TOP 10 labiausiai patikusių knygų, perskaitytų 2017 m.

top10wednesdaylong

Sveiki, mielieji, sulaukę tarpušvenčio!

Visų pirma – su praėjusiomis šventėmis ir gero 2018 – ųjų starto! Tikiuosi, jų sutikimas bus puikus, jaukus ir įsimintinas!

Na, o šiandien aš pristatau Jums paskutinįjį trečiadieninį dešimtuką, kuriuo susumuoju didžiausią įspūdį palikusias šių metų knygas. Prisipažinsiu, pirmąsias tris jau seniai žinojau ir mano nuostatos nepasikeitė, tačiau jas ir likusias buvo tikrai sudėtinga sureitinguoti. Vis dėlto pristatau Jums labiausiai šiais metais patikusias knygas!

Geriausios knygos, skaitytos 2017 m.

TOP 10 labiausiai patikusių knygų, perskaitytų 2017 m.:

  1. Angie Thomas „The Hate U Give“ – kai tik pabaigiau šią knygą, jau žinojau, kad ji bus verta geriausiosios šiemet titulo. Tos emocijos ir pati istorija… Viskas ne tik kad privertė baisiai susimąstyti, bet ir labai paveikė emociškai, tarsi, atsivėrė akys. Tai yra linksma, bet kartu su savimi besinešanti pluoštą rimtų šiuolaikinių problemų knyga, kurią turėtų perskaityti kiekvienas. Nežinantiems – tai pasakojimas apie Starr, merginą, kurios akyse nužudomas jos geriausias draugas, nepaisant to, kad jis nebuvo ginkluotas ar agresyviai nusiteikęs. Autorė įtaigiai pasakoja istoriją apie žodžio ir asmeninę laisvę bei jos kainą. Jei yra sakančių, kad knyga mums neaktuali dėl to, kad nagrinėjama rasizmo tema, patikėkit, visa istorija nebūtinai gali suktis apie juodaodžius ir baltaodžius. Metų deimantas, nieko nebegaliu pridurti.
  2. Heather Demetrios „I‘ll Meet You There“ – tai bene labiausiai mane sugraudinusi knyga šiais metais. Nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tai banali meilės istorija, mano nuomonė visai kitokia, kadangi autorė pasirinko neįprastą jaunimo literatūrai siužetą: kūrinio pasakotojai – Sky, mergina norinti pabėgti iš mažo miestelio, ir Josh – ką tik kaip tik grįžęs į miestelį iš karo, kur neteko kojos. Tai pasakojimas apie jų bendravimą, tokį organišką ir gražų, bet kartu – be galo trapų, kadangi abu protagonistai – it sudaužytos sielos, patyrusios daug įvairių ir skaudžių dalykų. Nuostabi, puiki knyga!
  3. Rūta Šepetys „Druska jūrai“ – kaip aš trokštu išgirsti kokių naujienų apie ketvirtosios Šepetys knygos pasirodymą!!! Jos knygos yra tokios puikios, parašytos paprastu, lakonišku stiliumi, tačiau nepaprastas siužetas, kuris priverčia susimąstyti ir apgalvoti visas savo turimas istorines žinias, taip buvo ir su „Druska jūrai“, kurioje iš keturių labai skirtingų perspektyvų pasakojama ta pati istorija – laivo „Wilhelm Gustloff“ katastrofa. Unikali, nežinomą istoriją atskleidžianti knyga, kuri sukrečia iki sielos gelmių. Puikus pasirinkimas ne tik istorijos mylėtojams!!!
  4. Kathryn Stockett „Pagalba“ – labai ilgai ieškojau šios knygos bibliotekose, o radusi – pakankamai nusivyliau leidimu, mat jame – šūsnys vertimo ir korektūros klaidų, baisiai skambančių sakinių ir kažkokių blevyzgų. Bet istorija… O, kokia ji gera ir įtaigiai parašyta. Bėda, kad visų pirma pamačiau ekranizaciją, tačiau tikrai nemažai laiko praėjo ir šia vasarą knygą paėmiau į rankas, dalį siužeto prisiminiau, bet vis tiek buvo labai įdomu skaityti. Dar viena sukrečianti, verčianti mąstyti ir sukelianti nemažai emocijų knygą.
  5. Svetlana Aleksijevič „Černobylio malda“ – dar viena labai sukrėtusi knyga ir verta visuomenės dėmesio. Ne tik, kad autorė yra gavusi Nobelio premiją, bet ir tai, kas pasakojama, nutiko, palyginti, netoli Lietuvos, padarė tam tikrą įtaką ir mūsų valstybei. Labiausiai šį kūrinį vertinu už tai, kad Černobylis pateikiamas kaip socialinė katastrofa, sudaužiusi milžiniškus skaičius įvairių žmonių gyvenimų. Labai noriu kitais metais perskaityti bent vieną kitą autorės knygą.
  6. L. M. Montgomery „Anė iš Žaliastogių“ – puikusis metų atradimas vaikų literatūros srityje. Taip, aš skaičiau ir „Tiltas į Terabitiją“, kuriai taip pat skyriau 5 balus, tačiau tai buvo, atrodo, antras kartas su šia knyga, na o Anė… esu pakerėta ir jaučiuosi jau prisirišusi prie serijos, nes tam tikrais atžvilgiais esu panaši į protagonistę ir sužinoti apie jos nuotykius būtų pravertę vaikystėje. Na, bet geriau vėliau nei niekad!
  7. Gerda Jord „Gertrūda“ – vienintelė lietuvių (neskaičiuoju čia Šepetys) būrio knyga šiame sąraše ir tikrai unikali mūsų padangėje, kadangi pasakojimas apie Gertrūdą yra grafinė novelė, kuria perskaičiau beprasidedant 2017 – iems. Dinamiškas ir taiklus siužetas, malonios akiai iliustracijos, humoras suderintas su rimtomis temomis – puikus vakaro skaitinys, kurį dar norėsis pasiimti į rankas.
  8. Markus Zusak „Knygų vagilė“ – nors, mano akimis, knyga turėjo trūkumėlį, negalėjau jos neįtraukti į šį sąrašą, kadangi ji oho, kaip įsirėžė atmintin: vėliau peržiūrėjau ir filmą, kuris man labai patiko, o kūrinį visai norėčiau perskaityti dar kartą, gal net ateinančiais metais. Kaip ir pernai metais viena geriausių buvusi „Neregimoji šviesa“, „Knygų vagilė“ taip pat nėra tiesiog apie karą – ji apie žmones kare, o atskleidžiama paprastų Vokietijos gyventojų situacija, kaip jie reaguoja į antpuolius, valdžios propagandą ar žmonių kankinimus tiesiog jiems po nosimis. Labai įtaigi, įsimintina knyga, paveiksianti ne vieną skaitytoją.
  9. Stephen King „Tas“ – tai nebūdingiausia man knyga, perskaityta šiemet. Skaičiau ją po „Kerės“ – pažintimi su Stephen King, na o siaubo literatūros ir filmų aš visad privengiau, bet šiemet, naujosios ekranizacijos sukelto vajaus dėka, išdrįsau kūrinį paimti į rankas ir džiaugiuosi, kad įveikiau su šia knyga susijusias baimes. Tiesa, ar dabar pradėsiu žiūrėti vieną po kito siaubo filmus? Tikrai ne. Bet šio ekranizaciją visai norėčiau pažiūrėti, bet ar išdrįsiu – parodys laikas :)))) All in all, kūrinys man patiko, yra keletas dalykų prie kurių prikibčiau, bet visgi, jei manęs dabar kas paklausia, ar skaičiau „Tą“, mano atsakymas būna, o vau, taip!
  10. Marjane Satrapi „Persepolis“ – dar viena ir mažai abejingų paliksianti grafinė novelė, kuri sužavėjo visą pasaulį, taip pat – ir mane. Tai išskirtinė istoriją apie islamistinę Irano revoliuciją, pasakojamą tiek vaiko, tiek suaugusiojo akimis. Pagrindinė veikėja, turbūt, galiu pridurti, ir autorė (kadangi knyga paremta sava patirtimi), pasakoja savo vaikystės išgyvenimus, santykius su tėvais, dalijasi patirtimi, emigravus į Europą – knyga aprėpia didelį gyvenimo tarpą ir atskleidžia objektyvų požiūrį į įvykius Irane.

Kaip matot, šiemet buvo tikrai nemažai “akis atvėrusių“ ir naujos informacijos apie pasaulį suteikusių knygų, dėl to 2017 – ieji man buvo it atradimų metai 😉

Gražaus likusio šventinio laikotarpio ir iki susirašymo jau 2018 – aisiais!!!

Greta

Reklama

Holly Bourne “It Only Happens in the Movies”

Audrey is over romance. Since her parents’ relationship imploded her mother’s been catatonic, so she takes a cinema job to get out of the house. But there she meets wannabe film-maker Harry. Nobody expects Audrey and Harry to fall in love as hard and fast as they do. But that doesn’t mean things are easy. Because real love isn’t like the movies…

Holly Bourne – rašytoja, gyvenanti Londone. Prieš visą savo laiką skirdama rašymui, ji buvo žurnalistė ir patarėja santykių klausimais viename tinklalapyje, populiariame tarp jaunų merginų. Nekeista, kad ji nusprendė pasukti literatūriniu keliu, kur sujungia patirtį iš savo ankstesnio darbo ir plunksnos valdymą. Šiuo metu ji jau yra išleidusi daugiau nei penkias knygas ir visose plačiai narpliojama panaši tematika – feminizmas.

Protagonistė Audrey nebetiki meile: ji buvo skaudžiai palikta vaikino, o tėvas išsiskyrė su Audrey ir jos brolio mama bei dabar nori atimti namą. Dėl liūdnos istorijos su vaikinu ji nutraukė ryšius su draugėmis, ir randa paguodą šarmingojo Leroy kompanijoje, kuris, beje, neslepia savo netradicinės orientacijos. Bėgdama nuo rūpesčių namuose, ji įsidarbina kino teatre, kur sutinka nekokią reputaciją turintį Harry – šis vaikinas, užmezgęs santykius, greitai metė nemažai merginų. Visi Audrey perspėja, kad nebandytų megzti artimesnio kontakto su kolega, tačiau ji pajunta Harry trauką, jis jai – taip pat. Harry svajoja kurti filmus, ir dabar kaip tik dirba prie vieno projekto, kuris, tikisi, bus įvertintas, ir taip jis gaus šansą suktis kino versle bei mokytis. Jo naujasis filmas yra apie zombius ir Audrey yra pakviečiama čia atlikti pagrindinį vaidmenį, ypač, kai Harry sužino, kad mergina, iki skyrybų su vaikinu, dievino teatrą ir dramos būrelį, be to – jai tikrai gerai tai sekasi. Ryšys tarp šių jaunų žmonių sustiprėja.

Man patiko feministinė gaida istorijoje: santykiuose su Harry protagonistė nevengė išsakyti savo nuomonės, nenorėjo leistis, kad vaikinas su ja elgtųsi kaip su kitomis merginomis, kurios aiškiai nejautė pagarbos sau. Ši mintis buvo taip pat išryškinta ir nekaltybės praradimo temoje, parodyta, kaip partneriai kalbasi apie tai tam, kad abu gerai jaustųsi. Visgi kai Audrey – tokia protinga mergina, nevengianti išsakyti kritikos vaikinui, man atrodė nesuvokiama, kaip ji gali taip atsainiai toleruoti jo žalingus įpročius, tarp kurių yra ne tik alkoholis ir rūkymas, bet ir lengvesnių narkotikų vartojimas. Galima sakyti, kad mergina pametusi galvą, bet žinant, kad ji nevengė visko apmąstyti, šis dalykas atrodė nelogiškas.

Kita svarbi tema buvo šeimos tarpusavio santykiai. Man patiko tas skaudus realistiškumas, kuris buvo lyg šlapias skuduras Audrey per veidą. Ji išgyveno nemažą krizę ir, manau, gerai parodyta, kaip ji ieškojo būdų pabėgti nuo visko, ar kaip paguosti save. Norėjosi daugiau jos mamos vaizdavimo, kadangi kai kurios detalės buvo numestos be menkesnio paaiškinimo, o jos linijoje galima įžiūrėti ir skylių ar šuoli – dėl to buvo justi, kad šeima tarsi kiek pamiršta, o norėjosi daugiau šiems žmonėms skirtų epizodų.

Man patiko kuriamos draugystės šioje knygoje, gana realistiškai ir ne per daug dramatiškai parodomas paauglių tarpusavio santykis. Taip pat gerai vertinu, kad autorė paįvairindama kai kurių skyrių pradžioje pateikė ištraukas iš Audrey mokyklinio tyrimo apie romantinius filmus, kurie lyg nurodydavo, ko gali skaitytojas tikėtis ateinančiuose skyriuose: mergina, po sukrėtimo metusi aktorės karjerą, leidosi į romantinių filmų tyrinėjimus, kurie atskleidė, kiek jie dažniausiai yra baisiai nerealistiški.

Kūriniui skiriu 4 balus (max. 5). Turbūt labiausiai knyga ir yra vertintina už feministines idėjas, autorė merginoms parodo, kaip santykiuose svarbu yra kalbėtis, negalima pasiduoti vaikino įtakai, kad tai netaptų žalingi santykiai (=abusive relationship), ji primena apie meilės sau svarbą, kas man labai patiko. Knyga sujaudino, vietomis net graudino (pvz. Audrey mamos lūžis), pabaigusi dar palaukiau kiek laiko, kad viskas „susivirškintų“ ir galiu pasakyti, kad man labai patiko pabaiga ir visas jos pateikimas, mat ji atskleidžia nemažai dalykų, aktualių šių dienų merginoms.  „It Only Happens in the Movies“ – istorija, nors ir turinti, mano manymu, keletą trūkumų, yra verta būti išgirsta.

Amy Ewing „Juodasis raktas“

Tai – trečioji serijos „Vienišasis miestas“ dalis!

Norėdama sukurti ateitį ji turi nugalėti praeitį.

Violeta ir Vienišojo miesto žmonės per ilgai gyveno priespaudoje, kontroliuojami ir engiami Brangakmenio kilmingųjų. Vis stiprėjanti sukilėlių organizacija „Juodasis raktas“ ketina nuversti valdžią ir išgriauti sienas tarp miesto rajonų.

Violeta yra viena iš sukilimo vadų, bet turi ir asmeninį tikslą – išgelbėti seserį Heizelę, kurią pagrobė Ežero kunigaikštienė. Pirmiau ji ilgai kovojo, siekdama pabėgti iš Brangakmenio, o dabar ryšis bet kam, kad sugrįžtų ir išvaduotų ne tik Heizelę, bet ir visą Vienišąjį miestą.

Labai laukiau pasirodant šios erijos finalo, tačiau nusipirkusi ilgokai nepaėmiau jo į rankas. Po truputį blėso prisiminimai apie šią seriją, kartkartėmis ji man kažkodėl galvoje maišėsi su „Raudonąja karaliene“, bet sulaukusi laisvesnio laiko aš pamaniau, kodėl gi neužbaigus šios serijos? Man antroji dalis juk ypač patiko!

Protagonistė Violeta, rezganti planą, kaip sužlugdyti kilminguosiuosius, taip į jį pasinėrė ir sustoti bei permąstyti savo veiksmų seką ją privertė sesers Heizelės pagrobimas, kuri šiuo metu yra Ežero kunigaikštienės namuose. Vis dėlto ji laikosi ir pasiduoti nežada, kaip tik – dar labiau yra užsidegusi sužlugdyti žiauriąją tvarką ir pakeisti salos gyvenimą amžiams. Tam ji verbuoja kitas merginas, turinčias tokių pat galių, bei su ištikimaisiais sąjungininkais ieško silpnųjų kilmingųjų vietų – kur, kada ir kaip galima juos palaužti.

Jeigu skaitėte pirmųjų dviejų serijos dalių apžvalgas, žinote, jog antroji dalis man labiau patiko nei pirmoji, tačiau visumoje mane sužavėjo pasirinkta pasaulio struktūra, sumanymai, veikėjai ir cinkelis, dėl kurio knyga pasidaro kitokia nei visos – būtent surogatės darė knygą kitokią nei kitos distopijos. Jos man primena šiemet skaitytą „Tarnaitės pasakojimą“, kur moterys yra naudojamos tik dėl galimybės išnešioti kūdikį. Žinoma, „Vienišojo miesto“ serijoje visa tai apipinta ir magiškais, fantastiniais elementais. Likau tai ypatingu serijos išskirtinumu.

Kadangi knygą perskaičiau jau prieš kiek laiko, viska informacija „susivirškino“, todėl galiu sakyti, kad trečioji dalis man patiko mažiausiai. Pirmoji kūrinio dalis buvo pakankamai dinamiška, kadangi Violetai tenka suktis iš padėties, ji sumąsto, kaip patekti arčiau sesers ir stebėti, mėginti apsaugoti ją, skaitytojas pamato Ežero kunigaikštienės rūmus iš visai kitos pusės. Vis dėlto, finalas, kuris, manau, ir turėjo būti stipriausia kūrinio ir, apskritai, serijos dalis, buvo labai blankus, pritemptas, jutau didžiulį intrigos trūkumą. Iki jo nutinka keletas reikšmingų įvykių, kurie tarsi kviečia tvirčiau įsikibti į knygą ir mes pamatome kulminacija, kuri… buvo be galo nuspėjama. Kadangi serija pasirodė jau įsisukus distopijos žanro populiarumui, norėjosi kažko kitokio, kaip ir pati knygos koncepcija, o gavau nelabai kuo ypatingą, nuspėjamą ir blankią pabaigą.

Šioje knygoje vis dar svarbi politinė tematika, kaip žmonės žaidžia nešvarius žadimus tarpusavyje, tai man labai patiko, visi politikavimai ir gudrybės tikrai intrigavo, tačiau, kad ir kaip būtų keista, galų gale manau, kas čia buvo galima apsieti be pagrindinės romantinės linijos, t. y. Violetos ir Ešo istorijos, kuri buvo tarsi vienas didelis pasistumdymas, labai tradicinis ir vėlgi – neišskirtinis. Daug daugiau mano dėmesio sualukė ir Reivena ir Ganetas, spinduliuojantys įdomiu bendravimu ir sudominančia susitikimo istorija. Šalia jų Violeta ir Ešas atrodė lyg seniai susituokusi ir krizę patirianti pora, kai rodosi, kad jie vienas kito nesupranta.

Tad serijos finalui skiriu 3 balus (max. 5). Man vis dar labai patiko dauguma veikėjų ir pirmoji kūrinio dalis, deja, pabaiga nuvylė, ypač turint omeny tai, kaip buvau sužavėta primųjų knygų skleidžiamų emocijų. Bet iš esmės, kaip ir visai neblogai!


All in all, apie seriją: kaip ir minėjau, labiausiai man patiko visa koncepcija, dauguma siužetinių vingių, tikrai įdomūs veikėjai ir sukurtas pasaulis! Visgi romantinė linija nebuvo vedantysis dalykas čia ir gal jos net visai nereikėjo, knyga net gal būtų buvusi feministiškensė! 😀 Neslėpsiu, manau, serija nublanksta visų bado žaidynių, divergenčių ir atrankų eroje, tačiau pagirtina, kad ji nors tam tikromis detalėmis išsiskiria iš minios!

Stephen King „Kerė“

Nuolat niekinama ir įžeidinėjama mokykloje, terorizuojama namuose religiniu fanatizmu pagarsėjusios motinos, Kerė Vait suvokia turinti nepaprastą GALIĄ, kurią neapsikentusi netrukus nukreips prieš savo kankintojus, o mažą Naujosios Anglijos miestelį pavers rūkstančių griuvėsių krūva. Kas ši paauglė: nekalta mokinė ar kerštingas demonas?

Jau rugsėjo mėnesį sumąsčiau, kad šiemet norėčiau ką nors perskaityti iš Stephen King kūrybos. O koks laikas tam dar tinkamesnis nei spalis – lapkritis: Helovinas, jau puolantis šaltukas, tamsa ir paslaptingos nuotaikos. Galbūt prie to prisidėjo ir neseniai pasirodžiusi „It“ ekranizacija (knygos apžvalga praeitą savaitę pasirodė tinklaraštyje) ir naujas vajus internete. Bet juk logiška pradėti rašytojo kūrybą nuo debiutinio kūrinio, ar ne? 😉

Taigi, „Kerė“, kaip supratote, yra pirmoji King‘o knyga, kurioje pakankamai aiškiai galima pajusti autoriaus braižą ir stilių. Bet apie tai – vėliau. Debiutinėje knygoje pasakojama paauglės Kerės Vait istorija. Ji gyvena kartu su radikalia katalike motina, ir dėl šios jos savybės itin dažnai krėsdavo šiurpas: dėl jos požiūrio į gyvenimą, net įprastus, kasdieninius dalykus. Kerė mokykloje yra atstumtoji, dėl jos įpročių, kuriuos įdiegė motina, ji tapo patyčių objektu ir negyvena įprasto paaugliško gyvenimo: ji neturi draugų, ji neina į miestą tiesiog pasibūti. Po truputį, dėl įvairių aplinkybių, Kerė pradeda atrasti savo neįprastą galią – telekinezę. Mergina pajunta galinti mintimis judinti įvairius objektus. Žinant, koks Kerės vaidmuo mokykloje ir tai, kad ji kupina kerštingų minčių, ir tai, ką ji sugeba, galvoje susidėlioja labai įdomus, bet pavojingas derinys.

Man labai patiko, kad autorius išryškino patyčių temą ir atskleidė Kerės bendramokslių žvėriškumą, kaip jie rodė savo galią prieš silpnesnę ir užuovėjos neturinčia merginą. Kaip ir knygoje „Tas“, autorius sugretina žmogaus realias galimybes ir antgamtiškumą, kitoniškumą, parodydamas, kaip kartais žmogus ir jo poelgiai gali būti baisiau nei tokie dalykai kaip, antai, telekinezė.

Senosios ekranizacijos plakatas

Kas liečia autoriaus stilių, jis labai įdomus ir kiek netikėtai patraukiantis. King‘as viską aprašo tikrai informatyviai, jei jau pasakoja, tuomet tai daro iš peties, atskleisdamas ir mažesnes detales, ir, mano nuostabai, man tai patiko. Dažniausiai būna atvirkščiai, informatyvumas tarsi atstumia ir skaitymas pasidaro nuobodus, monotoniškas, tačiau čia taip nebuvo, skaitytojas tik turi galimybę geriau susipažinti su veikėjais ar aplinka, o tai, kaip ir minėjau „To“ apžvalgoje, padeda prisirišti. Taip pat autorius, pasakodamas Kerės istoriją, įpina ir įvairių „kitų“ šaltinių: tai kažkokie moksliniai darbai apie telekinezę, tai kokio veikėjo atsiminimai, tai apklausos, atliktos po didžiųjų įvykių, tarsi skaitytum kokią dokumentiką – tai, rodos, padaro visas detales padaro dar tikresnes. Šalia to yra ir visažinis pasakotojas, kuris visad pasako daugiau nei suvokia ar žino veikėjai ir negali sulaukti, kol jie patys prieis tam tikrą išvadą ar suvoks, kas dedasi aplinkui.

Tai yra toks įžymus kūrinys, kad net nenorėdama žinojau didžiąją dalį siužeto, iš kitos pusės, tų didesnių įvykių net ne tiek daug ir yra, o tie keli tikrai gerai žinomi įvairių medijų pagalba. Tikriausiai tai buvo faktorius, lėmęs intrigos trūkumą, kurį pajutau. Ta didžioji kulminacija man visai nebuvo paslaptis, galbūt dėl to mane kelių epizodų metu buvo apėmęs nuobodulys, kadangi daug ką lengvai pavyko nuspėti. Tiesa, kaip visai knyga pasibaigs, nežinojau, todėl po didžiojo įvykio ir prasidėjo kone visas įdomumas, vedęs žaibo greičiu mane iki pat kūrinio galo.

Knygai skiriu 4 balus (max. 5). Tik dėl pastarųjų priežasčių knygai skiriu mažiau balų, kurie šiuo atveju man truputį sumažino skaitymo malonumą, bet šiaip – įdomus siužetas, opios gvildenamos temos, įtaigus pasakojimo būdas, ir, kas man turbūt bene svarbiausia, – įdomūs ir nepaprasti veikėjai. Ar skaitysiu dar ką nors iš King‘o turtingos knygų galybės? Tikrai taip.

Stephen King „Tas“

Tas_(I_knyga)Daugiau nei prieš ketvirtį amžiaus nedideliame Amerikos miestelyje Deryje septynetas vaikų susiduria su paslaptingu antgamtiniu demonu, kurio neįmanoma netgi įvardyti: TAS vilioja, gąsdina ir žudo, nuolat keisdamas savo pavidalą.

Būreliui paauglių pavyksta monstrą sutramdyti… bet tik laikinai. Po dvidešimt septynerių metų TAS vėl įsisiautėja.

Šiandien (tądien, kai rašau šią apžvalgą) baigiau knygą ir vis dar negaliu atsistebėti tuo, kad aš išdrįsau ją paimti į rankas. Kaip booktuber‘ė Zoe (iš „ReadbyZoe“ kanalo) kalbėdama apie kūrinį sakė, net rankose jį laikyti yra pakankamai šiurpu. Visiškai nemėgstu siaubo filmų, mat mane be galo dažnai paveikia net istoriniai filmai, o ką jau kalbėti apie trilerius, psichologinius ar siaubo filmus. Tad Stepehn King visad buvo mano akiratyje, tačiau ilgai tiesiog negalėjau išdrįsti paimti jo knygų į rankas. Akivaizdžiai, tam atėjo galas, ir sustoti neketinu!

Tad… taip, „Tas“. Nors pažintį, kaip ir, manau, derėtų, su King‘u pradėjau nuo „Kerės“, kuri buvo it pasiruošimas tam, kas manęs laukė kitoje knygoje. „Tas“ išverstas į lietuvių kalbą dešimtajame dešimtmetyje ir padalytas į dvi dalis, mat originalus leidimas yra gal 1000 puslapių storio. Abejoju, kad šis padalijimas buvo reikalingas, net galvoju, kad jo visai nereikėjo, kadangi nemanau, jog pirmoji dalis gali egzistuoti kaip atskira knyga, dviejų paraleliai pasakojamų istorijų finalai matomi tik antroje dalyje, todėl pirmoje skaitytojas sužino tik dalį, taip vadinamo, background‘o – herojų aplinkos, gyvenimo istorijos. Todėl ir nusprendžiau aprašyti visą originalų kūrinį, o ne atskirai dalimis.

Deryje, mažame Meino valstijoje esančiame miestelyje, įvyksta nelaimė – mažas berniukas, išėjęs per liūtį pasivaikščioti, rastas negyvas ir nutraukta ranka. Taip skaitytojas yra iš karto įmetamas į paslaptingą miestelio aplinką ir šiurpių Derio istorijų sūkurį. Susipažįstame su Bilu, berniuko, taip tragiškai mirusio, Džordžio, vyresniuoju broliu ir jo draugais: Edžiu, Benu, Ričiu, Beverle, Stenu ir Maiku. Galima sakyti, jog visi yra pagrindiniai veikėjai, tiesa, kaip dažniausiai tokiose situacijose būna, sakyčiau, kad čia vis dėlto yra pagrindiniausias veikėjas – ir tai yra Bilas, kadangi visa grupė jį išskiria kaip jų vadą. Visgi visi, iš pradžių, vaikai susipažįsta ir susiburia į grupę ne nuo pat pradžių, mes matome visas aplinkybes ir istoriją, kaip jie susieina į grupę. Ir jie yra vienijami ne tik amžiaus ir bendrų priešų, bet ir fakto, kad visi vaikai kažkokiu metu susidūrė su TUO – paslaptinga būtybe, kuri spėjamai ir nužudė Džordžį. Bilas, paskatintas jo šeimą ištikusios nelaimės, įkalbina draugus leistis į TO medžioklę.

Knygoje pasakojama nemažai istorijų, kai kurios artimai susijusios su TO darbeliais ir aukomis, tačiau daugiau koncentruojamasi į dvi – pagrindinio septyneto vaikystės ir suaugusiųjų istorijas. Pastaroji pasakojama 27 – iems metams praėjus nuo vaikystės įvykių. Net nežinau, ar tai spoileris ir per daug pasakysiu apie siužetą, bet kadangi apie tai sužinome pirmojoje lietuviškai išleistoje dalyje, galbūt ne – po 27 – erių metų visa jau suaugusi šutvė sulaukia skambučio iš Derio, kadangi TAS vėl pasirodė. Taip mes sekame abi istorijas, vaikystė dažniausiai pasirodo suaugusiųjų pasakojamų prisiminimų formatu.

Tad šis septynetas viso kūrino metu bando daugiau išsiaiškinti apie TĄ, jo prigimtį, iš kur jis atsirado, ką jis daro miesteliui, o svarbiausia – matydami žudynių virtinę ieško būdo, kaip TĄ sunaikinti. O TAS yra labai labai paslaptingas veikėjas, nes didelę dalį informacijos apie jį skaitytojas gauna tik pačioje pabaigoje. TAS dažniausiai pasirodo miestelyje klouno pavidalu ir prisistato Penivaisu – taip, kai šį vardą pamatydavau puslapyje, šiurpas be abejonės nukrėsdavo. TAS keičia pavidalus, na o apie jo egzistencijos subtilybes turbūt didžiąją dalį paliksiu patiems išsiaiškinti 😉 Kadangi knygoje nepasirodo labai dažnai, su veikėjais jauti jo buvimą, tačiau nematai kiekviename skyriuje, tai net gal dar labiau šiurpina visą šios siaubo knygos situaciją.

Mano didžiausios pagyros skiriamos Kingui už veikėjų ir jų charakterių vystymą. Kaip žinia, tai ne trumpa knyga, todėl autorius negailėdamas čia skiria tikrai nemažai laiko veikėjams, supažindinimui su jų asmenybėmis, aplinkos detalėmis, vaikystėje – santykiams su tėvais, suaugusiųjų istorijoje – asmeniniam gyvenimui, darbui ir pan. Visos knygos metu su veikėjais lengva susigyventi, pamilti jų keistenybes ir gerąsias savybes ir, kas siaubo autoriui tai svarbu, sirgti už juos. Skaitydama vis mąsčiau, bet net ir pabaigusi kūrinį negaliu išsirinkti mėgstamiausio veikėjo, nes kiekviename atradau labai man patikusių savybių.

Naujosios ekranizacijos plakatas

Man labai patinka ir tai, kad Kingas nevengė šalia siaubo, kurį vaikai patiria susidurdami su TUO, parodyti ir realias baisias gyvenimiškas situacijas. Kaip jau minėjau, vienas iš dalykų, suvienijusių pagrindinius veikėjus, buvo bendras priešas – jų bendramokslis Henris, kurio žiaurumo lygis buvo neišpasakytas. Taip, čia buvo ir jo pakalikų, kurie žiaurumu neatsiliko nuo Henrio, tačiau jis buvo visa ko viršūnė ir darė protu nesuvokiamus dalykus. Tokioje knygoje labai vieta ir laikas pamąstyti, kiek kartais žmogus gali būti žiaurus ir nežmogiškas. Tą galima pastebėti ir „Kerėje“, tad vertinu Kingo šias knygas ir už tai. Taip pat šioje knygoje galima susidurti su neapykanta nukreipta prieš juodaodžius, žydus ar gėjus, autorius taip atskleidė 6 ir 9 dešimtmečių amerikiečių, turbūt, nesuklysiu sakydama, moralę ir požiūrį. Internete skaičiau, kad knygoje labai daug įvairaus plauko keiksmažodžių, tačiau greičiausiai dėl seno lietuviško vertimo to beveik nejutau.

Visgi yra keletas dalykų, kurie iš techninės pusės man ne taip patiko. Visų pirma tai knygos ilgumas. Ne, aš nebijau ilgų knygų, dažnais jas kremtu net su didesniu malonumu, nes tikiuosi gerai išplėtoto kūrinio, o šioji knyga… Na, kartkartėmis man atrodė, kad autorius bereikalingai pasineria į tam tikras istorijas, kurios galų gale nėra tokios jau reikalingos visam siužetui. Kitas painus dalykas buvo knygos skirstymas: buvo dalys, skyriai, skyreliai ir dar interliudijos, kurios panašios į skyrius, bet atskirai išskirtos, o visame tame dar šokinėjama laiku ir buvo keletas momentų, kai sudėtingai susigaudžiau, apie kokį laiką ir ką skaitau.

Ar man buvo baisu? Vietomis, tikrai taip – jei kam knyga ir gali sukelti baimę, tai aš išskirčiau klounus, nuotraukų albumus kriaukles ar šiaip bet ką, kas susiję su kanalizacija 😃 Kažkuriuo momentu man pavyko išsijungti vaizduotę ir galvoje nematyti labai šiurpių vaizdų, truputį prafiltruoti. Manau, mano bėda šį kartą buvo tame, kad pasiryžau pažiūrėti naujosios, šį rudenį pristatytos ekranizacijos treilerį, kuris tikrai šiurpino, tačiau kartu ir privertė smalsauti, na o pamačiusi, kaip galimai atrodo Penivaisas atsikratyti vaizdo galvoje buvo sudėtinga 😃 Tiesa, yra senesnė, 1990 – ųjų ekranizacija, kurios net treilerio nenoriu žiūrėti, nes iš kelių internete matytų kadrų pasidarė pakankamai baisu. Na, 2017 – ųjų filmas… Manau, išauš diena, kai aš vien iš smalsumo, norėdama pamatyti, kaip knygoje aprašyta istorija pateikiama ekrane, filmą pažiūrėsiu!

Knygai skiriu 4 balus (max. 5). Nežinau, ar kada buvo, kad savim didžiuočiausi perskaičiusi knygą, bet šį kartą taip ir yra, kadangi nemaniau, kad įveiksiu vieną šiurpiausių Stpehen‘o King‘o kūrinių. Bet tą padariau ir man tikrai labai patiko. Nors, mano nuomone, yra keletas minusų, bet knyga yra universali: ji ne tik puikiai atstovauja siaubo, truputį paranormaliai, literatūrai, tačiau čia nemažai kalbama kitomis, gyvenimiškomis temomis. Puikiai padariau, kad pasirinkau skaityti knyga Helovino metu, nors, kadangi esu pakankamai lėta skaitytoja, pabaigiau kūrinį praėjus nemažai laiko po šios šventės. Pasiryžtantiems tikrai rekomenduoju kūrinį, nuvilti neturėtų, na… nebent išgąsdinti 😉

L. M. Montgomery „Anė iš Evonlio“

Tai yra knygos „Anė iš Žaliastogių“ tęsinys

Šioje knygoje Anė „jau šešiolikos su puse”, ji pradeda mokytojauti, tačiau nė kiek nepraradusi įgimto romantizmo, gyvenimo džiaugsmo, meilės gamtai. Kūrinyje gausu linksmų, komiškų situacijų, daug nuoširdaus ir gilaus jausmo, pavaizduotos kelios įtemptos meilės istorijos. Skaitytojai susitiks su jau pažįstamais ir naujais herojais – Evonlio senbuviais bei atvykėliais.

Taigi, Anę pamilau jau pirmosios knygos metu – ji užbūrė mane savo mąstymu, charakteriu, vaizduotės vingiais. Nuėjusi į biblioteką skubėjau pasiimti antrąją dalį, nes labai norėjau sužinoti, kur link Anė eis toliau. Nors akimirkomis neturėjau tiek daug laiko ramiai prisėsti prie šios knygos, džiaugiuosi, kad ją pabaigiau ir dabar galiu laukti, kol griebsiu trečiąją knygą, matyt, originalo kalba. Ir jau svarstau apie visos originalo kalba serijos įsigijimą, jei tik rasčiau su kokia nuolaidėle 😉

Žaliastogius pirmosios knygos pabaigoje sukrėtė Matijaus mirtis, o kur dar Merilės sveikatos problemos, mat moteris nebegali tiek laiko skirti skaitymui ir mezgimui, kadangi jos regėjimas vis eina silpnyn, tad Anė nusprendžia, jog liks mokytojauti Evonlyje ir nevažiuos tęsti mokslų. Ji čia, žinoma, patiria daug įvairių nuotykių ir sunkumų, dirbdama mokytojos darbą, tačiau ir namie jos laukia nemažai rūpesčių, kadangi Merilė sutinka priimti n-osios eilės pusseserės dvynukus, nes giminaitė mirė, o šie dvynukai, tiesa, labiau vienas jų – berniukas, priverda nemažai košės Žaliastogiuose, tačiau puiku tai, kad Anė kartu su Merile visuomet randa išeitį iš keblių situacijų. Arba sprendimas tarsi pats pas jas pasirodo.

Kaip anotacijoje ir pasakyta, į Evonlio apylinkes atvyks ir naujų žmonių, o Anė nepažįstamų atras ir šiaip bevaikščiodama, tad bus čia ir naujų veidų, su kuriais protagonistė atras bendrą kalbą, o gal net taps „giminingomis sielomis“. Vis dėlto senieji veikėjai nebus pamiršti, mat Evonlio jaunimas, t .y. beveik visi Anės bendramoksliai, kursis į gražinimo draugiją, norėdami atnaujinti, pagražinti Evonlį ir jo aplinką. Tad nei geriausioji draugė Diana, nei ponia Reičelė, nei kiti veikėjai nebus nepaminėti.

Vienas iš originalių viršelių

Šioje dalyje matomas pačios Anės pasikeitimas: ji nebėra tiek atsidavusi savo vaizduotei, tad kasdienybėje ji mąsto daug racionaliau ir galbūt tą paskatino įvairios aplinkybės ir ypač – užgriuvusios atsakomybės. Visgi man pasirodė vis dar tokia pat artima, nes Anė itin linkusi jaudintis dėl nesėkmių su žmonėmis ar darbuose, savo principų paminimo – man tai ypač primena mane pačią ir šis faktorius dar labiau verčia simpatizuoti knygai.

Mane vis dar keri sukurta aplinka: kas kartą, kai šnekama apie Merilės ir Anės namus, apima toks jaukumo jausmas, Evonlis primena man nuostabią bendruomenę su savomis įdomybėmis, o kai kas nors pamini Merilės slyvų uogienę ar pyragą, kuri aprašomas kaip nuostabaus skonio, pačią apima noras kažką iškepti. Tačiau jei prisimintumėte mano Žaliastogių aprašymą, ten rašiau apie tai, kad noriu čia sulaukti daugiau romantinės linijos. Deja, jos čia vis dar nebuvo, tačiau čia pabaiga truputį paspoilino, kad galėčiau viso to tikėtis trečiojoje dalyje. O Gilberto ir Anės bendravimas, nors jo čia mažai buvo, toks žavus darosi. Uf, taip norėjosi dar 😊

Knygai skiriu 4,5 balo iš 5, nes neišsipildė mano lūkesčiai ir buvo porą skyrelių, kurie nepasirodė man tokie įdomūs ir dėl to sunkiai susiskaitė. Visumoje, mano meilė Anei ir Evonliui dar labiau sustiprėjo ir seriją noriu tęsti toliau bei man intrigą kelią ir spoileris: herojės sprendimas vykti tęsti mokslų ir kol kas mokytojos darbą palikti nuošalyje – spoileris baigiasi. Įdomu, ką autorė paruošė tolimesniam šios raudonplaukės gyvenimui!

Papildymas! (29)

Sveiki, mielieji!

Dėl staigaus mokslų antplūdžio, aš retokai turiu laiko paskaityti, aprašyti tai, ką perskaitau, o ką jau kalbėti apie lentynos papildimą, kurį rugsėjo pradžioje pamiršau įkelti! 🙂

Bet ką padarysi – juk geriau vėliau nei niekada! Tad pristatau nedidelį lentynos papildymą!

IMG_2686

P. S. Knyga apie Pepę yra švediška, kadangi moku truputį šią kalbą ir vasaros pabaigoje lankiausi nuostabiajame Stokholme, negalėjau šios knygos neįsigyti! 🙂

Angie Thomas „The Hate U Give“

Sixteen-year-old Starr lives in two worlds: the poor neighbourhood where she was born and raised and her posh high school in the suburbs. The uneasy balance between them is shattered when Starr is the only witness to the fatal shooting of her unarmed best friend, Khalil, by a police officer. Now what Starr says could destroy her community. It could also get her killed.

Inspired by the Black Lives Matter movement, this is a powerful and gripping YA novel about one girl’s struggle for justice.

Ši knyga, jaučiu, per ilgai užsistovėjo manojoje lentynoje, nors įsigijau ją kovo mėnesį. Imdama ją į rankas ne tik džiaugiausi, kad pradėsiu šiais metais pasirodžiusią ir be galo daug puikių atsiliepimų sulaukusią, kartu ir kontraversiškai priimtą, knygą, kurią be to įsigijau ypatingomis aplinkybėmis – būdama Paryžiuje, nuostabiame ir garsiame Šekspyro knygyne. TIEK liaupsių ir emocingų apžvalgų sulaukusią knygą jau turbūt senokai YA gerbėjų pasaulis buvo matęs.

Kūrinys priklauso #OwnVoices knygų sekcijai, į kurią įeina istorijos, parašytos remiantis ar autobiografiniais faktais, ar savomis patirtimis, asmeniniu gyvenimu. Dažnai tokios knygos būna apie psichologines ligas, kitokią orientaciją ir t. t. Šį kartą autorė – tikrai įdomi persona. Ji, būdama juodaodė, gerai žino, ką reiškia gyvenimas šioje bendruomenėje, pati yra mačiusi rasizmo apraiškų šiuolaikinėje Amerikoje, nors, kaip pati džiaugiasi, su kukluksklanu susidūrusi nėra. Jaunesniame amžiuje ji buvo reperė, apie tai rašė net „RightOn“ žurnalas! Tad dar būdama universitete būsima rašytoja sukūrė trumpą kūrinį, kuris yra daugmaž THUG koncepcijos pradžia.

Knyga pasakojama iš paauglės Starr pozicijos. Ji, kartu su tėvais ir dviem broliais, gyvena rajone, kur daugiausiai buriasi juodaodžiai, tačiau ji, ir jos broliai eina į mokyklą, kuri yra visai ne jų bendruomenėje, o pakankamai toli nuo namų ir kartu su turtingais baltaisiais. Šioje privačioje mokykloje yra vos keli juodaodžiai, tačiau didžiąją laiko dalį Starr nesijaučia išskirtinė ar nejaučia jokio diskomforto dėl savo odos spalvos. Viskas pasikeičia tada, kai Starr akyse yra nužudomas jos geriausias vaikystės draugas Khalil, nepaisant to, kad vaikinas nieko nepadarė ir net nebuvo ginkluotas. O nušovė jį baltasis pareigūnas. Nenorėdami prišaukti pačiai Starr pavojaus, protagonistės šeima nusprendžia, kad nereikėtų viešinti, jog paauglė yra įvykio liudininkė, tačiau tuomet, kai šis istorija pradeda labai stipriai veikti Starr aplinką, ji suvokia, kad nebegali tylėti.

Ši knyga susideda iš kelių linijų – ne tik Starr vidinis konfliktas, ar derėtų nutylėti, ar rizikuoti, galimai, gyvybe ir kalbėti apie skaudžius dalykus viešai. Čia yra ir jos romantinė linija, kuri, beje, taip pat netradicinė, ir šeimos santykiai, ir keblus ryšys su drauge, kuri yra Starr brolio Seven sesuo, bet ne pačios Starr, šios merginos ir Seven šeimos, iš mamos pusės, situacija, ir vaikai iš Starr kaimynystės, kuriems reikia pagalbos. Trumpai tariant, autorė čia paliečia be galo daug žmonių ir be galo daug siužetinių linijų ir daro tai laaaabai gerai, mat visos jos atrodo gerai ir tinkamai išpildytos, nelieka kažkokių skylių, visos jos itin svarbios, tad skaitymo procesas išeina dinamiškas.

Paveikslėlis iš interneto

Mane labai sujaudino bene pagrindinė kūrinio linija – apie įvykį, kurio liudininke pagrindinė herojė tapo ir visa tai, kas vyko toliau. Starr, būdama 10 metų, išgyveno kai ką panašaus, kadangi jos ir Khalil draugė buvo nušauta tiesiog gatvėje. Už ką? Už nieką, mat ji tiesiog atsitiktinai tam tikru metu žaidė gatvėje, o Starr buvo visai šalia. Khalil nužudymas, kadangi viskas įvyko pasakojimo metu, buvo tiksliai aprašytas ir vaizdas, iškylantis galvoje, be galo daužė širdį ir vertė piktintis dėl situacijos absurdiškumo, mat Khalil nieko nepadarė ir vykdė pareigūno nurodymus. Kaip vėliau sužinome, Starr tėvai jau pakankamai ankstyvame amžiuje vaikams pasakoja, kaip reikėtų elgtis prie pareigūnų, nes kiekvienas nepaklusimas gali kainuoti gyvybę, kitaip nei daugumai baltųjų, susidūrus su policija. Tiesa, autorė neišskiria kažkurios rasės kaip geresnės/pranašesnės, ji pateikia situaciją labai įprastai ir jei kažką teisia, tai teisia rasistus.

Tačiau man asmeniškai nuostabiausias dalykas šioje knygoje buvo šeimos tarpusavio santykiai. Starr šeima yra tokia šilta ir realistiška: ji pilna smagių tradicijų, pašnekesių ir barnių, pasitikėjimo ir begalinės meilės. Starr tėvai praeityje yra pergyvenę nemažai istorijų, kurios dabar juos suartino, protagonistės vyresnysis brolis Seven su Starr mama bendrauja nuoširdžiai, nors ji nėra jo tikra motina, o kur dar jaunesnysis broliukas, dar nežinantis tiek daug apie supančia aplinką, tačiau įnešantis daug žavumo į visą šeimos gyvenimą. Starr tėvai tam tikrais atvejais griežti, kadangi jie rūpinasi vaikais ir jų saugumu, tačiau jie spėja pildyti ir savo svajones darbo srityje. Neišvengiami šeimyniniai konfliktai ar įvairios situacijos padaro šią šeimą dar realistiškesnę ir dar labiau suartina.

Knygai be jokių abejonių skiriu maksimalų balų skaičių – 5. Tai nuostabi, akis atverianti knyga, kadangi ši tema nėra tiek aktuali mūsų šalyje, tačiau ji svarbi, jei bent kiek esi kosmopolitiškas žmogus. Autorė atliko nuostabų darbą sujungdama daug temų į vieną ir puikiai tai parašydama, kadangi čia netrūksta žargono, dėl kurio viskas atrodo dar realistiškiau. Nuostabu, puiku, itin nustebino – daugiau ir neturiu, ką pridurti.

“Brave doesn’t mean you’re not scared, Starr,“ she says. “It means you go on even though you’re scared. And you’re doing that.“

P. S. knygos pavadinimas yra dalis akronimo ir aliuzija į garsaus reperio Tupac Shakur naudotą frazę. Kadangi gana sudėtinga perteikti visą prasmę lietuvių kalba, skaitantys angliškai, daugiau informacijos čia. Reperis buvo aktyvus kovotojas už afroamerikiečių teises.

L. M. Montgomery „Anė iš Žaliastogių“

Kanados rašytojos L.M. Montgomery romanas apie vienuolikmetę rusvaplaukę Anę, kupinas gamtos grožio, gaivaus komizmo, audringų džiaugsmo ir liūdesio priepuolių bei stiprios ir tyros gyvenimo meilės.

Eilinį kartą suvokiu, kad nemažai praradau vaikystėje nebūdama uoli skaitytoja, kad biblioteką atradau tik ankstyvoje paauglystėje, kad neskaičiau tiek daug vaikiškos klasikos, kiek būtų neprošal. Anės serija buvo viena iš tų, apie kurią vis girdėdavau, matydavau, tačiau niekad ji manęs nepatraukė… iki dabar. Galbūt tai pamatytas serialo „Anne with an E“ treileris, gal pokalbis su drauge staigiai privertė susimąstyti, kodėl gi taip ir nepaėmiau į rankas knygos?! Pagaliau tą padariau ir likau tikrai sužavėta bei pakerėta.

Anė, vienuolikmetė našlaitė, atvyksta į Žaliastogius tuomet, kai Merilė ir Matijus sumąsto, kad jiems reikia pagalbininko ūkio darbuose. Tačiau jie norėjo berniuko, o per klaidą jiems buvo iš prieglaudos atsiųsta mergaitė. Taip dramatiškai Anė Šerli įsiveržė į Žaliastogius ir Evonlį, o su savimi ji atsivežė didžiai lakią vaizduotę ir begalinį norą daug kalbėti. Būtent dėl šių priežasčių Anė pergyvena daug kurioziškų situacijų, kuria santykius su pačiais įvairiausiais apylinkių gyventojais, susiranda draugų, ar bando prisitaikyti prie kitokių gyventojų, kurie sunkiai geba priimti pačios Anės kitoniškumą.

Pradėjusi skaityti, nesąmoningai pradėjau kūrinį lyginti su „Mažosiomis moterimis“, nors tarp knygų išleidimo yra 40 – ies metų skirtumas. Taip dariau galbūt todėl, kad abi istorijos apie mergaites, jų augimą, brandą ir įvairius nuotykius. Vis dėlto pasakojimas apie Anę mane iš karto įtraukė ir daug labiau sudomino nei „Mažosios moterys“, galima sakyti, pirmasis įspūdis buvo daug stipresnis, todėl lengvai įsitraukiau į knygą. Nors ji parašyta XX – ojo amžiaus pačioje pradžioje, apie Žaliastogius skaityti buvo labai lengva ir įdomu, net kažkaip nesitikėjau, kad taip įsitrauksiu.

Susitapatinti su veikėjais buvo taip pat labai lengva, o ypač – su Ane. Čia nerandu kito tinkamo žodžio, kaip tik relatable. Didžiųjų savo monologų metu ji išsakė daug gerų idėjų ir minčių, kuris puikiai supratu iš savo asmeninės patirties ar sutikau su išsakyta nuomone.

Man nuo to daug ramiau. Dabar aš tiek nebesijaudinsiu. Nors tikriausiai vėl atsiras dėl ko jaudintis. Nuolatos atsiranda kas nors nauja – na, tokių dalykų, kurie tave suglumina. Tik išsiaiškini kokį klausimą, o jau kitas laukia. Kai pradedi darytis suaugusi, tiek atsiranda visokių klausimų, kuriuos reikia apmąstyti ir nuspręsti… Aš daugiau, rodos, nieko ir neveikiu, tik mąstau ir sprendžiu, kas gerai ir kas blogai.

Naujojo serialo plakatas

Nors kartu Anė yra visai kitokia nei aš buvau vaikystėje, tad buvo įdomu lyginti ją su savimi, matyti kontrastą su šia energija trykštančia, drąsia heroje, kuri, rodos, negalėdavo užsičiaupti nė akimirkai. Anė tikrai įsimintina protagonistė ne tik dėl savo vidinių bruožų, bet ir išvaizdos, kurią ji taip dažnai pabrėždavo, ir nuotykiais, kurie ją persekiodavo kiekviename žingsnyje. Bandysiu nepasakinėti, tačiau bene įsimintiniausias ir daug man juoko sukėlęs epizodas buvo tuomet, kai Anė pasikvietė savo draugę Dianą į svečius ir norėjo ją pavaišinti. Apskritai, Anės nusistatymas ir požiūris į žmones ar jos nuomonė apie daugelį bendramokslių ir kaimynų buvo taip pat unikalus, išryškėjantys labai teigiami ar į neigiamą pusę patraukti kiti veikėjai leido dar labiau įsijausti ir pasijusti Evonlio bendruomenės nariu.

Nors tikrai galiu pasakyti, kad dievinu šią knygą, matau ir keletą minusų, kurie galbūt dėl laikotarpių skirtumų išryškėjo skaitant. Pirmasis yra apie tai, kad kartkartėmis rodėsi, kad siužetas yra kiek per daug ištemptas, kai kur man pasirodė per daug to „Anė ėjo deklamuoti eilėraščio“ ir pan., kai kurie monologai į pabaigą man pasirodė nereikalingi ir tempas, kad per visą kūrinį prabėgo 5 – eri metai… Norėjau dar tos vaikiškos Anės! Kitas dalykas yra susijęs su romantine linija. Manau, nereikia būti aiškiaregiu, kad suvoktumei, jog pirmojoje serijos dalyje yra mažos būsimos romantinės linijos užuomazgos ir man norėjosi tų užuominų daug daugiau, kadangi jie čia tikrai būtų dar paskaninę siužetą. Tikiuosi, kad ši linija bus ryškesnė kitose dalyse.

Knygai skiriu… šį kartą net dorai nežinau, kiek turėčiau. Mano širdis šaukia, kad 5 balai (max. 5), tačiau protas kužda apie 4, nes tų minusų visgi mačiau. Ir turėdama šį vidinį konfliktą omeny, vis tiek negaliu į viską žiūrėti objektyviai ir noriu skirti daugiau balų. Net nežinau, ką šioje situacijoje daryti, tad gal kol kas ir paliksiu taip, kaip yra. Beje, su drauge pažiūrėjome, kad Kanadoje vyksta teatralizuotos ekskursijos Princo Edvardo saloje (kur, anot autorės, ir yra Evonlis bei Žaliastogiai). Ak, kaip būtų smagu ten nuvykti!

Sandhya Menon „When Dimple Met Rishi“

Dimple Shah has it all figured out. With graduation behind her, she’s more than ready for a break from her family, from Mamma’s inexplicable obsession with her finding the “Ideal Indian Husband.” Ugh. Dimple knows they must respect her principles on some level, though. If they truly believed she needed a husband right now, they wouldn’t have paid for her to attend a summer program for aspiring web developers…right?

Rishi Patel is a hopeless romantic. So when his parents tell him that his future wife will be attending the same summer program as him—wherein he’ll have to woo her—he’s totally on board. Because as silly as it sounds to most people in his life, Rishi wants to be arranged, believes in the power of tradition, stability, and being a part of something much bigger than himself.

The Shahs and Patels didn’t mean to start turning the wheels on this “suggested arrangement” so early in their children’s lives, but when they noticed them both gravitate toward the same summer program, they figured, Why not?

Dimple and Rishi may think they have each other figured out. But when opposites clash, love works hard to prove itself in the most unexpected ways.

Jeigu bent kiek domitės jaunimo literatūra už Lietuvos ribų, skaitote užsienio tinklaraščius, sekate bookstagram profilius ar žiūrite booktube vaizdo įrašus, neabejoju, kad esate matę šią knygą. O zvimbesys dėl jos prasidėjo jau pakankamai seniai, mat visur buvo žadėta, kad tai bus miela, žavi istorija, kurioje netrūks rimtų momentų ir personažų įvairovės. Iš karto galiu pasakyti, kad šie pažadai nebuvo laužti iš piršto. Bet žinote, kas visgi mane visų pirma patraukė? Viršelis. Jis toks šiuolaikiškas, paprastas, bet per detales atspindintis tam tikrus dalykus iš knygos.

Dimple – programavimo mylėtoja, kuri be galo nori dalyvauti rengiamoje kaip tokioje stovykloje, kurios metu vyks konkursas ir dalyviai, sukūrę geriausią programėlę, bus apdovanoti susitikimu su merginos dievaite, moterimi, itin pasižymėjusia programavime. Vis dėlto, nors tėvai Dimple čia išleido, mama nėra labai didelė programavimo gerbėja, nes nori, kad jos dukrai labiau rūpėtų susirasti idealų indų kilmės vyrą ir rūpintis savo išvaizda, tačiau iš tiesų Dimple tai visai nerūpi. Atvykusi į stovyklą ji susiduria su Rishi, vaikinu, kurį  tėvai į tą pačią stovyklą išsiuntė dėl to, jog su Dimple tėvais sutarė dėl vaikų galimo būsimo gyvenimo kartu, vedančio iki vestuvių, nepaisant to, kad Rishi programavimas nelabai domina, širdies kertelėje jis norėtų piešti. Tad taip ir įvyksta dviejų visai skirtingų, tačiau labai įdomių žmonių susidūrimas, jiems tenka praleisti kartu nemažai laiko, per kurį jiedu suvokia randą vienas kitame tai, ko labai ieško.

Kas visų pirma mane papirko tai įvairovė. Įvairovė ties veikėjais, kadangi pagrindiniai herojai – indų kilmės, nemažai kalbama apie jų įpročius, naudojami hindi pasakymai, tačiau jie ir šiaip yra išskirtiniai savo charakteriais, bet kartu – labai realūs. Dimple nėra ta saldžioji mergina, kuri rūpinasi savo išvaizda labiau nei išsilavinimu, ji dievina programavimą, nenori paklusti papročiams, yra drąsi ir neieškanti žodžio kišenėje bei pakankamai impulsyvi – visai kitokia nei daugelis merginų YA literatūroje. Ir šalia mes turime Rishi – jis yra atsidavęs savam kultūriniam palikimui, yra romantiškas ir meniškos sielos, jam patinka piešti komiksus, tačiau paklūsta tėvams, kurių manymu piešimas – negali būti jo ateitis, kad vaikinui reikia kažko rimčiau. O kur dar kiti įdomūs veikėjai – Dimple kambariokė, kuri bando įsilieti į turtingųjų vaikų šutvę, Rishi brolis, kuris visai neprijaučiau papročiams ir nori gyventi kaip tikras amerikietis, ir dar daug kitų!

Paveikslėlis iš interneto

Tarp jaunimo knygų mylėtojų yra gerai žinomas juokelis apie į niekur dingstančius tėvus, tad labai giriu autorę už tai, kad ji pasirinko kitaip: čia Dimple ir Rishi tėvai buvo palyginti dažnai matomi ir jaučiamas jų vaidmuo paauglių gyvenime, tad man atrodo, kad tai kūrinį padarė tik dar labiau realistiškesnį. Dimple labai susirūpinusi savo tėčio sveikata, o jos mama neduoda merginai ramybės, mat nori, kad dukra būtų mergaitiškesnė. Rishi tėvai džiaugiasi, kad sūnus gerbia jų kultūrą ir papročius, tačiau pasisako prieš vaikino svajonę ir iš pat sielos gelmių kylantį norą piešti. Paaugliai vis susisiekia su tėvais, bendrauja, tad iš tikrųjų labai palaikau ši autorės sprendimą, mat nemažai tokių paauglių iš tikrųjų yra.

Nagrinėjamų temų nemažai, jas plėtojant nepersistengta ir mano nuomone, jos kaip tik tiko čia: santykiai su tėvais, kai požiūriai nesutampa, klasiniai skirtumai, moters pareigos ir teisės, indų, gyvenančių Amerikoje, gyvenimas, svajonių įgyvendinimas bei siekimas to, ko iš tikrųjų nori. Ir, žinoma, meilė – pergyvenanti negandas, kurios dar labiau sustiprina jausmą.

Kalbant apie romantinę liniją, aš turėjau keletą abejonių dėl tempo, tačiau visumoje likau labai patenkinta ir pakerėta kūrinio mielumo. Iš pradžių paauglių santykiuose naudojamas neapykantos tropas, tačiau vėliau viskas perauga į šiltesnius santykius, kai Dimple ir Rishi susipažįsta artimiau. Rašymo stilius pakankamai paprastas ir patrauklus, į kūrinį įsitraukti labai lengva, o tuo labiau – susigyventi su herojais. Pasakojama iš Dimple ir Rishi pusių, tačiau trečiuoju asmeniu, todėl į situaciją skaitytojas žvelgia objektyviau ir susidaryti apie viską savo nuomonę.

Knygai skiriu maksimalų balų skaičių – 5. Kūrinys smagus, žavus, mielas, tačiau kaip man ir patinka realistinėje jaunimo literatūroje (contemporary YA), šalia romantinės linijos čia puikiai nagrinėjamos jaunam žmogui svarbios problemos. Autorė sukūrė puikius veikėjus, o protagonistų gyvenimas yra toks artimas – jie abu yra nerd‘ai, visai pamišę dėl savo mylimų sričių, tad susigyventi su jais yra vienas juokas, bet užtat – koks malonumas! Glostanti širdį knyga, puikiai tinkanti nerūpestingoms vasaros dienoms, bet atras ir savo skaitytoją bei sušildys šaltais žiemos vakarais.