Eleanor H. Porter „Poliana“

Amerikiečių rašytojos Eleanoros H. Porter su švelniu humoru parašyta istorija apie mergaitę Polianą, išmokiusią aplinkinius žaisti „džiaugsmo žaidimą“. Likusi našlaite Poliana atsiduria griežtos tetos Polės namuose, kur jos atvirumas ir nuoširdumas susiduria su pareiga ir jausmus varžančiomis taisyklėmis. Vis dėlto mergaitė sugeba užkrėsti optimizmu rūstų, taisyklėmis apraizgytą suaugusiųjų pasaulį.

Nuostabaus grožio „Pegaso“ kolekcijoje atsiradus ir šiai knygai, nusprendžiau, jog pats metas susipažinti su dar viena kultine vaikų klasikos heroje – Poliana. Kūrinys pasirodė 1913, tačiau vis dar yra populiarus, vis dėlto, manau, „Polianą“ užgožia kiti grandai kaip Astrid Lindgren knygos, Frances Hodgson Burnett ar net ta pati „Anė iš Žaliastogių“, apie kurią dar netrukus užsiminsiu.

Taigi, Poliana, netekusi tėvo ir motinos, atsikrausto gyventi pas mamos sesę, tetą Polę, kuri nepernelyg džiaugiasi jaunosios giminaitės atvykimu. Jai tai labiau pareiga ar didelis rūpestis, užkraunama atsakomybę, tačiau Polė supranta negalinti atsisakyti. Nepaisant tetos šaltumo, Poliana lengvai susibendrauja su Nense, namų tarnaite, ir apskritai kone viso miestelio žmonėmis. Mergaitė prakalbina ir tuos, kurie slepiasi, nenori bendrauti ar yra prislėgti gyvenimo sunkumų.

Knygoje išlaikoma tipinė konstrukcija ir net keli kiek netikėti dalykai. Man atrodė, kad šioji knyga gali niekur nevesti, tačiau kulminacija apverčia viską aukštyn kojomis ir net nuspalvina kūrinį kiek kitokiomis spalvomis. Yra čia ir suktas siužeto vingis, kurį lengva pamatyti, tačiau vis tiek pridedantis nemažai žavesio.

Apskritai kūrinys yra labai šviesus ir kupinas gerų emocijų. Poliana užkrečia žmones žaisti „džiaugsmo žaidimą“, kuris verčia herojus apmąstyti gyvenimą ir pripažinti, dėl kokių dalykų jie yra dėkingi likimui. Tokį gėrį skleidžia pati pagrindinė herojė, mėgindama iš niūrių minčių ištraukti ne vieną sutiktą žmogų. Kiek skaičiau internete, ne mane vieną tai labiausiai ir traukia prie šios knygos. Vaikystėje irgi norėjau perskaityti istoriją apie Polianą, tačiau, pamenu, pabijojau, maniau, kad tai bus liūdna istorija apie našlaitę. Nors netrūksta čia ir vaiko akimis graudžių momentų, knygos pagrindas yra šviesios emocijos.

Nežinau, ar tai labiau minusas ar pliusas, tačiau Poliana yra be galo panaši į Anę iš Žaliastogių, galbūt galima numatyti XX a. pr. vaikų literatūros tendenciją. Šios abi mergaitės yra strazdanotos, dėl to ne itin patenkintos, tačiau jas sieja ne tik tam tikri fiziniai panašumai: jos daug kalba, lengvai susipažįsta su aplinkiniais, verčia globėjus jaudintis dėl savo romantiškos prigimties. Beje, Anė pasaulį išvydo bene 5 – eriais metais anksčiau nei Poliana.

Knygai skiriu 4 balus (max. 5). Kūrinio jausminė plotmė yra nuostabi, praskaidrinanti niūrią nuotaiką, tačiau kiek kabinčiausi dėl ne iki galo pagrįstų tam tikrų siužeto subtilybių. Kad jau kūrinį perleido tikrai gražiu viršeliu, o ir parduodama pakankamai pigiai, tikrai siūlau tiek vaikams, tiek suaugusiems paimti knygą į rankas.

Reklama

Sandhya Menon „From Twinkle, With Love“

Aspiring filmmaker and wallflower Twinkle Mehra has stories she wants to tell and universes she wants to explore, if only the world would listen. So when fellow film geek Sahil Roy approaches her to direct a movie for the upcoming Summer Festival, Twinkle is all over it. The chance to publicly showcase her voice as a director? Dream come true. The fact that it gets her closer to her longtime crush, Neil Roy—a.k.a. Sahil’s twin brother? Dream come true x 2.

When mystery man “N” begins emailing her, Twinkle is sure it’s Neil, finally ready to begin their happily-ever-after. The only slightly inconvenient problem is that, in the course of movie-making, she’s fallen madly in love with the irresistibly adorkable Sahil.

Twinkle soon realizes that resistance is futile: The romance she’s got is not the one she’s scripted. But will it be enough?

Tai antroji Sandhya Menon knyga, pirmoji, kurią taip pat skaičiau – „When Dimple Met Rishi“. Abejų knygų protagonistės – jaunos merginos, kurių šeimos kilusios iš Indijos. Man patinka knygos, priklausančios „Own Voices“ sekcijai, kadangi jose pateikiami objektyviausiai parašyti pasakojimai apie kitokios rasės, religijos, sergančius kažkokiomis ligomis žmones – taip ir ši rašytoja parodo, ką reiškia šiuolaikinėje Amerikoje gyventi indiškų šaknų turinčiai paauglei.

Twinkle, paauglė, labai susidomėjusi filmų kūrimu. Nors ji drovisi atsiskleisti, gavusi šansą sukurti filmą mokyklos festivaliui Twinkle tam ryžtasi. Tai pareikalaus daug bendravimo su įvairiausiais žmonėmis ir ypač su (buvusia) geriausia drauge, kuri pamažėle nuo protagonistės atitolo ir susirado naujų draugių. O kur Twinkle simpatijos brolis, pasiryžęs bet kokia kaina padėti pagrindinei herojei, mat ji jam patinka. Žodžiu, kūrinyje aprėpiamas filmo kūrimo ir pristatymo procesas, kurio metu Twinkle išgyvens nemažai sudėtingų emocijų, susijusių su draugais, šeima ir nauja meile.

Man patiko viena iš pagrindinių knygos idėjų, skelbiančių lyčių lygybę. Kūrinys pateiktas Twinkle laiškų, skirtų žymioms režisierėms moterims, forma. Paauglė nelaiminga dėl akivaizdžios moterų mažumos kino industrijoje ir trokšta kovoti su šia nusistovėjusia tvarka. O ypač – prasiveržti su savo pačios fenomenu, kad galbūt ji galėtų būti viena pirmųjų iš Indijos kilusių režisierių Holivude.

Sandhya Menon pasižymi lengvu rašymo stiliumi ir kartais rodosi, kad lengva susitapatinti su pasakotoja, suprasti ją. Tačiau šiuo atveju tai jaučiau, kad galiu daryti tik pirmoje knygos pusėje, kadangi vėliau, vietoje jos asmenybės augimo ir vystymo, aš pamačiau visišką stagnaciją. Twinkle ne kartą pasielgė neapgalvotai, net neatleistinai, tačiau ar ji galų gale iš to pasimokė? Mano manymu, nelabai. Tai mane nuliūdino, galų gale ją mačiau kaip bjauroką mergiotę, kuri bet kokia kaina, nepaisydama kitų žmonių jausmų, nori pasiekti savo.

Nesu ir didelė romantinės linijos šalininkė, kadangi čia panaudotas, taip vadinamas, insta-love tropas, kuomet veikėjai labai staigiai pereina nuo susižavėjimo iki meilės. Vėliau, žinoma, galima buvo tikėtis konfliktų ir pan. ir tai man kiek užgožė draugystės temą, kadangi situacija – ne iš maloniųjų. Twinkle draugė nuo jos tarsi nusisuko ir susirado draugių, kurios tarsi jai tinka pagal socialinį statusą. Gal net ir šeimos tema kiek nukentėjo, kadangi paauglė artimiausia jaučiasi seneliai, o jos santykiai su tėvais taip pat ne iš paprastųjų, tačiau kodėl – nelabai galiu pasakoti, mat tai atskleidžiama antroje knygos pusėje.

Kūriniu skiriu 3 balus (max. 5). Tai buvo smagus, linksmas kūrinys su feministinių idėjų prieskonių, tačiau jau skaitydama supratau, kad istorija apie Dimple ir Rishi man patiko daug labiau dėl aiškaus charakterių, asmenybių ir herojų bendravimo vystymo.

Jane Austen „Puikybė ir prietarai“

Anglijos provincijoje gyvenančios Benetų šeimos panelės žavi visus, todėl nenuostabu, kad kaimynystėje įsikūręs žavus ir turtingas ponaitis Binglis iš pirmo žvilgsnio karštai įsimyli vyriausiąją Benetų dukrą. Tačiau jaunuolio seserys nepritaria tokiam brolio pasirinkimui, nes Benetai joms atrodo stačiokiški ir pernelyg neturtingi.

Seserų nuomonę palaiko ir ponas Darsis – turtingas patrauklus jaunas džentelmenas, geriausias Binglio draugas. Bet netikėtai ir jis pats įsimyli kitą Benetų dukterį – išdidžią ir užsispyrusią Elizabetą. Mergina iš anksto nusiteikusi priešiškai ir visomis išgalėmis priešinasi, kaip jai atrodo, išpuikėlio kerams. Tačiau ir šis neketina lengvai apsiduoti. Tarp jaunuolio ir Elizabetos užverda nuožmi jausmų kova…

Ak, kaip ilgai „Puikybė ir prietarai“ laukė savo eilės mano lentynoje. Buvau kartą mėginusi ją skaityti, tačiau po 60 psl. pajutusi, kad neįsivažiuoju, padėjau atgal. Ši vasara buvo lemtinga ir aš pagaliau perskaičiau šią kultinę knygą!

Jeigu yra tokių (kaip aš), kurie neskaitėt šios viena žymiausių tituluojamos knygos, tai viskas sukasi apie Benetų šeimą, o tiksliau – Elizabet, antrąją dukrą (iš viso 5 dukterys).  Į kaimynystę atsikrausčius ponui Bingliui, atvykusiam su kompanija, Benetų moterys bando vaikiną palenkti į svao pusę – taip jis susižavi vyriausia dukra – Džeine. Visgi pati Elizabet, būdama vėjavaikiška ir kovotoja už savo įsitikinimus, pradeda patikti Binglio draugui ponui Darsiui, kuris apylinkėse jau spėjo pagarsėti kaip arogantiškas, tačiau daug uždirbantis vyriškis. Elizabet nepatinka Darsis dėl savo povyzos, tačiau laikui bėgant įvyksta nemažai svarbių dalykų ir Elizabet pamato visai kitą Darsio pusę, dėl kurios mergina nebesupranta, ką jaučia šiam vyrui.

Visų pirma, man kiek netikėtas, bet labai smagus pasirodė Jane Austen rašymo stilius – ji šmaikščiai ir nevengdama žiūri į to laikmečio gyvenimo peripetijas, o ypač pašiepiami žmonių ydos ir charakteriai. Ne kartą ne tik iš pasakotojo, bet ir pačios Elizabet lūpų nuskamba taiklūs pastebėjimai apie kitus herojus, kurie verčia nusišypsoti arba kikenti. Ypač tokio daug dėmesio sulaukė Elizabet motina, kurios kvailumas ir jautrūs nervai buvo ne kartą šmaikščiai pabrėžiami. Kai veikėjas nelabai patinka, apie jį skaityti tokius dalykus pasidaro itin linksma!

Benetų dukros 2005 metų ekranizacijoje

Austen sukūrė ir nemažai įsimintinų, tam tikriems archetipams atstovaujančių veikėjų – vien visos Benetų dukros – be galo skirtingos: Džeinė itin nuoširdi ir gera, Elizabet valiūkiška ir tvirta, Merė linkusi į egzistencializmą ir moralinius išvedžiojimus, Kitė ir Lidija susidomėjusios tik flirtavimu, tačiau Lidija dar ir baisia nematyta egoistė, visiškai nekreipianti dėmesio į kitus žmones. Žinoma, tai ne viskas, juk ir Binglis su Darsiu skiriasi it diena ir naktis. Stebėti tokių įvairių veikėjų bendravimo vystymą labai įdomu ir intriguoja sužinoti, kas vyks toliau.

Knyga tikrai padeda geriau suvokti to meto aukštuomenės gyvenimo peripetijas ir įpročius – daugelis dalykų man buvo nauji (kad ir galima kraujomaiša???), tačiau tikrai prikaustantys dėmesį. Užkliuvęs dalykas buvo tai, kad veikėjų apsilankymai svečiuose užtrukdavo iki kelių savaičių ar mėnesio, tačiau nedaug įvykių, svarbių siužetui, įvykdavo, todėl kai kurios vietos galėtų būti vos vos trumpesnės.

Knygai skiriu 4,5 balo (max. 5). Laaaabai džiaugiuosi, kad pagaliau perskaičiau šią knygą, Austen stilius tikrai užkabino, manau, teks užsukus į biblioteką paieškoti ir kitų jos knygų kaip „Ema“ ar „Protas ir jausmai“.

Papildymas!

Sveiki, mieli knygų mylėtojai!

Žvilgtelėjau, kad be knygų mugės ir OwlCrate be galo seniai buvau pasidalijusi naujomis knygomis, papildžiusiomis lentyną, todėl skubu tai daryti. Šios knygos atkeliavo į mano namus per pastaruosius mėnesius (ką čia pastaruosius, turbūt nuo kovo nesidalijau naujienomis ir dovanomis) 🙂

IMG_4373

IMG_4374

IMG_4375

IMG_4376

 

Knygų skirtukų kolekcija

Sveiki!

Šiandien dalinuosi vaizdais iš savo skirtukų kolekcijos. Šiaip pakankamai seniai kolekcionuoju atvirutes su įvairiais vaizdais iš aplankytų (ar draugų/giminaičių) kraštų, tačiau nevengiu parsivežti ar įsigyti Vilniuje naujų knygų skirtukų. Dažnai juos renkuosi pagal skaitomą knygą ir nuotaiką, o prisirinko jų nemažai, tad pasirinkimas pakankamai didelis! 🙂

IMG_4332

  1. Pirmieji skirtukai karpyti iš “Knygų klubo“ atsiųsto rinkinio.

IMG_4333

2. Du skirtukai iš knygų mugės, žaliasis, su katinuku, iš Paryžiuje esančio Šekspyro knygyno – pardavėja pridėjo prie pirkinio.

IMG_4334

3. Šie skirtukai jau matę įvairių knygų, mat juos turiu jau 8-10 metų! “Nieko rimto“ mane visada patraukia savo paveikslėliais!

IMG_4335

4. Iš pradžių net nelabai supratau, kas tai, bet draugei paaiškinus – pamilau šiuos skirtukus!

IMG_4336

5. Pirmasis iš kairės gautas dovanų, antras – iš OwlCrate, trečiąjį įsigijau kalėdinės mugės metu 🙂

IMG_4337

6. Įvairiausių skirtukų margumynas, netelpantis į kitus rėmus. Įdomiausias yra pirmasis, gautas iš S. Dali muziejaus, esančio netoli Barselonos.

IMG_4338

7. Ne visi turi tokių meniškų ir nebijančių iššūkių draugų! Ir tai dar ne viskas, ką mano beveik kaimynė/klasiokė/draugė yra man dovanojusi, tad ačiū Tau, Meda!

IMG_4340

8. Skirtukai iš Latvijos! Pirmasis iš dešinės įsigytas parduotuvėlėje, pasiūlytoje man vieno Postcrossing nario iš Latvijos, antrasis parsivežtas iš Cesio, trečiasis gautas Nacionalinėje Latvijos bibliotekoje.

IMG_4341

9. Pirmasis iš viršaus – iš Agios Nikolaos (Kretoje), antrasis – iš Versalio, kiti du – iš Vokietijoje esančios Neuschwanstein pilies. Visus įsigijau pati kelionių metu.

IMG_4342

10. Šiuos spalvingus skirtukus įsigijau Lisabonoje esančiame seniausiame pasaulyje vis dar veikiančiame knygyne! 🙂

Žinoma, kolekcija dar pildysis, tačiau šiam kartui tiek. Ar renkate skirtukus? Pasidalinkite ir savo mėgstamiausiais! 🙂

 

Victoria Hislop „Sala“

Aleksis Filding, iš Anglijos atvykusi į Kretą, savo motinos gimtinę, netikėtai atranda Spinalongą – dabar jau nebegyvenamą salą, tačiau iki šiol išsaugojusią buvusios raupsuotųjų kolonijos pėdsakus. Aleksis čia sutinka ir netolimos praeities liudininkus, menančius ne tik Spinalongos pasmerktųjų kančias, bet ir su jomis susijusią merginos giminės istoriją, taip rūpestingai slepiamą jos motinos Sofijos.

Kokius jausmus išgyveno Aleksis prosenelė, kai ją, atskirtą nuo dviejų dukterų, į amžinojo įkalinimo vietą valtele plukdė mylimas vyras? Ką išgyveno įkandin prosenelės ten pat plaukusi viena iš jos dukterų?..

Netgi Aleksis motina Sofija savo sieloje nešioja piktos lemties žymę – tik jau ne raupsų, o klaikios savo tėvų šeimyninės dramos, išdavystės ir keršto paliktą pėdsaką… Ši nauja patirtis jauną merginą užgriūva tokiu asmeninio gyvenimo momentu, kai jai tenka rimtai apsispręsti dėl savo ateities. Į kurią pusę pakreips Aleksis apsisprendimą netikėtai prieš jos akis atsiskleidusi dramatiška giminės patirtis?

Šią vasarą man teko pabuvoti Kretoje, kurią visiškai įsimylėjau. Vienas iš nuostabių aplankytų objektų buvo Spianlongos sala: čia XX a. pirmojoje pusėje buvo vežami raupsais užsikrėtę graikai. Niekaip negalėjau patikėti, kad tokia izoliacijos priemonė buvo aktyviai naudojama ne kokiais tamsiais, gūdžiais viduramžiais, bet naujausiaisiais laikais. Gidės rekomenduotą knygą, kurioje pasakojama apie šią salą, skubėjau pasiimti iš bibliotekos vos tik grįžusi į Vilnių.

IMG_4003

Spinalongos sala

Victoria Hislop, sužavėta Graikijos, savo kūryboje ir šneka apie šią šalį, o debiutinėje savo knygoje ji pasakoja raupsais sergančių žmonių ir jų giminaičių istoriją. Bet viskas prasideda nuo jaunos merginos, vardu Aleksis, kuri ištikta egzistencinės krizės leidžiasi ieškoti informacijos apie savo šaknis. Taip atkeliauja pas Fotini, kuriai Spinalongos ir Aleksis prosenelės, sirgusios raupsais, istorijos nėra svetimos, mat ji – visų šių įvykių liudininkė. Aleksis sužino apie prosenelių, senelių gyvenimus, jų asmenines dramas, kurios padės geriau suprasti, kodėl Aleksis motina taip slepia informaciją apie savo tapatybę.

Kadangi skaičiau kūrinį apsilankiusi aprašomose vietovėse, visas pasakojimo vaizdingumas buvo dar didesnis – buvo labai lengva įsivaizduoti vietas, kuriose gyvena knygos veikėjai. Nenusigąskite, manau, kad ir nepabuvojusiam tose vietose nebus labai sunku viską įsivaizduoti. Taip, bus keletas nežinomų vietovardžių, tačiau jei mintyse sunku susikurti vaizdą, tikrai verta google pagalba pažiūrėti, kaip atrodo Spinalonga ir Plakos miestelis, kuriame vyksta daug veiksmo.

Knygoje pakankamai nemažai veikėjų ir visi jie – be galo skirtingi. Jų charakteriai ir asmeninės istorijos išplėtoti, todėl lengva su aprašomais žmonėmis susigyventi, perprasti jų elgesį. Geriausias to pavyzdys – Ana ir Marija – Aleksis prosenelės dukros – jų charakteriai tiesiog atspindi kontrasto sąvoką – vieną iš seserų lengvą pamilti, kitos greitai imi neapkęsti.  Man be galo patiko ir tai, kad šiuo kūriniu autorė pasirinko atskleisti, kokia civilizuota buvo Spinalonga. Ten gyvenantys žmonės kūrė naują pasaulį, dirbo dėl savo ir kitų gyvenančiųjų ateities, žinoma, jei sveikata atlaikydavo. Kūrinyje vaizduojamas ir jų savivaldos konstrukcija, apskritai žmonių gyvenimo būdas, kuris visiškai nesiskiria nuo žemyninės dalies. Kadangi kūrinys aprėpia didelį laiko tarpą, man patiko, kad vaizduojamas bandymas kovoti su šia liga medicininiais būdais.

IMG_4032

Vaizdas iš salos

Manau, yra vienas ryškus trūkumas, kurį išskirčiau, tai pačio siužeto konstravimas. Beveik visą knygą persipina pasakojimai iš Plakos ir Spinalongos apie ten gyvenančius ir mūsų sekamus herojus, tačiau apie knygos vidurį, mano manymu, per daug dėmesio buvo skiriama Plakai ir tarsi kiek užmiršta Spinalonga, na o man kaip tik ši sala, jos gyventojų istorijos buvo daug įdomesnės nei Kretos miestelio dramos.

Knygai, pagal naują vertinimo sistemą, skiriu 4,5 balo (max. 5). „Sala“ atlieka iš šviečiamąją, edukacinę funkciją, nes sužinoma ne taip garsiai pasaulyje aptariama istorija. Man tikrai patiko charakterių ryškumai ir Spinalongos gyventojų istorijos, tad jei norite pasinerti į kretietišką jūra ir alyvuogių aliejumi kvepiantį pasaulį, ši knyga jums kaip tik!

P. S. nuotraukos iš asmeninių archyvų!

Kasie West “Listen to Your Heart”

Talking to other people isn’t Kate Bailey’s favorite activity. She’d much rather be out on the lake, soaking up the solitude and sunshine. So when her best friend, Alana, convinces Kate to join their high school’s podcast, Kate is not expecting to be chosen as the host. Now she’ll have to answer calls and give advice on the air? Impossible.

But to Kate’s surprise, she turns out to be pretty good at the hosting gig. Then the podcast gets in a call from an anonymous guy, asking for advice about his unnamed crush. Kate is pretty sure that the caller is gorgeous Diego Martinez, and even surer that the girl in question is Alana. Kate is excited for her friend … until Kate herself starts to develop feelings for Diego. Suddenly, Kate finds that while doling out wisdom to others may be easy, asking for help is tougher than it looks, and following your own advice is even harder.

Kaipgi vasara praeitų be mielų, linksmų ir žavių romanų? Niekaip! Jau esu skaičiusi vieną Kasie West knygą – „P. S. I Love You“, tačiau šioji man kiek labiau patiko! Vertinant iš žanro perspektyvos, Kasie West akivaizdžiai sulig 10-uoju romanu įvaldė romantinių knygų subtilybes, vis dėlto, negaliu vertinti tik taip, reikia žvelgti ir bendroje knygų aplinkoje 🙂

Taigi Kate kartu su geriausia drauge Alana prisijungia prie mokyklos radijo veiklos – to nori ir pačios Kate mama, mananti, kad dukra per daug dėmesio skiria šeimos verslui – vandens pramogų centrui. Pasiūliusi gerą temą radijo laidoms šiais mokslo metais, prieš savo valią Kate tampa viena iš laidos vedėjų – kartu su bendramoksle jos anonimiškai skambinantiems turės dalyti patarimus. Kartą į radiją paskambina vaikinas, bandantis suderinti gyvenime laisvalaikį ir tėvų priespaudą mokytis, tačiau jo širdį neramina ir simpatija vienai merginai. Kate iš balso spėja, kad tai Diego, vaikinas, kurį jos draugė Alana bando suvilioti. Mergina turi vienintelį spėjimą, kad ta paslaptingoji simpatija yra Alana, kadangi Kate padedama ji jau kurį laiką mėgina Diego patraukti į savo pusę. Vis dėlto laikui bėgant dėl šios pagalbos ir nuolatinio bendravimo Kate pajunta, kad taip pat kažką jaučia Diego.

Taigi akivaizdu, kad šioje knygoje pagrindinė linija yra romantinė, gvildenamas Alanos ir Diego santykių klausimas, pačios Kate jausmai. Visas siužetas, liečiantis šią liniją, buvo tikrai smagus ir linksmas, tačiau galų gale man buvo per chaotiškas: vienas veikėjas šią situaciją matė vienaip, jautė kitaip, kitas dar kitaip ir t. t., todėl paslapčių atskleidimas buvo pakankamai komplikuotas. Gal norėjosi daugiau aiškumo, pokalbių, mažiau paslapčių?

Žinia, kad man patinka romantinės knygos, kuriose aiškiai nagrinėjamos ir sudėtingesnės problemos. Kasie West, panašu, visose knygose kalba apie šeimos tarpusavio santykius – šiame kūrinyje man norėjosi truputį daugiau nagrinėjimo ne tik Kate, bet ir Diego šeimos problemų, tačiau daugiausiai kur norėjau akcentų – patyčių istorijoje. Kate radijo laida gauna laišką iš vaiko, patiriančio patyčias, kartu su kita laidos vedėja jos bando patarti laiško autoriui, tačiau galų gale ši tema, man atrodo, buvo užgožta – tokiems svarbiems dalykams reikia daugiau dėmesio, net jei tai ir romantinė lengvutė knyga.

Labiausiai man ši knyga patinka už stilių ir draugystes. Knyga įtraukia nuo pat pirmų puslapių dėl žaismingo ir paprasto rašymo stiliaus. Taip pat mane žavėjo Alanos ir Kate draugystės tvirtumas – tai viena iš nedaugelio knygų, kuomet draugės nesusipyksta dėl vaikinų ir laimingai sau gyvena, besidžiaugdamos viena dėl kitos. Gražus autorės pasirinkimas, o be to – merginos patiria nemažai linksmų akimirkų, tad ne vienas epizodas verčia nusišypsoti.

Knygai, pagal naująją dar bandomąją vertinimo sistemą, skiriu 3,75 balo (max. 5). Nepasakyčiau, kad tai ypatingai išsiskiriantis iš minios romanas, tačiau tikrai neprastas kaip savam žanrui, įtraukiantis, smagus ir mielas – ko daugiau reikia nerūpestingoms vasaros dienoms!

Svetlana Aleksijevič „Karo veidas nemoteriškas“

„Karo veidas nemoteriškas“ (1978–2004) – tai knyga apie moteris Antrajame pasauliniame kare, tai ne karo, o jausmų istorija.

„Moterų pasakojimai kitokie ir apie kitką. „Moteriškas“ karas savų spalvų, savų kvapų, savaip nušviestas ir savos jausmų erdvės. Savų žodžių.

Ten nėra didvyrių ir neįtikėtinų žygdarbių, ten yra tiesiog žmonės, užimti nežmonišku darbu. Ir kenčia ten ne tiktai jie (žmonės!), bet ir žemė, ir paukščiai, ir medžiai. <…>

Noriu parašyti šito karo istoriją. Moterišką istoriją.“

Tai mano antroji skaityta S. Aleksijevič knyga ir ji dar labiau sustiprino mano susidomėjimą šios unikalios rašytojos, Nobelio premijos laureatės, kūryba. „Černobylio maldoje“ ji atskleidė žmonių išgyvenimus po šios katastrofos, asmeninių jų gyvenimų tragedijas,  na o šioje ji leidžiasi į kelionę per slavų žemes, susitikdama su begale moterų, pasakojančių jai savo istorijas apie antrąjį pasaulinį karą. Karą, kuriame dalyvavo ir nesuskaičiuojama galybė moterų – jos ne tik dirbo slaugėmis, gydytojomis, bet snaiperėmis ar tankistėmis. Nemažai iš aprašytų istorijų pasakotojų pačios susirado rašytoją, siuntė jai laiškus, skambino su prašymais atvykti ir išklausyti, mat daugelis neturi kam papasakoti savo sukrečiančių išgyvenimų apie bandymus išlikti moterimis kraujo ir kulkų sūkuryje.

Atrodo, kad šioje knygoje, kitaip nei „Černobylio maldoje“, aš daugiau jaučiau ir pačią Aleksijevič. Rodos, kiekvieno skyriaus pradžioje ji pasakojo ir savo įžvalgas, jausmus apie išgirstus prisiminimus. Autorė vis tiek objektyviai parenka visiškai įvairių profesijų, pažiūrų moterų atsiminimus, suskirsto juos į tam tikras temas, tačiau knygoje galima suvokti ir jos asmeninę nuomonę apie karą ir moteriškumą – tai man labai patiko, nes itin įdomu patyrinėti šios įstabios rašytojos požiūrį į supantį pasaulį.

Be jokios abejonės, tai ir akis atverianti knyga. Toks jausmas, kad sukurta didžiulė paslaptis apie tai, kiek moterų dalyvavo kare, nes vienintelė vadovėlinė tema, kurioje buvo nuotraukų su ginklais apsitaisiusiomis moterimis yra Lietuvoje vykęs rezistencinis pasipriešinimas. Nenumaniau, kad moterys taip stipriai veržėsi į kareivių gretas, taip stipriai norėjo griebti ginklus ir stoti į pirmąsias eiles.

Man patiko ir tai, kaip įvairiapusiškai Aleksijevič atskleidžia moterų vaidmenis kare. Maža to, kad parodyta ir tikrų komunizmo garbintojų, ir visiškai nusistačiusių prieš moterų atsiminimai, bet ir prirankiota pačių įvairiausių profesijų atstovių: kepėjos, virėjos, skalbėjos, gydytojos, chirurgės, ryšininkės, zenitininkės, tankistės, snaiperės ir dar daugiau. Visos jos moterys ir tai galima jausti iš jų pačių pasakojimų. Kaip pati Aleksijevič rašo, moterys tarsi daugiau visko jaučia nei vyrai, kurie apie karą pasakoja faktais, o moterys prisimena ir kvapus, spalvas, vidines emocijas – tokie surinkti memuarai, mano manymu, yra aukso vertės.

Knygai, žinoma, skiriu 5 balus (max. 5). Nemanau, kad turiu dar ką bepridurti, kaip tik paskatinti visu skaityti šios rašytojos knygas ir skleisti žinią apie jos darbus!

Autsaideriškas saulėlydis

IMG_3901Nors beveik niekad nebuvau ta, kuri išgirdusi klausimą, kokia yra mano mėgstamiausia knyga, mykdavo, kad neturiu/daug/negalima uždavinėti tokio klausimo, visgi ne per seniausiai mano mažas pasaulis apsivertė aukštyn kojomis. Kadangi mano didžioji meilė knygoms prasidėjo nuo „Bado žaidynių“, ilgai deklaruodavau, jog ši serija ir yra mano mėgstamiausia. Sunkumai prasidėjo tada, kai perskaičiau S. E. Hinton „Autsaiderius“ ir Rainbow Rowell „Eleonora ir Pakas“ – tada visas tris šias knygas vadindavau savo mėgstamiausiomis. Net mano postcrossing profilyje vis dar taip parašyta! Ir prisiekiu, niekaip negalėjau išsirinkti tos pačios pačiausios, kol kažkas viduje apsivertė ir tarsi pasiekiau nušvitimą.

Matyt, dabar galite suprasti, kokia yra straipsnio pavadinimo ir paties teksto sąsaja, nes taip, prieš porą metų suvokiau, kaip stipriai myliu „Autsaiderius“ ir kokią šviesą skleidžia vien mintys apie kūrinį. Nemanykit, kad man nebepatinka „Bado žaidynės“ ir „Eleonora ir Pakas“ – aš vis dar dievinu šias knygas, tačiau ta ypatingąja mano širdyje tapo S. E. Hinton istorija. Autorė kūrinį parašė būdama 15 – os, o išleido baigusi mokyklą – tai buvo visos Amerikos fenomenas ir nenuostabu, kad knyga sulaukė dėmesio. Ji ne tik buvo drausta, bet ir pateko į mokyklinės literatūros sąrašus – tokie pat kontrastingi yra ir kūrinio veikėjai. Bet neapsigaukite, čia – ne knygos apžvalga. Pavadinkime tai ode „Autsaideriams“.

IMG_39005 priežastys, kodėl myliu (pabrėžiu – ne patinka, o myliu) knygą „The Outsiders“:

  • DRAUGYSTĖ – tai yra pats nuostabiausias dalykas šiame kūrinyje. Pagrindinių veikėjų skirtumai pagyvina, suteikia realistiškumo jų portretams, tačiau tai ir juos suartina. Jie laikosi drauge, nepaisant baimių, ydų ar išsiskiriančių požiūriu. Nors protagonistas Ponis/Ponyboy ne itin mėgsta Stivą, jo brolio Sodapop (atleiskit, bet lietuviškai vardas skamba kažkaip dar keisčiau nei yra – Limonado) geriausią draugą, jis pernelyg to nerodo, mat nenori kenkti brolio santykiams su draugu. Šie vaikinai yra vienas kitam atsidavę ir jų pasiryžimas padėti nepaisant aplinkybių yra be galo tauri jų savybė.
  • Ponio vidinio pasaulio vaizdavimas – jauniausiasis brolis šeimoje labiausiai yra linkęs į svarstymus. Jis – kūrybiška asmenybė, nepritampanti prie susiklosčiusios socialinės padėties: Ponis nekenčia žmonių skirstymo į griserius ir socius, tokios aiškios atskirties ir kovų tarp žmonių. Ponis, būdamas pacifistas, bando prisitaikyti, tačiau jis itin daug mąsto apie gyvenimą, šeimą, draugus ir būtent tokią socialinę hierarchiją.
  • Aš dievinu šiuos veikėjus. Mąsčiau, gal išskirti kiekvieną, tačiau to gal jau būtų per daug J Mane traukia Sodapop gebėjimas palenkti žmones į savo pusę, Darelo atsidavimas broliams, Dalaso atšiaurumas, Džonio jautrumas, Trigrašio humoro jausmas ir Stivo impulsyvumas. Jie visi atskirai yra tokios įdomios asmenybės, tačiau kartu sudėjus vaikinai suburia nuostabią komandą.
  • Pastaraisiais metais romantinės knygos mano gyvenime buvo „ant bangos“, tad ši – jau išsiskiria, kadangi čia nėra romantinės linijos. Yra bendravimo su merginomis, tačiau tokios ryškios linijos nėra ir ką galiu pasakyti – nieko netrūksta!
  • Man asmeniškai, visai nesijaučia, kad knygos autorė rašydama kūrinį buvo tokia jauna ar kad knyga pasirodė 1967 metais! Atrodo, čia puikiai pateiktos to meto gyvenimo detalės, tačiau iškeliamos tapatybės, draugystės temos yra itin aktualios ir šiais laikais!

Prie šių priežasčių turbūt galėčiau pridėti ir knygos ekranizaciją, kurią režisavo pats Francis Ford Coppola! Pagrindinius vaidmenis įkūnijanti komanda nenusileidžia šiaip puikiam režisieriui: Ponyboy – C. Tomas Howell, Sodapop – Rob Lowe, Darrel – Patrick Swayze, Dallas – Matt Dillon, Johnny – Ralph Macchio, Steve – Tom Cruise, Two-Bit – Emilio Estevez. Daugeliui jų tai buvo vienas pirmųjų ir duris į aktoriaus karjerą atvėrusių filmų. Juk vėliau Macchio vaidino „Karate Kid“, Estevez – „The Breakfast Club“, Swayze – „Dirty Dancing“ ir t.t.

IMG_3897„The Outsiders“ yra apskritai vienas mano mėgstamiausių knygų, verčiančių spausti ašarą pabaigoje, bet tai ir viena puikiausių knygos adaptacijų – skaitydama knygą angliškai matau, kaip didelė dalis dialogų yra tiesiog perkelta į scenarijų, tad drastiškų pokyčių ten tikrai nėra.

Ši knyga man leido pajusti ir momento grožį. Antrą kartą perskaičiusi „Autsaiderius“ aš supratau, kokia man svarbi, graži ir visaip kaip nuostabi yra viena scena – jausmų sūkuryje net norisi sakyti, kad šis epizodas tarsi suteikia gyvenimui pilnatvę ir jį norisi tik skaityti ir skaityti. Nenorėdama per daug papasakoti siužeto galiu pasakyti, kad šioje scenoje vaizduojamas nuostabus trijų brolių ryšys ir bandymai susigyventi, nepaisant to, kokie jie visi skirtingi. Ši scena lyg davė pradžią mano galvoje kuriamam sąrašui, kuriame sudėti širdyje ypatingą vietą užimantys epizodai. Šiam momentui, jų tėra du, antrasis – iš „Knygų vagilės“. Pastebiu, kad tokias IMG_3898scenas atrandu tik antrą kartą skaitydama knygas 🙂

Taip pat mano lentynoje puikuojasi ir nuostabus 50 – ečio „The Outsiders“ leidimas, papildytas įvairia medžiaga: laiškai tarp autorės ir jos redaktorės bei leidyklos, kuriuose galima atrasti ir įdomių diskusijų apie kūrinio pavadinimą (A Different Sunset – Kitoks saulėlydis – tokį pavadinimą sugalvojo rašytoja, siųsdama rankraštį į leidyklą), kitas publikavimo subtilybes, ištraukas iš laikraščių apie „Autsaiderių“ fenomeną, detalės apie ekranizaciją (Pvz. F. F. Coppola gavo laišką iš vienos mokyklos, kuriame moksleiviai prašo jo pastatyti filmą pagal „The Outsiders“) , laiškai nuo pagrindinių aktorių, nuotraukos. Man, tokiai kūrinio gerbėjai, šis specialusis leidimas yra tiesiog nuostabi dovana!

IMG_3899Žinau pakankamai žmonių, kurių šis kūrinys nesužavėjo, nepaliko didelio įspūdžio ar visai nepatiko. Kaip literatūros mėgėja neretai galiu sutikti su kitų konstruktyvia kritika, vis dėlto – kai myli knygą, nekreipi dėmesio į jos trūkumus, o gyveni nuostabiais, net gyvenimus, mąstymą keičiančiais momentais. Visad siūlau knygą perskaityti ne tik draugams, bet ir naujai sutiktiems žmonės (pavyzdys – pirmojo mokyklos knygų klubo metu mes aptarėme būtent „Autsaiderius“) ir siūlysiu ateityje. Nes tokios puikios istorijos apie buvimą savimi, šeimą ir draugystę aš dar nesu skaičiusi.

Stay gold!

Alexandra Christo „To Kill a Kingdom“

Princess Lira is siren royalty and the most lethal of them all. With the hearts of seventeen princes in her collection, she is revered across the sea. Until a twist of fate forces her to kill one of her own. To punish her daughter, the Sea Queen transforms Lira into the one thing they loathe most—a human. Robbed of her song, Lira has until the winter solstice to deliver Prince Elian’s heart to the Sea Queen or remain a human forever.

The ocean is the only place Prince Elian calls home, even though he is heir to the most powerful kingdom in the world. Hunting sirens is more than an unsavory hobby—it’s his calling. When he rescues a drowning woman in the ocean, she’s more than what she appears. She promises to help him find the key to destroying all of sirenkind for good—But can he trust her? And just how many deals will Elian have to barter to eliminate mankind’s greatest enemy?

Oho! Perskaičiusi knygą, niekaip negalėjau išmesti tos vienos minties – „Vau!“ Tokios įspūdingos fantastinės ir gerai parašytos istorijos aš jau senokai neskaičiau, kūrinys net patraukė paieškoti geresnių, įdomesnių šio žanro knygų!

Įvykių centre – Lira ir Elian – du, skirtingų padermių sutvėrimai. Lira – sirena, Jūrų karalienės dukra, kuri turėtų paveldėti sostą. Ne paskirtuoju laiku nužudžiusi princą ji yra baudžiama ir paverčiama žmogumi, kad nužudytų Elian. Jis yra Midas žemių princas, taip pat sosto paveldėtojas, tačiau vaikinas nesijaučia savam kailyje. Jo pašaukimas – būti piratu ir žudyti sirenas, taip ginant visą žmoniją. Jis dievina savo laivą „Saad“, kurį laiko pirmaisiais namais.

Prieš daug metų, kai žmonės nužudė sirenų karalienę Keto, prasidėjo karas: sirenos ir žmonės vieni kitus žudo ir Elian sužino, kad suradęs vieną Keto akį, paslėptą aukščiausiame pasaulio kalne, galės palaužti sirenų valdovę. Plaukdamas link šio tikslo, jis išgelbėja skęstančią jauną merginą, kuri iš tiesų yra Lira, tačiau princas to dar nežino. Jie siekia vienas kitą nužudyti, tačiau iš tikrųjų šie du herojai yra tokie panašūs, o ypač – jų tikslai, susiję su pasauline taika.

Visų pirma, ką skaitydamas goodreads ir kitus portalus gali sužinoti, tai yra faktas, jog ši knyga pristatoma kaip „Mažosios undinėlės“ perpasakojimas (retelling). Ir iš tikrųjų – perpasakojimų nesu skaičiusi daug, bet šioje knygoje tikrai ryškūs garsiosios pasakos motyvai: Lira paverčiama žmogumi, jos užduotis – gauti princo širdį. Visgi dauguma detalių čia kiek pakeistos ir įvilktos į pakankamai tamsios fantastikos apvalkalą, nes čia daug kovos ir pralieto kraujo.

Freiheit darbas iš Devian Art

Kuriamas pasaulis čia taip pat labai įdomus. Kol kas dar neišsiaiškinau, ar čia remiamasi kokia nors mitologija, bet žmonių karalysčių sistema – tiesiog oho. Kiekviena jų atstovauja kažkokiam dalykui/objektui: aukso, meilės, netiesos ir t. t. Mane pakerėjo visa sukurta sistema ir tai dar labiau kūrinį išskiria iš minios: visos karalystės turi savus valdovus ir tik joms būdingas gyvenimo peripetijas, o tai, net sakyčiau, padeda išlaikyti dinamiką.

Bet labiausiai knygą dievinu dėl veikėjų. Tokių stiprių, kovotojų už savo principus ir įsitikinimus, bebaimių ir atsidavusių herojų krūvos aš senokai nemačiau. Dialogai virte virė nuo sarkazmo ir noro (draugiškai) pašiepti kitą. Be abejo, žvaigždės buvo Lira ir Elian, kurių pokalbiai vertė krizenti – puikus žodis jiems apibūdinti – sassy. Antraplaniai veikėjai vienareikšmiškai verti atskirų savų knygų, ypač Madrid – mergina, kuriai Elian padėjo ištrūkti iš vergijos, o savąją meilę ji atrado šio princo laive. Visi herojai kūrinyje buvo išskirtinės ir nerealiai įdomios asmenybės!

Knygai skiriu 5 balus (max. 5)! Man labai patiko pagrindinių veikėjų charakteriai – jie abu nuožmūs kovotojai, žudikai, stiprios asmenybės, todėl ir jų dialogai yra puikūs. Labai gerai sukonstruotas pasaulis, visa sandara tikrai įdomi, todėl skaityti nenuobodu. Buvo kelios vietos, kuriose man pritrūko dar daugiau dramatiškumo, bet šiaip labai dinamiška, įtempta knyga. Labai patiko ir, taip vadinamas, slow-burn romanas, kiek patenkantis į antrą istorijos planą, tačiau pabaigoje tiek realiai, tiek metaforiškai veikėjų meilė yra svarbi. Tokių puikių, įdomių ir neįprastai unikalių veikėjų aš fantastinėje-romantinėje knygoje seniai buvau sutikusi.