems

 

Kaip žinia, nusprendžiau savo iššūkį šiems metams susimažinti ir goodreads platformoje pažymėjau, kad norėčiau perskaityti 30 knygų. Manau, kad skaičius nebus problema, tačiau tikiuosi, kad tarp tų knygų atsiras daugiau tų, kurios sužavės iki širdies gelmių ir nesinorės atsitraukti, o jas pabaigus ištiks nedidelė emocinė krizė, kas skaitant man labiausiai ir patinka 😀 

Tad šiais metais labai norėčiau įveikti dalį knygų, kurias pati turiu. Vis kažkaip situacija pasisuka, kad skaitau elektronines knygas ar pasiimu iš bibliotekos, nes tam momentui prireikia, o manosios knygos taip ir lieka stovėti. Ir tokių yra labai daug. Tad peržiūrėjau savo neskaitytų knygų lentyną ir siūlau pažvelgti į 10 knygų, kurias norėčiau perskaityti šiais metais.

  1. Fredrik Backman “Vi mot er” – antroji “Lokių miesto dalis”, labai noriu kuo greičiau leistis į kelionę su pamiltais veikėjais ir sužinoti, kas vyko toliau. Beje, girdėjau, kad knyga greitai pasirodys ir lietuviškai!
  2. Svetlana Aleksijevič “Laikas iš antrų rankų” – pernai neperskaičiau nei vienos Aleksijevič knygos, tad šiemet būtinai noriu grįžti prie šios puikios rašytojos.
  3. Emily St. Jones Mandel “Vienuolikta stotis” – jau ne vienerius metus turiu šią knygą lentynoje, o neseniai viena booktuber’ė teigė, kad ši knyga itin tinka perskaityti būtent pandemijos metu, pagalvojau, reikėtų greičiau jos griebtis.
  4. Emma Cline “Merginos” – dar viena knyga, pernelyg ilgai užsibuvusi mano lentynoje, tiesiog labai tikiuosi, kad kažkaip pasiseks man jos imtis.
  5. Hayden Herrera “Frida” – nuo šios knygos dar celofano net nenulupau! Tai turbūt vienas iš įspūdingiausių leidimų pastaraisiais metais, būtinai vasarai atėjus tikiuosi artimiau susipažinti su Frida Kahlo.
  6. Tove Jansson “Vasaros knyga” – kaip tokia Jansson gerbėja kaip aš dar nesiėmė šios knygos ne visai suprantu. Ranka porą kartų slydo pro ją, bet kažkokie kiti norai nugalėdavo. Reikėtų ištaisyti šią klaidą.
  7. Elif Shafak “Ledinukų rūmai” – tai viena iš knygų, kuri pasitarnautų mano ilgalaikiui asmeniniam iššūkiui skaityti kuo daugiau įvairesnių šalių literatūros. Labai labai ilgai knyga laukia mano dėmesio, o iš Turkijos literatūros, kiek pamenu, nieko neskaičiau ir nelabai pažįstu, tad būtų tikrai šaunu ir įdomu pradėti nuo šios Lietuvoje spėjusios išgarsėti rašytojos.
  8. Kerstin Ekman “Įvykiai prie vandenų” – ši Švedijos rašytoja tikrai garsi gimtinėje, o Lietuvoje ji nėra taip gerai žinoma, nors šioji knyga yra lietuviškai išleista. Turiu švedišką leidimą kūrinio, tad tikiuosi, kad netrukus nersiu į šią detektyvinę istoriją.
  9. Margaret Mitchell “Vėjo nublokšti’ – labai ilgai medžiojau abi dalis bibliotekose, o vis pasirodydavo, kad artimiausios bibliotekos turi tik antrąją dalį. Gerai, kad Pegaso serijoje perleistos abi dalys!
  10. Emily Bronte “Vėtrų kalnas” – tiek daug įvairiausių atsiliepimų girdėjau apie šią knygą, tiek labai gerų, tiek gana negatyvių, tad nedvejodama įsigijau šią knygą. 

Kol kas man labai nesisekė su tokiais metiniais dešimtukais, tikiuosi, kad pagaliau viskas pasikeis. Kokias knygas jūs norėtumėte perskaityti šiais metais?

Laima Kota “Kambarys”

Sveiki atvykę į komunalinį butą su aštuoniais kambariais ir bendra virtuve, kurio buities kosmose kunkuliuoja gyvenimas: piešiamos garsių paveikslų kopijos, padirbinėjami doleriai, varoma naminukė, siuvami „tikri“ džinsai, teikiamos sekso paslaugos telefonu, kuriami „verslo“ planai, verda ginčai ir suokalbiai. Romanas leidžia pažvelgti į Latvijos kasdienybę tais metais, kai tarybų šalies valdžia staiga tapo palankesnė žmogiškam siekiui gyventi geriau ir paskelbė perestrojką. Rašytoja ištraukia šį laiką iš įvairių atsiminimų, konstatuodama: po to, ką patyrėm eidami per komunizmo statybą, nebebaisūs ir XXI amžiaus išbandymai.

Man labai džiugu, kad padaugėjo vertimų iš retesnių kalbų, tarp kurių ir taip mums artimosios Latvijos. Nors dabar perskaičiau tik dvi jų knygas, leidykla “Aukso žuvys” man jau tapo metų atradimu, nes maža to, kad patys leidimai fiziškai yra malonūs ir patogūs vartyti, laikyti rankose, bet ir atrinkti kūriniai yra tikrai wow. Apie “Berniuką ir šunį”, pirmąją mano skaitytą šios serijos knygą, netrukus brūkštelėsiu keletą žodžių, o štai antroji mano skaityta “Keliautojų laiku” serijos knyga, “Kambarys”, kaip gal kai kas matėte, tapo mano viena mėgstamiausių 2020 – ųjų knygų, nors ją pabaigiau pačią paskutinę metų dieną. 

Gal visgi svarbu prieš kalbant apie įspūdžius paminėti, kad gimiau laisvoje Lietuvoje, savo kailiu nepatyriau sovietinės realybės, bet visgi, visi mes jos padarinius jaučiame gal kartais iki šių dienų, net tam tikra socioantropologinė studija išėjo: kai kuriuos momentus, man atrodo, lengvai galima pastebėti šiuolaikinio lietuvio paveiksle, net jei jis, kaip aš, gimė po išsilaisvinimo.

Gal sudėtinga drąsiai rėžti ir pasakyti pasakyti, kuris veikėjas galėtų būti laikomas pagrindiniu šioje knygoje, nes į naratyvo centrą įtraukiamas ne vienas personažas. Bet viskas turi pradžią ir istorija prasideda nuo Margrietos, jaunos menininkės, iš kaimo persikrauščios į Rygą studijuoti. Vieno vyro ji pastebima kaip talentinga perpiešėja, t. y. matydama kitus žymius Latvijos, Rusijos ir viso pasaulio dailininkų darbus ji tapydavo itin taiklias kopijas. Įsisukusi į nelegalų versliuką, mergina supranta, kad jau norėtų gyventi erdvesnėje vietoje nei bendrabutis, kur galėtų ir ramiai tapyti. Taip ji patenka į Rygos centre esantį komunalinį butą, kur gyvena dar šeši gyventojai.

Ši knyga primena tipinį modernistinį kūrinį, kai fokusas šokinėja tarp labai daug veikėjų, o kadangi komunaliniame bute jų būrys, visas tekstas išeina gana fragmentiškas. Kai kuriems skaitytojams tai gali nepatikti ar erzinti, bet man tokia chaotiškos realybės reprezentacija labai patiko. Kai kurie veikėjai kiek panašūs, kai kurie visai skiriasi nuo kitų, bet visi jie turi kažkokį išskirtinį užsiėmimą ar pomėgį, istoriją ar asmeninį įprotį – dėl to tas šokinėjimas tarp veikėjų man labai patiko. Nors istorija prasideda nuo Margrietos ir procentaliai jai skiriama daugiausiai dėmesio, skaitytojui suteikiama galimybė iš arčiau pažvelgti į kiekvieną buto gyventoją, o problematika, perteikiama per juos ir aktuali būtent šioje ribotoje erdvėje, man atrodo, atskleidžia ir visą situaciją Sovietų sąjungoje perestroikos metais.

Knygoje yra ir labai įdomios, gal net keistos ironijos, kurios aš iki galo nesuprantu, bet man ji taip pamalonino visą skaitymo procesą! Kartais tam tikros sarkastiškos frazės skamba iš veikėjų lūpų, o kartais šis subtilus humoras atsispindi veikėjų elgesyje. Todėl nors knygoje iš esmės nenutinka labai daug dalykų, autorės stilius mane prikaustė ir kelias dienas prisėdusi prie knygos vis negalėjau atsitraukti. Nors goodreads atsiliepimų tikrai įvairių yra, bet mano atveju atsiradęs emocinis ryšys tarp knygos ir manęs privers šio kūrinio nepamiršti.

Iš latvių kalbos vertė Laura Laurušaitė, išleido Aukso žuvys.

Mano goodreads įvertinimas: 5/5

“Kambarį“ dėkoju internetiniam knygynui “Patogu pirkti“!

2020 – ųjų apžvalga

Visų pirma – sveikinu visus skaitytojus su naujaisiais metais!

Įprastai metų pabaigoje ar pačioje pradžioje padarydavau per metus perskaitytų knygų apžvalgą, kai TOP 10 trečiadienio rubrikoje sureitinguodavau labiausiai patikusias knygas. Prisėdusi to paties padaryti dabar, suvokiau, kad neturiu knygų dešimtukui, kas visai nuliūdino. Ar metai tokie, su visais savo nemalonumais, ar čia šiaip sutapo, – labai mažai knygų, kurioms drąsiai skyriau 5 žvaigždutes/balus, daugiau tokių, kurioms skyriau 3 ar 4 balus. Tad reiškias, iki širdies prisibeldusių kūrinių nebuvo tiek daug, o kaip tik maniau, kad mane lengva palenkti, nes esu labai emocinga skaitytoja – galiu matyti daug trūkumų, bet jei mane emociškai kūrinys paveikė, skirsiu jam visus balus. Dar gaila, kad dalis tikrai patikusių knygų nėra išleistos lietuviškai, o jas perskaičiau švedų kalba ir vien dėl to neaprašinėjau, bet būtų įdomu sužinoti jūsų nuomonę – ar skaitytumėte tokių knygų apžvalgas?

Tad štai pristatau jums šiais metais perskaitytas knygas, kurias laikau savo 2020 – ųjų geriausiomis:

  1. Fredrik Backman “Lokių miestas” – jau kaip be šio rašytojo! Pernai visiškai įsimylėjau Močiutę ir Britą-Mari, o Bjornstado gyventojai nustebino visai kitaip ir gal net iš dalies labiau.
  2. P. O. Enquist “Blanša ir Marija” – labai sėkminga pažintis su šiuo rašytoju ir nors, man atrodo, tikrai ne viską suprantu, apie ką jis kalba, tai, kaip su savo kūryba jis mane sugebėjo nusinešti į kitas dimensijas, mano buvo magiška.
  3. Šiemet lyg ir užbaigiau visiškai visas oficialias Toves Jansson knygas apie Muminukus, kas neabejotinai, yra mano numeris vienas apskritai gyvenime. 
  4. Laima Kota “Kambarys” – delsiau rašyti šį įrašą, nes vakar apie 16 val. tik ir užbaigiau šią knygą. Labai gera metų pabaiga knyginiu požiūriu, labai patiko, netrukus apie knygą papasakosiu daugiau atskirame įraše.
  5. “Mažųjų moterų” pirma dalis, ta, kuri yra išleista ir lietuviškai. Antros dalies taip gerai nesuvirškinau.
  6. Labai patikusios švediškos knygos: Jonas Gardell “Kärleken”, Johan Ehn “Hästpojkarna”, Theodor Kallifatides “Ett nytt land utanför mitt fönster”, apie porą iš jų dar tikiuosi parašyti daugiau.

Šiems metams buvau goodreads platformoje nusistačiusi 50 knygų iššūkį, bet vos spėjau, tad kitiems metams nusistatysiu 30 knygų. Smarkiai mažiau, bet labai norėčiau, kad būtų daugiau gerų ir mano skoniui pritinkančių knygų, o taip pat ir apmažinti neperskaitytų knygų lentyną, mat turiu tokių kūrinių labai daug, reikia imtis šio asmeninio iššūkio. Išlieka ir savaime suprantamas dalykas: kai kada sąmoningai išsirinkti įvairesnių šalių literatūrą, ne tik anglakalbių valstybių, kaip Anglija ar JAV. Ateinantį trečiadienį pasidalinsiu dešimtuku knygų, kurias norėčiau perskaityti 2021 – aisiais.

Nors daug skaitau studijoms ir mažai spėju pasigriebti kūrinių savo malonumui, keli labai šaunūs dalykai įvyko šiemet: turiu pastovesnį darbą, tapau IBBY Lietuvos skyriaus nare, ir įsitikinau, kad mane itin domina švediškoji literatūra, o kitąmet tikiuosi pagilinti žinias ir latvių literatūros srityje. Čiurikai!

Herbjørg Wassmo „Stiklinė pieno“

Stiklinė pieno - Knygos.lt

Dortei penkiolika, ji gyvena Lietuvos kaime. Ši mergina niekada nesvajojo apie didžius nuotykius, apie princus ir baltus žirgus, tik apie kepėjo sūnų Nikolajų, apie šiek tiek mažesnį skurdą ir apie tėtį, kuris dar galėjo gyventi…

Todėl Dortė vis dar negali patikėti, jog niekam nesakiusi sutiko išvažiuoti į Stokholmą dirbti restorane. Ir vis dar negali patikėti, kad tai ją, Dortę, veža per Lietuvą ant galinės Audi sėdynės.

Mašinoje su langais, kurie neatsidaro. Koks tai darbas, mergina sužino per vėlai…

Tai vienas iš nedaugelio kartų, kai pasijuntu ciniška skaitydama kitų skaitytojų komentarus, nes visi tiek liaupsių siunčia šiai rašytojai. Aš vienu ypu turėjau perskaityti tiek „Stiklinę pieno“, tiek „Dinos knygą“ ir kažkokia meh nuotaika. Nėra taip, kad knygas vertinu labai blogai, na bet tikrai daaaaaug daugiau tikėjausi, kai visa Lietuvai alpsta nuo šios autorės kūrybos.

Paauglė Dortė, kilusi iš pusiau rusiškos šeimos, gyvena bevardžiame Lietuvos kaime ir čia jos šeima, po tėvo mirties, vos suduria galą su galu. Tad ji susigundo pažįstamos pasiūlyta mintimi vykti į Švediją, kur, dirbdama padavėja, užsidirbs belenkiek pinigų ir galės lengvai išlaikyti mamą bei seserį. Pasirodo, kad ją apgavo, ir iš tikrųjų mergina pakliūva į prekybos žmonėmis bei prostitucijos tinklą Norvegijoje.

Na tai su tokiu siužetu knygoje nieko šviesaus ir nėra, bet to, aišku, niekas ir nesitiki. Ką autorė gerai įvaldo ir žaidžia su skaitytoju, tai perteikia tą tamsą: labai skaudžiai, psichologiškai sudėtingai, atvirai. Jau gera, skaitant šią knygą, niekam tikrai nepasidarys, bet tas kartu ir labai įtraukia: man buvo sunku tam tikrus epizodus skaityti, ta baimė nenustoja persekioti, bet kartu tai yra tam tikras užtaisas, varantis į priekį. Žmonių psichologija veikia turbūt panašiai, kaip su kriminalų naujienomis – kai gyveni ramų gyvenimą, kažko sukrečiančio vis kartais prireikia.

Kas man nepatiko visai, tai naivumo perspektyva. Į antrą knygos pusę jau kartais, stipriai pasakysiu, vimdė nuo tų stiklinių pieno. Man atrodo hipernerealistiška ir baisiai perdėta, nes nu kiek galima. Aš pilnai sutinku ir suprantu knygos pradžioje, tai labai natūralu ir viskas suprantama, bet tikiesi vargšės merginos, įstumtos į tokius dalykus, metamorfozės, kad ji nors kiek susivoktų realybėje – to labai mažai ir kūrinio pabaigoje. Kažkiek tikrai yra, bet vis tiek ta stipri migla išliko. Apskritai pagalvojau, kad gal Wassmo ne man, jos kartkartėmis perdėtas jausmingumas man per saldus.

Knygą iš novergų kalbos vertė: Agnė Navickaitė

Mano goodreads įvertinimas: 3/5

Thunberg&Ernman „Scener ut hjärtat“

Lyg degtų namai | Knyguklubas.lt

Lietuviškai išleista kaip „Lyg degtų namai“.

Greta Thunberg ir jos jaunesnė sesuo Beata Ernman gimė žymios Švedijos operos solistės Malenos Ernman ir aktoriaus Svantės Thunbergo šeimoje. Dėl koncertinės Malenos veiklos šeima dažnai keliavo, o tai daryti su dviem vaikais nėra itin paprasta. Gyvenimo nepalengvino ir mergaitėms augant išryškėjęs kitoniškumas: Gretai buvo diagnozuotas Aspergerio sindromas, o Beatai – dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo. Nors visuomenėje tokios diagnozės neretai kelia užuojautą, pati motina knygoje rašo visuomet į tai žvelgusi „ne kaip į neįgalumą, o kaip į supergalią“.

Gretos jautrumas, nuoširdus susirūpinimas klimato kaita ir Žemės ateitimi atsiskleidė kur kas anksčiau, nei apie tai sužinojo pasaulis. Dar mokydamasi pradinėse klasėse mergaitė įtikino šeimą atsisakyti mėsos ir nuolat skatino motiną pagalvoti apie keliones lėktuvais, prisidedančias prie šiltnamio efekto. Tad dukters streikas prie šalies parlamento Malenos nė kiek nenustebino.

Į vienišą penkiolikmetę, dienas leidžiančią prie Riksdago, greitai atkreipė dėmesį žiniasklaida. Netrukus streikai ėmė plėstis ir į kitas Švedijos sostinės vietas, į kitų šalies miestų mokyklas. Švedijos mokinių judėjimas „Penktadieniai dėl ateities“ (#FridaysForFuture) tapo pasaulinis 2018 m. gruodį, kai Greta Thunberg buvo pakviesta kalbėti Jungtinių Tautų Klimato kaitos konferencijoje Katovicuose. O 2019 m. įvyko bent du streikai ir kiekviename dalyvavo jau per milijoną moksleivių visame pasaulyje.

Aš knygą perskaičiau švediškai, o tik po to susivokiau, kad yra ir lietuviškai!

Ir kas galėjo pagalvoti, kad jauna mergina taip įvairiapusiškai sudrebins pasaulį. Viena seka jos pėdomis ir pradeda prostestus, kiti, išsijuosę rašo piktus komentarus ir stumia ant jos (beje yra toks švediškas žodis „skrivbordshatare“, susidedantis iš ‘rašomojo stalo’ ir ‘nekentėjo’, ar, kaip aš sakyčiau, rašomojo stalo pikčiurna 😊). Vienaip ar kitaip, būtent mano bendravardės veikla, bent mane asmeniškai, privertė atsigręžti į vieną opiausių problemų ir ieškoti atsakymų ir būdų, kaip reikėtų tvariau gyventi. Tad mintis apie šios knygos perskaitymą seniai ruseno mano širdyje ir vienoje traukinių stotyje Švedijoje 2019 m. vasarą ją ir įsigijau

Scener ur hjärtat - utökad pocket eBook by Malena Ernman - 9789177952596 |  Rakuten Kobo United States

Šią knygą rašė, kaip teigiama viršelyje, visa Thunberg&Ernman šeima: mama Malena, tėtis Svante, dukros Greta ir Beata, visgi daugiausiai čia išgirstamas yra Malenos balsas, dėl ko viršelis tampa klaidinantis (įdedu ir lietuvišką, ir švedišką viršelį). Ji, kaip scenos žmogus, iš karto užduoda toną ir knyga yra suskirstytas į nedideles scenas iš gyvenimo (švediškai knyga ir vadinasi „Scenos iš širdies“), kuris nėra lengvas: ryškėjantys dukrų siptomai, nelengva kasdienybė namuose, klimato problemos ir gyvenimo pokyčiai. Daug šioje knygoje šeimos tarpusavio santykių, realybės iš dukrų gyvenimų, kuri turėtų padėti kai kuriems skaitytojams susipažinti su autizmo spektru.

Knygoje yra ir daug padrikų scenų, bet tęsiamos kelios linijos, į kurias žvelgiama bėgant laikui, viena jų – būtent Gretos susidomėjimas klimato kaita ir noras eiti protestuoti prie Švedijos parlamento. Tad čia dokumentiškai užčiuopiama ir pati Fridays for future genezė, kas man buvo labai įdomu. Mano didžiausia kritika šiai knygai būtų ta, jog čia per daug Malenos – mergaičių mamos – balso. Labai daug scenų, akivaizdžiai, pateikiama iš jos perspektyvos, o ji man nėra tokia įdomi kaip Greta ar jos sesuo. Norėjosi daugiau tokia forma perskaityti pačios Gretos minčių apie esamą situaciją, nes jos skyreliai man atrodo ypatingai puikūs ir derėtų būti perskaitomi ne vieno žmogaus.

Mano goodreads įvertinimas: 4/5