Lewis Carroll „Alisa Stebuklų šalyje“

Tvankią vasaros popietę Alisa nusekė paskui Baltąjį Triušį ir atsidūrė įstabioje Stebuklų šalyje. Taip prasidėjo neįtikėtinas nuotykis, po kurio gyvenimas niekad nebeatrodys nykus. Vaizduotės meistras Lewisas Carrollis sukūrė nepakartojamą keisčiausių įvykių ir personažų puotą, kuria viso pasaulio pakvaišėliai mėgaujasi iki šiol.

Kas slypi giliame Triušio urve? Kodėl varnas panašus į rašomąjį stalą? Stebuklų šalyje gali gerokai ūgtelėti atsikandęs pyragaičio, čia gudriai šypsosi Češyro katinas, o beprotiškos arbatėlės…

Pasigriebiau skaityti šią knygą, mat turiu vaikų literatūros kursą universitete! Tad stačia galva neriu į šiuos literatūros klodus, kurie, jau su šia knyga, pateikia savotiškų netikėtumų.

Turbūt daugeliui žinomas yra šios knygos siužetas – Alisa, sekdama paskui baltąjį triušį į urvą, patenka į visiškai kitą pasaulį, kur susitinka su daug keistų herojų: Česyro katinu, Skrybėliumi, kunigaikštiene, širdžių karaliene ir dar daug įvairiausių ir paslaptingiausių būtybių. Vis dėlto jau dabar skubu minėti tai, kas man buvo visiškai netikėta: atrodė, kad istorija gerai žinoma, ypač po matytos 2010 metų ekranizacijos, kurią tuo metu, būdama gal 11 metų, mačiau kino teatre. Tačiau esu sutrikusi, nes knyga pakankamai skiriasi nuo filmo: čia daug dėmesio skiriama visam Alisos ūgio didėjimui ir mažinimui, kelių veikėjų iš viso neradau, na o kai kuriems dėmesio skirta daugiau nei filme, ar atvirkščiai. Tad knyga išlieka pakankamai autonomiška ir savotiška, lyginant su jos adaptacijomis.

Kas mane labiausiai domino, tai absurdo ir racionalaus proto susidūrimas. Nekeista, jog Stebuklų šalyje viskas veikia ne taip, kaip mūsų pasaulyje, visi veikėjai ir vaizdai yra kupini kažkokios paslaptingos siurrealistinės pajautos, kuri verčia jaustis kaip nesavame kailyje, nes net skaitytojas gali būti išmuštas iš vėžių ir pradėti kvestionuoti tai, ką regi prieš save. Ir matome mes Alisą, kuri elgiasi kaip kiekvienas smalsus ir racionalaus proto žmogus – ji gilinasi į tai, ką girdi ir mato, ji naiviai bando įtikinti sutiktus žmones, gyvūnus ir būtybes, kad pasaulis yra ne toks, kokį jie jį mato.

Filmo plakatas

Su knyga daugiausiai turėjau problemų dėl to, jog, mano nuomone, joje trūksta vientisumo ir akcentai galėjo būti sudėlioti kitaip. Man stigo kulminacijos pojūčio ir kažkokio didesnio įtampos taško, nes viskas tarsi ir liko siurrealistiškai neįtikėtinoje plotmėje ir trūko to momento, kuris verstų sulaikyti kvapą. Ir man norėjosi, jog daugiau dėmesio būtų skirta veikėjams, kurie iš karto patraukia dėmesį: kunigaikštienė, Skrybėlius, Česyro katinas ir t. t. Atrodė, kad tarsi jie pasirodo trumpai akimirkai ir tiek žinių, o būtų buvę daug įdomiau paskaityti apie juos daugiau.

Knygai skiriu 3 balus (max. 5). Man atrodo, kad mano biolaukas iki galo nesutapo su šiosios knygos ir kažkas paslaptingo neleido man jai pajusti didžiulės simpatijos. Šiam momentui man ir atrodo, kad 2010 metų filmas turi tikslesnę ir malonesnę struktūra, nors ir archetipiškai parodomi geriečiai ir blogiečiai, kažkaip ten viskas lengviau ir paprasčiau, nors veiksmas vyksta tame pačiame Stebuklų pasaulyje.

Reklama

KNYGŲ MUGĖ 2019: įspūdžiai ir papildymas

davNa va, smagiausias ir laukiamiausias metų renginys praėjo, dabar lauksime 2020 metų vasario 20-23 d. Bet gal pakalbėkime apie tai, kaip sekėsi 2019 🙂

Šiemet, kaip ir pernai, į mugę vykau dvi dienas: ketvirtadienį ir šeštadienį. Tą lėmė išsirinkti renginiai ir jų suderinamumas su mano tvarkaraščiu 🙂 Šiais metais aš labiau žinojau, ko noriu nei pernai, tačiau vis tiek mugės eigoje susidūriau su apmąstymais, kurią knygą pirkti, o kurios ne – jau keleri metai esu išėjusi iš tos stadijos, kai perku aklai viską – pasidarė gaila pinigų 😀

Ketvirtadienis

Ši diena man buvo pati ypatingiausia, nes, nors šeštadienį praleidau parodų rūmuose daugiau laiko, ketvirtadienį vyko ir diskusija, kurioje dalyvavau! Tai trečiasis toks renginys, kuriame dalyvauju, antrasis knygų mugėje, bet tikrai pats geriausias! „Skaitymo duobės“ – tokiais paslaptingais žodžiais prasidėjo renginio pavadinimas, kuris atspindėjo šių dienų jaunų žmonių skaitymo įpročius bei santykį su literatūra. Apie tai mes beveik valandą su itin šauniom pašnekovėm kalbėjomės, tačiau norėjosi, kad laiko būtų buvę daugiau!

Pirmąją dieną įsigijau dvi knygas, nes, pamąsčiau, kad kitų pirkimą man reikia ramiai apsvarstyti, kai pamačiau kainas. Šiais metais pati pajaučiau tą „Kiek buvo litais, dabar eurais“, nes praėjusiais metais manieji pirkiniai nebuvo itin naujos knygos ir atsieidavo pigiau. Na, bet mugė yra šventė, o šventę švęsti reikia. Pirmoje nuotraukoje apačioje ir išvysite ketvirtadienio pirkinius.

Šeštadienis

Sumušiau kol kas visų laikų savo asmeninį renginių rekordą, nes ėjau į tris susitikimus su rašytojais iš eilės!

  • Susitikimas su Elina Hirvonen. Ši suomių rašytoja labai miela! Tačiau, kaip nusimato iš knygos, nevengia kalbėti apie rimtas ir skaudžias nūdienų problemas. Kalbinta ji daug pasakojo apie knygoje matomus sprendimus ir kaip aktualijos veikia jos kūrybą.
  • Susirinkimas su Nora Ikstena. Visų pirma, maniau, kad viskas vyks anglų kalba, bet man, kaip kalbų mylėtojai, buvo maloni staigmena dėl sinchroninio vertimo iš latvių kalbos, tad emocijos buvo dar kitokios. Tokiuose susitikimuose ateina suvokimas, kad yra žmonių, patyrusių tą patį, tad kaip tauta negalime jaustis vieniši. Sužinojome apie rašytojos gyvenimą, jos trenksmą su „Motinos pienu“ bei tai, kaip jos asmeninį gyvenimą paveikė sovietmetis. O dar subtilaus humoro dozė!
  • Susitikimas su Herman Koch. Jis, turbūt, buvo spalvingiausia asmenybė diskusijoje – jo veiklų spektras gana platus, pomėgių tai pat, o ir kūryboje aprėpiamų temų yra nemažai. Labai linksmas ir smagus susitikimas su šiuo olandų rašytoju.

Praleidusi mugėje bene 6 ar 7 valandas, dar kartą įsitikinau, kaip gerai ten, kur yra Thierry kepyklėlė, kurią myliu ir dėl to, jog ji labai arti universiteto. Po jų kavos ir užkandžių dar kartą su kompanione apsukome ratą per vaikų ir 5 sales, trumpam užsukome į bukinistų pasažą ir tikrai nuvargusios vykome namo.

Tad vainikuodama šiuos įspūdžius iš knygų šventės, žinoma, dalinuosi knygomis, kurios papildė mano lentyną!

dav

dav

dav

dav

Astrid Lindgren „Karo dienoraščiai“

Ši knyga – tai unikalūs autobiografiniai garsios švedų rašytojos Astridos Lindgren (1907–2002), tuomet dar niekam nežinomos jaunos 32 metų moters, laiko liudijimai, fragmentiškai rašyti 1939–1945 metais, taigi apimantys visą Antrojo pasaulinio karo laikotarpį. Pro apokaliptinių istorinių įvykių šydą, kur vietos skiriama ir karo žiaurumams Baltijos šalyse atskleisti, lengvai „prasimuša“ paprastos Stokholmo šeimos kasdienybė, jautrūs asmeniniai autorės išgyvenimai, kurie mums, Astridą Lindgren geriausiai pažįstantiems iš jos knygų „Pepė Ilgakojinė“, „Broliai Liūtaširdžiai“ bei kitų, ir yra patys svarbiausi.

2015 metais išleisti Švedijoje, „Karo dienoraščiai“ sulaukė išskirtinio skaitytojų dėmesio, netrukus jie buvo išversti į anglų, vokiečių ir kitas kalbas. Knyga iliustruota retomis rašytojos šeimos archyvo nuotraukomis, originaliomis dienoraščių reprodukcijomis.

Nuo pat tada, kai prieš gal metus ar pusantrų pamačiau gerą švedišką dokumentinį filmą apie šią vieną mėgstamiausių rašytojų ir apskritai asmenybių, laaaaabai norėjau perskaityti jos karo metu rašytus dienoraščius. Aš tikėjau, kad tai padės pažinti Astridą per visai kitokią prizmę ir manau, tą gavau.

Net negaliu nupasakoti, kiek ši moteris įdėjusi darbo į savo dienoraščius: pilna iškarpų iš laikraščių su nuotraukomis, kalbomis, straipsniais. Ji tarsi net atsiprašo dienoraščio tais atvejais, kai kelias savaites ar mėnesį nebuvo prisėdusi nieko parašyti, bet suskuba pakomentuoti viską, kad tame tarpe įvyko. Natūralu, jog daugiausiai dėmesys kreipiamas į Skandinaviją, ji itin nuosekliai aprašo, kas, jos žiniomis, vyksta kaimyninėse šalyse. Tačiau Astrida skiria dėmesio ir visam pasauliui, aptardama politinius santykius, šalių valdovų nusistatymus, minimos ir Baltijos šalys bei, kaip ir pati Astrida rašo, negailestinga ir žiauri jų okupacija.

Vis dėlto, matyt, todėl, kad Švedija išlaikė neutralitetą ir gyveno geresnėmis sąlygomis nei daugelis valstybių, skaitytojas gali sužinoti nemažai ir apie rašytojos įpročius ir buitį. Daug dėmesio skiriama vaikams, buitinio gyvenimo epizodams ir realijoms: Astrida labai dažnai mini, ką valgė per šventes ar kaip keičiasi galimybės įsigyti tam tikrų produktų. Tad dienoraščiai čia atlieka ir savo tikrąją funkciją: rašytoja fiksuodama pasaulinius įvykius nevengia ir minčių apie kasdienybę.

Knygai tikrai skiriu maksimalų balų skaičių – 5. Džiaugiuosi įsigijusi ir perskaičiusi knygą, kurioje matom ir kūrybos vaikams užuomazgas, minimus žymius pirmuosius Lindgren kūrinius. Knyga suteikia daugiau konteksto ir įžvalgų, padeda geriau suvokti ir tam tikrus kūrybinius sprendimus. Visiems, kas domisi ir asmeniniu šios vienos iš geriausių ir garsiausių rašytojos gyvenimu – tikrai rekomenduoju!

J. K. Rowling „Fantastiniai gyvūnai ir kur juos rasti“

Mokslininkas, burtininkas, fantastinių gyvūnų tyrinėtojas ir globotojas Njutas Miglapūtys ką tik apkeliavo visą pasaulį, ieškodamas rečiausių ir keisčiausių magiškų gyvūnų. Atvykęs į Niujorką, ilgai užsibūti neketino. Tačiau stebuklingas Njuto lagaminas su gyvūnais patenka į svetimas rankas ir jie išsilaksto po miestą. Njutas supranta, kad reikia kuo greičiau juos surasti, kitaip bus bėdų…

2018 metus užbaigiau su trenksmu, kadangi prieš pat Naujuosius metus pabaigiau Hario Poterio seriją pirmąjį kartą! Labai savimi didžiuojuosi ir džiaugiuosi, kad ši klaida buvo ištaisyta 🙂 Dar nepabaigusi žymiosios serijos aš įsigijau šią knygą, kuri yra parašyta ne prozos, bet dramos kalba – į tai žiūrėjau kiek nepatikliai, bet viskas galų gale išėjo tikrai puikiai!

Njutas, jau knygos pradžioje tapęs mano vienu mėgstamiausių HP pasaulio veikėjų, globoja išskirtinius, neįprastus magiškus gyvūnus. O juos jis sutalpina savo lagaminėlyje. Tai tikrai atrodo neįtikėtinai, bet filmo treileris, kurį pasižiūrėjau prieš skaitydama, man viską patvirtino. Ten jis kiekvienam gyvūnui yra sukūręs oazę, palankias sąlygas išgyventi. Bet į JAV šis britas atkeliauja su tikslu: paleisti vieną gyvūnų gyventi natūraliomis sąlygomis. Lengvai galima tikėtis, kad viskas nebus taip lengva, kadangi Njutas paklius į netikėtas situacijas, kuriose susidurs su žiobaru, dviem seserimis raganomis ir visa Valstijų magijos valdžia.

Aš tikrai nemaniau, kad man taip seksis ir patiks skaityti scenarijų. Žiūrėjau į šią idėja nusiteikusi ne per geriausiai, tačiau, nors mažytėse vietose man trūko prozos kalbos pranašumų pasakojant istoriją, gana lengvai įsivaizdavau visą veiksmą ir veikėjus.

Filmo plakatas

Turbūt savaime suprantama, jog Rowling investuoja daug laiko į savo veikėjus, kurių charakteriai, kaip ir visada, išvystyti iki panagių, o jei ne viską žinai apie veikėja, reiškias, jis dar sulauks savojo laiko. Net ir scenarijuje įmanoma jausti nuotaikų pasikeitimus ir bendrą atmosferą siužetinėje linijoje atsiradus tam tikriems herojams. Pats Njutas man be galo mielas ir iš karto tampa savas. Žiobarą Džeikobą ir seseris Tiną ir Kvinę iš pradžių perprasti sunkiau, lyg ir kyla įvairūs įtarimai dėl jų kėslų, bet nejučia šie keturi absoliučiai skirtingi žmonės vienijasi dėl bendrų tikslų ir gėrio.

Įdomios sugalvotos ir siužetinės linijos. Maža to, kad Njutas pakankamai unikalus HP serijos kontekste, jis panašus į Hagridą, tačiau jo darbai kiek kitokio masto 🙂 Apskritai, supažindinimas su Amerikos burtininkų kultūra ir šioje šalyje vykstantys nuotykiai yra pakankamai išskirtiniai. Sakysit, vis tiek yra blogietis, su kuriuo reikia kovoti? Na, taip jau daugelyje knygų yra. Vis dėlto sunkumai, kuriuos patiria herojai, kitokie, jų amžiaus grupė kita, jie jau laisvai šaudo užkeikimais ir ginasi kerais, o dar toji atmosfera, kadangi viskas vyksta XX a. pirmoje pusėje! Viskas susideda į dar vieną ir staigia įtraukiantį pasakojimą iš HP pasaulio.

Knygai skiriu 5 balus (max. 5). Peržiūrėjau ir filmą, kuriame scenarijaus išpildymas patiko taip pat, kaip ir pats scenarijus, tad nekantrauju toliau nerti į Fantastinių gyvūnų seriją!

Papildymas! (31)

Sveiki!

Šį sniego kupiną šeštadienį dalinuosi 2018 – ųjų metų pabaigos pirkiniais!Nors viskas ką tik prasidėjo, jau labai laukiu sesijos pabaigos, kuomet galėsiu atsipūsti skaitydama namie sukauptą literatūrą!

dav

dav

TOP 10 knygų, skaitytų 2018 metais

top10wednesdaylong

Mieli knygų mylėtojai, sveikinu su atėjusiais 2019 – aisiais metais!

2018 metai mano gyvenime buvo kupini permainų: baigiau mokyklą, pradėjau studijas, tad štai kodėl pastarąjį pusmetį puslapis aptilo – mokiausi suderinti visus dalykus, tačiau kadangi teks per artimiausius ketverius metus man nemažai skaityti, spėti ir savas knygas ryti bus sudėtinga, bet, tikiuosi, įgyvendinama! Tradiciškai, dalinuosi didžiausią įspūdį per metus palikusiomis knygomis, tad nieko nelaukdama, pristatau 2018 metų dešimtuką 🙂

Labai įdomu, kokios knygos Jums labiausiai patiko praėjusiais metais? Pasidalinkite!

TOP 10 knygų, skaitytų 2018

  1. Hario Poterio serija – šie metai buvo ypatingi, kadangi ištaisiau savo, kaip knygų mylėtojos klaidą, ir galutinai visiškai absoliučiai pabaigiau Hario Poterio 7 knygas. Ir kaip aš dėl to džiaugiuosi. Viskas knygose daug ypatingiau, įdomiau, komplikuočiau nei filmuose ir dėl to knygas dar labiau dievinu! Dabar esu pilnavertė HP fandom narė 🙂
  2. Suzy Zail „The Wrong Boy“ – antrą kartą pabaigusi „Knygų vagilę“ man norėjosi kažko panašaus: skaudaus, sukrečiančio, bet primenančio apie viltį, todėl šiaip ne taip internete atradau šią knygą ir jos anotaciją ir pamaniau, kodėl gi ne. Iki šiol vis apie ją pagalvoju: tai buvo būtent tai, ko man reikėjo, ko aš ieškojau ir gavau visų tų emocijų su kaupu. Vis dėlto svarbiausia knygoje yra priminimas apie žmogiškumą ir kiek daug jis reiškia civilizuotoje bendruomenėje.
  3. Antanas Škėma „Balta drobulė“ – oficialiai tai tapo mano mėgstamiausia mokykloje skaityta knyga ir noriu skaityti ją dar ir dar. Mane nerealiai sužavėjo Škėmos rašymo stilius ir per tekstą jaučiamas jo kultūrinis išsilavinimas, nes apie intertekstų gausą net pradėti kalbėti nenoriu, nes galu nebus matyti! Puiku, nuostabu, noriu dar!
  4. Mats Strandberg ir Sara B. Elfgren „Raktas“ – aišku, knygą prisiverčiau pabaigti dar greičiau, nes dalyvavau susitikime su autoriais, bet itin geras serijos finalas! Visos siužetinės ir veikėjų linijos, mano manymu, puikiai išpildytos ir nepaisant pabaigos, kuri specialiai paliekama su erdve skaitytojui, daug taškų ant i sudėta ir nėra baisių, kankinančių klausimų. Kaip ir visoje serijoje, puikiai vystomos visiškai skirtingos siužetinės linijos, kas žavi meistriškumu.
  5. Alexandra Christo „To Kill a Kingdom“ – kaip žinia, nesu didžiausia fantastikos mėgėja, tačiau iš šio 10 – uko to nepasakysi J Tai buvo labai nustebinusi knyga: matyt, nesitikėjau daug, tačiau gavau su kaupu. Čia ne tik veikėjai be galo įdomūs, tačiau ir ties world building‘u akivaizdžiai pasistengta. Tikrai rekomenduoju!
  6. Svetlana Aleksijevič „Karo veidas nemoteriškas“ – antroji šios rašytojos knyga ir antrasis iš jos gautas jausmų antplūdis, su kuriuo atkeliauja ir daug apmąstymų apie supantį pasaulį. Tik ir vaikštau ir visiems rekomenduoju Aleksijevič ir jos darbu, kurie mano manymu, ne tik Nobelio verti!
  7. Michail Bulgakov „Šuns širdis“ – gal kiek skeptiškai žiūrėjau į šį kūrinį, tačiau tokio nusistatymo perskaičius neliko visai. Bulgakovas sužavėjo paralelizmu ir aliuzijomis: kiek pasakojant apie tokį neįprastą eksperimentą galima suvokti apie tuometinę visuomenę, ideologiją ir žmogaus mentalitetą.
  8. Tove Jansson „Mažieji troliai. Didysis potvynis“ – super super miela knyga, taip ir noriu bėgt ieškoti kitų dalių bei žiūrėti visokias dokumentikas apie autorę!
  9. Liane Moriarty „Nekaltas melas“ – iš šios knygos tikėjausi pigaus, lengvo romano, tačiau oho, nemaniau, kad čia bus ir savotiškas detektyvas bei tiek intrigų savyje slepianti istorija. Pažiūrėjau ir serialo 1 sezoną, tikrai rekomenduoju ir knygą, ir adaptaciją!
  10. Jane Austen „Puikybė ir prietarai“ – šią knygą perskaičiau iš antro karto ir nemaniau, kad man ji patiks, tačiau nutiko priešingai! Susikaitė labai smagiai, įdomu lyginti su kitomis

Tove Jansson „Mažieji troliai ir didysis potvynis“

Pirmoji pasaulinę šlovę pelniusios rašytojos knyga apie trolius Mumius. Joje pasakojama, kaip Muminukas su mama ir draugais leidžiasi ieškoti pražuvėlio tėčio ir kaip visi suranda garsųjį trolių Mumių slėnį.

Aš padariau didelę klaidą, kad pažintį su Mumiais pradėjau ne nuo šios knygutės, tikrai derėjo iki „Tėtis ir jūra“ perskaityti pirmąją Jansson knygą apie šiuos mielus padarėlius. Rašytojos kūrybą galima skirstyti į dvi dalis: pirmoji orientuota daugiausiai į vaikus, antroji – rimtesnė, joje galima rasti ne tiek ir mažai egzistencinių pasvarstymų. Bet vis per paskaitas ar kitame kontekste girdimas rašytojos vardas privertė mane pagaliau žygiuoti į biblioteką pasiimti šią mielą pirmąją knygelę.

O čia viskas gana paprasta, bet nėra pernelyg džiugu. Muminukas ir jo mama leidžiasi į kelionę ieškoti Muminuko tėčio ir ramios vietos, kur jie galėtų apsistoti. Kelionės metu jie sutinka ne vieną keistą padarą, kuris prisijungia prie paieškų arba kaip tik – bando pakenkti. Viskas baigiasi super laimingai, kadangi galų gale laimingi Mumiai atranda ir slėnį, kuriame apsigyvena.

Paveikslėlis iš Popomax

Aš negaliu apsakyti, kokia tai miela istorija. Patys Mumiai yra tokie žavūs padarėliai. Aš negalėjau nemurkti iš mielumo, kaip žaviai atrodo Muminuko ir jo mamos santykiai ar apskritai, kokie yra jų charakteriai. Muminukas labai smalsus mažasis trolis, kuris tarsi stačia galva nertų į bet ką, kas patraukia jo dėmesį, tačiau yra labai mandagus, nes taip jį išauklėjo mama. Pastaroji yra rūpestingos mamos pavyzdys, tačiau tiek šioje knygelėje, tiek „Tėtis ir jūra“ ji atsiskleidžia kaip pasitikinti savo vaiku motina. Ji leidžia Muminukui ieškoti, tyrinėti, patirti nesėkmę, tačiau visad priglaudžia prie šono apsirgusį ar nelaimingą Muminuką ar kokį kitą keliauninką.

Apskritai knygelė skleidžia gėrį ir šiltas emocijas. Aš negaliu jai neskirti maksimumo balų, kadangi ši istorija buvo tokia tinkama vėjuotam žiemos vakarui, kuomet grįžusi iš miesto pasidariau arbatos puodelį ir pasiėmiau į rankas knygą. Ne tik dėl to, kad turėsiu vaikų literatūros kursą, bet ir dėl savęs imsiuos tolimesnių trolių Mumių serijos dalių!

Michail Bulgakov „Šuns širdis“

Rusų literatūros klasikas Michailas Bulgakovas (1891–1940) – didžiojo bolševikų perversmo liudininkas, teisėjas ir auka. Apysakoje „Šuns širdis“, kupinoje satyros, grotesko ir juodojo humoro alegorijoje, įtaigiai atskleidžiamos pragaištingos tokių perversmų pasekmės. Joje rašytojas sujungė sovietinių laikų pradžios gyvenimo aktualijas su išmoninga fantastika. Įstabiai atskleistas tuometis gyvenimas, itin stipriomis emocijomis trykštantis dinamiškas pasakojimas žavi ir stulbina skaitytojus iki šiol.

Sveiki sveiki! Mėginu bent kuriam laikui grįžti ne tik į skaitymo rutiną, bet ir apžvalgų, tačiau apie visą situaciją tikiuosi, kad pavyks papasakoti atskirai. Vienintelė knyga, kurią perskaičiau lapkričio mėnesį be įvairiausių tekstų paskaitoms, buvo šioji. Su Bulgakovu bandžiau pažindintis skaitydama „Meistrą ir Margaritą“, tačiau nespėjau jos dorai užbaigti, o jau teko atiduoti į biblioteką. Šią knygą aptarinėjome knygų klube, tad tai buvo šioks toks spyris jau imti ir perskaityti ją, juolab, kad „Šuns širdis“ daug trumpesnė nei „Meistras ir Margarita“.

O šiaip apie Bulgakovą sužinojau būdama gal 12-13 metų, kuomet rodė laidą apie jį per televiziją. Kadangi visai mėgstu mistines istorijas, ekstrasensu ir magiją, nepaisant to, kad mane šie dalykai ir šiurpina, tačiau rašytojo istorija prikaustė dėmesį dėl to mistiškumo, mat yra sakoma, kad rašytojas sudarė „sandorį su velniu“, po kurio jam ir kilo įkvėpimas parašyti „Meistrą ir Margaritą“. Žinoma, tikėtina, kad dėl to buvo kaltas morfijus, nuo kurio rašytojas buvo priklausomas, tačiau kai kurie šaltiniai sako, kad iki tol rašytojas atsikratė priklausomybės. Nežinia, niekas pasakyti jau tikrai negali, tačiau Bulgakovas, nepaisant įdomios reputacijos ir sklandančios mistikos, vis dar žavi milijonus skaitytojų savo satyra ir požiūriu į Rusijos valdžią.

Kadangi anotacija beveik neatskleidžia knygos detalių, tą pamėginsiu truputį padaryti aš. Daktaras Preobraženskis randa gatvėje vargšą, nuplikytu šonu šunį Šariką, iš kurio perspektyvos viską pradžioje ir stebime. Vis dėlto daktaras ne šiaip sau nusprendė priglausti benamį šunį ir įsigyti sau šaunų augintinį: daktaras vykdys operaciją, po kurios tam tikri negyvo žmogaus organai bus persodinti šuniui. Po šio eksperimento šuo pamažėle virsta šuniu, tačiau vyksta ne tik fiziniai, bet ir mentaliniai pokyčiai, kurios stebime ir fiksuojame kartu su knygos herojais.

Filmo plakatas

Žinoma, šis ankstyvos mokslinės fantastikos kūrinys ypač traukia paslaptinguoju eksperimentu, kuris daug skaitytojui atkleidžia ne tik apie gyvulišką/ žmogišką prigimtį, tačiau padeda geriau suvokti ir tuometinį ideologijos mechanizmą. Kūrinyje pateikiama nemažai detalių apie klasių kovas, kuri darosi aktuali, kadangi daktaras Preobraženskis sulaukia daug skundų apie savo užgyventą buto plotą, ir jo, kaip buržuazijos atstovo, susidūrimas su lygybės ištroškusio proletariatu ne tik padeda geriau suvokti verbavimo sistemą, bet ir suteikia kūriniui komiškumo.

Eksperimento rezultatas, be abejonių, prikausto dėmesį: įdomu stebėti jo visapusiškus pokyčius, o ypač – santykį su aplinka ir analizuoti santykius su aplinkiniais žmonėmis. Šio „padaro“ susidūrimai su ideologija suteikia skaitytojui daugiau galimybių vertinti ir pačią tuometinę sistemą, ką ji darė su žmonėmis, kaip verbavo. Kai kuriais atvejais net keista, kiek Bulgakovas įžvelgė apie tuometinį bolševizmą ir kai kuriais atvejais tarsi nujautė valstybės ir viso pasaulio laukiančios prarajos, kurioje svarbų vaidmenį atlieka komunizmas.

Knygai skiriu 5 balus (max. 5). Kūrinys man labai patiko! Kažkokį neapsakomą jausmą paliko viduje, lyg ir gera, kad perskaičiau, bet atėjo ir šūsnis kylančių minčių, kurios verčia sukti galvą apie tuometinį ir dabartinį pasaulį bei žmogaus santykį su juo.

Eleanor H. Porter „Poliana“

Amerikiečių rašytojos Eleanoros H. Porter su švelniu humoru parašyta istorija apie mergaitę Polianą, išmokiusią aplinkinius žaisti „džiaugsmo žaidimą“. Likusi našlaite Poliana atsiduria griežtos tetos Polės namuose, kur jos atvirumas ir nuoširdumas susiduria su pareiga ir jausmus varžančiomis taisyklėmis. Vis dėlto mergaitė sugeba užkrėsti optimizmu rūstų, taisyklėmis apraizgytą suaugusiųjų pasaulį.

Nuostabaus grožio „Pegaso“ kolekcijoje atsiradus ir šiai knygai, nusprendžiau, jog pats metas susipažinti su dar viena kultine vaikų klasikos heroje – Poliana. Kūrinys pasirodė 1913, tačiau vis dar yra populiarus, vis dėlto, manau, „Polianą“ užgožia kiti grandai kaip Astrid Lindgren knygos, Frances Hodgson Burnett ar net ta pati „Anė iš Žaliastogių“, apie kurią dar netrukus užsiminsiu.

Taigi, Poliana, netekusi tėvo ir motinos, atsikrausto gyventi pas mamos sesę, tetą Polę, kuri nepernelyg džiaugiasi jaunosios giminaitės atvykimu. Jai tai labiau pareiga ar didelis rūpestis, užkraunama atsakomybę, tačiau Polė supranta negalinti atsisakyti. Nepaisant tetos šaltumo, Poliana lengvai susibendrauja su Nense, namų tarnaite, ir apskritai kone viso miestelio žmonėmis. Mergaitė prakalbina ir tuos, kurie slepiasi, nenori bendrauti ar yra prislėgti gyvenimo sunkumų.

Knygoje išlaikoma tipinė konstrukcija ir net keli kiek netikėti dalykai. Man atrodė, kad šioji knyga gali niekur nevesti, tačiau kulminacija apverčia viską aukštyn kojomis ir net nuspalvina kūrinį kiek kitokiomis spalvomis. Yra čia ir suktas siužeto vingis, kurį lengva pamatyti, tačiau vis tiek pridedantis nemažai žavesio.

Apskritai kūrinys yra labai šviesus ir kupinas gerų emocijų. Poliana užkrečia žmones žaisti „džiaugsmo žaidimą“, kuris verčia herojus apmąstyti gyvenimą ir pripažinti, dėl kokių dalykų jie yra dėkingi likimui. Tokį gėrį skleidžia pati pagrindinė herojė, mėgindama iš niūrių minčių ištraukti ne vieną sutiktą žmogų. Kiek skaičiau internete, ne mane vieną tai labiausiai ir traukia prie šios knygos. Vaikystėje irgi norėjau perskaityti istoriją apie Polianą, tačiau, pamenu, pabijojau, maniau, kad tai bus liūdna istorija apie našlaitę. Nors netrūksta čia ir vaiko akimis graudžių momentų, knygos pagrindas yra šviesios emocijos.

Nežinau, ar tai labiau minusas ar pliusas, tačiau Poliana yra be galo panaši į Anę iš Žaliastogių, galbūt galima numatyti XX a. pr. vaikų literatūros tendenciją. Šios abi mergaitės yra strazdanotos, dėl to ne itin patenkintos, tačiau jas sieja ne tik tam tikri fiziniai panašumai: jos daug kalba, lengvai susipažįsta su aplinkiniais, verčia globėjus jaudintis dėl savo romantiškos prigimties. Beje, Anė pasaulį išvydo bene 5 – eriais metais anksčiau nei Poliana.

Knygai skiriu 4 balus (max. 5). Kūrinio jausminė plotmė yra nuostabi, praskaidrinanti niūrią nuotaiką, tačiau kiek kabinčiausi dėl ne iki galo pagrįstų tam tikrų siužeto subtilybių. Kad jau kūrinį perleido tikrai gražiu viršeliu, o ir parduodama pakankamai pigiai, tikrai siūlau tiek vaikams, tiek suaugusiems paimti knygą į rankas.

Sandhya Menon „From Twinkle, With Love“

Aspiring filmmaker and wallflower Twinkle Mehra has stories she wants to tell and universes she wants to explore, if only the world would listen. So when fellow film geek Sahil Roy approaches her to direct a movie for the upcoming Summer Festival, Twinkle is all over it. The chance to publicly showcase her voice as a director? Dream come true. The fact that it gets her closer to her longtime crush, Neil Roy—a.k.a. Sahil’s twin brother? Dream come true x 2.

When mystery man “N” begins emailing her, Twinkle is sure it’s Neil, finally ready to begin their happily-ever-after. The only slightly inconvenient problem is that, in the course of movie-making, she’s fallen madly in love with the irresistibly adorkable Sahil.

Twinkle soon realizes that resistance is futile: The romance she’s got is not the one she’s scripted. But will it be enough?

Tai antroji Sandhya Menon knyga, pirmoji, kurią taip pat skaičiau – „When Dimple Met Rishi“. Abejų knygų protagonistės – jaunos merginos, kurių šeimos kilusios iš Indijos. Man patinka knygos, priklausančios „Own Voices“ sekcijai, kadangi jose pateikiami objektyviausiai parašyti pasakojimai apie kitokios rasės, religijos, sergančius kažkokiomis ligomis žmones – taip ir ši rašytoja parodo, ką reiškia šiuolaikinėje Amerikoje gyventi indiškų šaknų turinčiai paauglei.

Twinkle, paauglė, labai susidomėjusi filmų kūrimu. Nors ji drovisi atsiskleisti, gavusi šansą sukurti filmą mokyklos festivaliui Twinkle tam ryžtasi. Tai pareikalaus daug bendravimo su įvairiausiais žmonėmis ir ypač su (buvusia) geriausia drauge, kuri pamažėle nuo protagonistės atitolo ir susirado naujų draugių. O kur Twinkle simpatijos brolis, pasiryžęs bet kokia kaina padėti pagrindinei herojei, mat ji jam patinka. Žodžiu, kūrinyje aprėpiamas filmo kūrimo ir pristatymo procesas, kurio metu Twinkle išgyvens nemažai sudėtingų emocijų, susijusių su draugais, šeima ir nauja meile.

Man patiko viena iš pagrindinių knygos idėjų, skelbiančių lyčių lygybę. Kūrinys pateiktas Twinkle laiškų, skirtų žymioms režisierėms moterims, forma. Paauglė nelaiminga dėl akivaizdžios moterų mažumos kino industrijoje ir trokšta kovoti su šia nusistovėjusia tvarka. O ypač – prasiveržti su savo pačios fenomenu, kad galbūt ji galėtų būti viena pirmųjų iš Indijos kilusių režisierių Holivude.

Sandhya Menon pasižymi lengvu rašymo stiliumi ir kartais rodosi, kad lengva susitapatinti su pasakotoja, suprasti ją. Tačiau šiuo atveju tai jaučiau, kad galiu daryti tik pirmoje knygos pusėje, kadangi vėliau, vietoje jos asmenybės augimo ir vystymo, aš pamačiau visišką stagnaciją. Twinkle ne kartą pasielgė neapgalvotai, net neatleistinai, tačiau ar ji galų gale iš to pasimokė? Mano manymu, nelabai. Tai mane nuliūdino, galų gale ją mačiau kaip bjauroką mergiotę, kuri bet kokia kaina, nepaisydama kitų žmonių jausmų, nori pasiekti savo.

Nesu ir didelė romantinės linijos šalininkė, kadangi čia panaudotas, taip vadinamas, insta-love tropas, kuomet veikėjai labai staigiai pereina nuo susižavėjimo iki meilės. Vėliau, žinoma, galima buvo tikėtis konfliktų ir pan. ir tai man kiek užgožė draugystės temą, kadangi situacija – ne iš maloniųjų. Twinkle draugė nuo jos tarsi nusisuko ir susirado draugių, kurios tarsi jai tinka pagal socialinį statusą. Gal net ir šeimos tema kiek nukentėjo, kadangi paauglė artimiausia jaučiasi seneliai, o jos santykiai su tėvais taip pat ne iš paprastųjų, tačiau kodėl – nelabai galiu pasakoti, mat tai atskleidžiama antroje knygos pusėje.

Kūriniu skiriu 3 balus (max. 5). Tai buvo smagus, linksmas kūrinys su feministinių idėjų prieskonių, tačiau jau skaitydama supratau, kad istorija apie Dimple ir Rishi man patiko daug labiau dėl aiškaus charakterių, asmenybių ir herojų bendravimo vystymo.