L. M. Montgomery „Anė iš Evonlio“

Tai yra knygos „Anė iš Žaliastogių“ tęsinys

Šioje knygoje Anė „jau šešiolikos su puse”, ji pradeda mokytojauti, tačiau nė kiek nepraradusi įgimto romantizmo, gyvenimo džiaugsmo, meilės gamtai. Kūrinyje gausu linksmų, komiškų situacijų, daug nuoširdaus ir gilaus jausmo, pavaizduotos kelios įtemptos meilės istorijos. Skaitytojai susitiks su jau pažįstamais ir naujais herojais – Evonlio senbuviais bei atvykėliais.

Taigi, Anę pamilau jau pirmosios knygos metu – ji užbūrė mane savo mąstymu, charakteriu, vaizduotės vingiais. Nuėjusi į biblioteką skubėjau pasiimti antrąją dalį, nes labai norėjau sužinoti, kur link Anė eis toliau. Nors akimirkomis neturėjau tiek daug laiko ramiai prisėsti prie šios knygos, džiaugiuosi, kad ją pabaigiau ir dabar galiu laukti, kol griebsiu trečiąją knygą, matyt, originalo kalba. Ir jau svarstau apie visos originalo kalba serijos įsigijimą, jei tik rasčiau su kokia nuolaidėle 😉

Žaliastogius pirmosios knygos pabaigoje sukrėtė Matijaus mirtis, o kur dar Merilės sveikatos problemos, mat moteris nebegali tiek laiko skirti skaitymui ir mezgimui, kadangi jos regėjimas vis eina silpnyn, tad Anė nusprendžia, jog liks mokytojauti Evonlyje ir nevažiuos tęsti mokslų. Ji čia, žinoma, patiria daug įvairių nuotykių ir sunkumų, dirbdama mokytojos darbą, tačiau ir namie jos laukia nemažai rūpesčių, kadangi Merilė sutinka priimti n-osios eilės pusseserės dvynukus, nes giminaitė mirė, o šie dvynukai, tiesa, labiau vienas jų – berniukas, priverda nemažai košės Žaliastogiuose, tačiau puiku tai, kad Anė kartu su Merile visuomet randa išeitį iš keblių situacijų. Arba sprendimas tarsi pats pas jas pasirodo.

Kaip anotacijoje ir pasakyta, į Evonlio apylinkes atvyks ir naujų žmonių, o Anė nepažįstamų atras ir šiaip bevaikščiodama, tad bus čia ir naujų veidų, su kuriais protagonistė atras bendrą kalbą, o gal net taps „giminingomis sielomis“. Vis dėlto senieji veikėjai nebus pamiršti, mat Evonlio jaunimas, t .y. beveik visi Anės bendramoksliai, kursis į gražinimo draugiją, norėdami atnaujinti, pagražinti Evonlį ir jo aplinką. Tad nei geriausioji draugė Diana, nei ponia Reičelė, nei kiti veikėjai nebus nepaminėti.

Vienas iš originalių viršelių

Šioje dalyje matomas pačios Anės pasikeitimas: ji nebėra tiek atsidavusi savo vaizduotei, tad kasdienybėje ji mąsto daug racionaliau ir galbūt tą paskatino įvairios aplinkybės ir ypač – užgriuvusios atsakomybės. Visgi man pasirodė vis dar tokia pat artima, nes Anė itin linkusi jaudintis dėl nesėkmių su žmonėmis ar darbuose, savo principų paminimo – man tai ypač primena mane pačią ir šis faktorius dar labiau verčia simpatizuoti knygai.

Mane vis dar keri sukurta aplinka: kas kartą, kai šnekama apie Merilės ir Anės namus, apima toks jaukumo jausmas, Evonlis primena man nuostabią bendruomenę su savomis įdomybėmis, o kai kas nors pamini Merilės slyvų uogienę ar pyragą, kuri aprašomas kaip nuostabaus skonio, pačią apima noras kažką iškepti. Tačiau jei prisimintumėte mano Žaliastogių aprašymą, ten rašiau apie tai, kad noriu čia sulaukti daugiau romantinės linijos. Deja, jos čia vis dar nebuvo, tačiau čia pabaiga truputį paspoilino, kad galėčiau viso to tikėtis trečiojoje dalyje. O Gilberto ir Anės bendravimas, nors jo čia mažai buvo, toks žavus darosi. Uf, taip norėjosi dar 😊

Knygai skiriu 4,5 balo iš 5, nes neišsipildė mano lūkesčiai ir buvo porą skyrelių, kurie nepasirodė man tokie įdomūs ir dėl to sunkiai susiskaitė. Visumoje, mano meilė Anei ir Evonliui dar labiau sustiprėjo ir seriją noriu tęsti toliau bei man intrigą kelią ir spoileris: herojės sprendimas vykti tęsti mokslų ir kol kas mokytojos darbą palikti nuošalyje – spoileris baigiasi. Įdomu, ką autorė paruošė tolimesniam šios raudonplaukės gyvenimui!

Reklama

Papildymas! (29)

Sveiki, mielieji!

Dėl staigaus mokslų antplūdžio, aš retokai turiu laiko paskaityti, aprašyti tai, ką perskaitau, o ką jau kalbėti apie lentynos papildimą, kurį rugsėjo pradžioje pamiršau įkelti! 🙂

Bet ką padarysi – juk geriau vėliau nei niekada! Tad pristatau nedidelį lentynos papildymą!

IMG_2686

P. S. Knyga apie Pepę yra švediška, kadangi moku truputį šią kalbą ir vasaros pabaigoje lankiausi nuostabiajame Stokholme, negalėjau šios knygos neįsigyti! 🙂

Angie Thomas „The Hate U Give“

Sixteen-year-old Starr lives in two worlds: the poor neighbourhood where she was born and raised and her posh high school in the suburbs. The uneasy balance between them is shattered when Starr is the only witness to the fatal shooting of her unarmed best friend, Khalil, by a police officer. Now what Starr says could destroy her community. It could also get her killed.

Inspired by the Black Lives Matter movement, this is a powerful and gripping YA novel about one girl’s struggle for justice.

Ši knyga, jaučiu, per ilgai užsistovėjo manojoje lentynoje, nors įsigijau ją kovo mėnesį. Imdama ją į rankas ne tik džiaugiausi, kad pradėsiu šiais metais pasirodžiusią ir be galo daug puikių atsiliepimų sulaukusią, kartu ir kontraversiškai priimtą, knygą, kurią be to įsigijau ypatingomis aplinkybėmis – būdama Paryžiuje, nuostabiame ir garsiame Šekspyro knygyne. TIEK liaupsių ir emocingų apžvalgų sulaukusią knygą jau turbūt senokai YA gerbėjų pasaulis buvo matęs.

Kūrinys priklauso #OwnVoices knygų sekcijai, į kurią įeina istorijos, parašytos remiantis ar autobiografiniais faktais, ar savomis patirtimis, asmeniniu gyvenimu. Dažnai tokios knygos būna apie psichologines ligas, kitokią orientaciją ir t. t. Šį kartą autorė – tikrai įdomi persona. Ji, būdama juodaodė, gerai žino, ką reiškia gyvenimas šioje bendruomenėje, pati yra mačiusi rasizmo apraiškų šiuolaikinėje Amerikoje, nors, kaip pati džiaugiasi, su kukluksklanu susidūrusi nėra. Jaunesniame amžiuje ji buvo reperė, apie tai rašė net „RightOn“ žurnalas! Tad dar būdama universitete būsima rašytoja sukūrė trumpą kūrinį, kuris yra daugmaž THUG koncepcijos pradžia.

Knyga pasakojama iš paauglės Starr pozicijos. Ji, kartu su tėvais ir dviem broliais, gyvena rajone, kur daugiausiai buriasi juodaodžiai, tačiau ji, ir jos broliai eina į mokyklą, kuri yra visai ne jų bendruomenėje, o pakankamai toli nuo namų ir kartu su turtingais baltaisiais. Šioje privačioje mokykloje yra vos keli juodaodžiai, tačiau didžiąją laiko dalį Starr nesijaučia išskirtinė ar nejaučia jokio diskomforto dėl savo odos spalvos. Viskas pasikeičia tada, kai Starr akyse yra nužudomas jos geriausias vaikystės draugas Khalil, nepaisant to, kad vaikinas nieko nepadarė ir net nebuvo ginkluotas. O nušovė jį baltasis pareigūnas. Nenorėdami prišaukti pačiai Starr pavojaus, protagonistės šeima nusprendžia, kad nereikėtų viešinti, jog paauglė yra įvykio liudininkė, tačiau tuomet, kai šis istorija pradeda labai stipriai veikti Starr aplinką, ji suvokia, kad nebegali tylėti.

Ši knyga susideda iš kelių linijų – ne tik Starr vidinis konfliktas, ar derėtų nutylėti, ar rizikuoti, galimai, gyvybe ir kalbėti apie skaudžius dalykus viešai. Čia yra ir jos romantinė linija, kuri, beje, taip pat netradicinė, ir šeimos santykiai, ir keblus ryšys su drauge, kuri yra Starr brolio Seven sesuo, bet ne pačios Starr, šios merginos ir Seven šeimos, iš mamos pusės, situacija, ir vaikai iš Starr kaimynystės, kuriems reikia pagalbos. Trumpai tariant, autorė čia paliečia be galo daug žmonių ir be galo daug siužetinių linijų ir daro tai laaaabai gerai, mat visos jos atrodo gerai ir tinkamai išpildytos, nelieka kažkokių skylių, visos jos itin svarbios, tad skaitymo procesas išeina dinamiškas.

Paveikslėlis iš interneto

Mane labai sujaudino bene pagrindinė kūrinio linija – apie įvykį, kurio liudininke pagrindinė herojė tapo ir visa tai, kas vyko toliau. Starr, būdama 10 metų, išgyveno kai ką panašaus, kadangi jos ir Khalil draugė buvo nušauta tiesiog gatvėje. Už ką? Už nieką, mat ji tiesiog atsitiktinai tam tikru metu žaidė gatvėje, o Starr buvo visai šalia. Khalil nužudymas, kadangi viskas įvyko pasakojimo metu, buvo tiksliai aprašytas ir vaizdas, iškylantis galvoje, be galo daužė širdį ir vertė piktintis dėl situacijos absurdiškumo, mat Khalil nieko nepadarė ir vykdė pareigūno nurodymus. Kaip vėliau sužinome, Starr tėvai jau pakankamai ankstyvame amžiuje vaikams pasakoja, kaip reikėtų elgtis prie pareigūnų, nes kiekvienas nepaklusimas gali kainuoti gyvybę, kitaip nei daugumai baltųjų, susidūrus su policija. Tiesa, autorė neišskiria kažkurios rasės kaip geresnės/pranašesnės, ji pateikia situaciją labai įprastai ir jei kažką teisia, tai teisia rasistus.

Tačiau man asmeniškai nuostabiausias dalykas šioje knygoje buvo šeimos tarpusavio santykiai. Starr šeima yra tokia šilta ir realistiška: ji pilna smagių tradicijų, pašnekesių ir barnių, pasitikėjimo ir begalinės meilės. Starr tėvai praeityje yra pergyvenę nemažai istorijų, kurios dabar juos suartino, protagonistės vyresnysis brolis Seven su Starr mama bendrauja nuoširdžiai, nors ji nėra jo tikra motina, o kur dar jaunesnysis broliukas, dar nežinantis tiek daug apie supančia aplinką, tačiau įnešantis daug žavumo į visą šeimos gyvenimą. Starr tėvai tam tikrais atvejais griežti, kadangi jie rūpinasi vaikais ir jų saugumu, tačiau jie spėja pildyti ir savo svajones darbo srityje. Neišvengiami šeimyniniai konfliktai ar įvairios situacijos padaro šią šeimą dar realistiškesnę ir dar labiau suartina.

Knygai be jokių abejonių skiriu maksimalų balų skaičių – 5. Tai nuostabi, akis atverianti knyga, kadangi ši tema nėra tiek aktuali mūsų šalyje, tačiau ji svarbi, jei bent kiek esi kosmopolitiškas žmogus. Autorė atliko nuostabų darbą sujungdama daug temų į vieną ir puikiai tai parašydama, kadangi čia netrūksta žargono, dėl kurio viskas atrodo dar realistiškiau. Nuostabu, puiku, itin nustebino – daugiau ir neturiu, ką pridurti.

“Brave doesn’t mean you’re not scared, Starr,“ she says. “It means you go on even though you’re scared. And you’re doing that.“

P. S. knygos pavadinimas yra dalis akronimo ir aliuzija į garsaus reperio Tupac Shakur naudotą frazę. Kadangi gana sudėtinga perteikti visą prasmę lietuvių kalba, skaitantys angliškai, daugiau informacijos čia. Reperis buvo aktyvus kovotojas už afroamerikiečių teises.

L. M. Montgomery „Anė iš Žaliastogių“

Kanados rašytojos L.M. Montgomery romanas apie vienuolikmetę rusvaplaukę Anę, kupinas gamtos grožio, gaivaus komizmo, audringų džiaugsmo ir liūdesio priepuolių bei stiprios ir tyros gyvenimo meilės.

Eilinį kartą suvokiu, kad nemažai praradau vaikystėje nebūdama uoli skaitytoja, kad biblioteką atradau tik ankstyvoje paauglystėje, kad neskaičiau tiek daug vaikiškos klasikos, kiek būtų neprošal. Anės serija buvo viena iš tų, apie kurią vis girdėdavau, matydavau, tačiau niekad ji manęs nepatraukė… iki dabar. Galbūt tai pamatytas serialo „Anne with an E“ treileris, gal pokalbis su drauge staigiai privertė susimąstyti, kodėl gi taip ir nepaėmiau į rankas knygos?! Pagaliau tą padariau ir likau tikrai sužavėta bei pakerėta.

Anė, vienuolikmetė našlaitė, atvyksta į Žaliastogius tuomet, kai Merilė ir Matijus sumąsto, kad jiems reikia pagalbininko ūkio darbuose. Tačiau jie norėjo berniuko, o per klaidą jiems buvo iš prieglaudos atsiųsta mergaitė. Taip dramatiškai Anė Šerli įsiveržė į Žaliastogius ir Evonlį, o su savimi ji atsivežė didžiai lakią vaizduotę ir begalinį norą daug kalbėti. Būtent dėl šių priežasčių Anė pergyvena daug kurioziškų situacijų, kuria santykius su pačiais įvairiausiais apylinkių gyventojais, susiranda draugų, ar bando prisitaikyti prie kitokių gyventojų, kurie sunkiai geba priimti pačios Anės kitoniškumą.

Pradėjusi skaityti, nesąmoningai pradėjau kūrinį lyginti su „Mažosiomis moterimis“, nors tarp knygų išleidimo yra 40 – ies metų skirtumas. Taip dariau galbūt todėl, kad abi istorijos apie mergaites, jų augimą, brandą ir įvairius nuotykius. Vis dėlto pasakojimas apie Anę mane iš karto įtraukė ir daug labiau sudomino nei „Mažosios moterys“, galima sakyti, pirmasis įspūdis buvo daug stipresnis, todėl lengvai įsitraukiau į knygą. Nors ji parašyta XX – ojo amžiaus pačioje pradžioje, apie Žaliastogius skaityti buvo labai lengva ir įdomu, net kažkaip nesitikėjau, kad taip įsitrauksiu.

Susitapatinti su veikėjais buvo taip pat labai lengva, o ypač – su Ane. Čia nerandu kito tinkamo žodžio, kaip tik relatable. Didžiųjų savo monologų metu ji išsakė daug gerų idėjų ir minčių, kuris puikiai supratu iš savo asmeninės patirties ar sutikau su išsakyta nuomone.

Man nuo to daug ramiau. Dabar aš tiek nebesijaudinsiu. Nors tikriausiai vėl atsiras dėl ko jaudintis. Nuolatos atsiranda kas nors nauja – na, tokių dalykų, kurie tave suglumina. Tik išsiaiškini kokį klausimą, o jau kitas laukia. Kai pradedi darytis suaugusi, tiek atsiranda visokių klausimų, kuriuos reikia apmąstyti ir nuspręsti… Aš daugiau, rodos, nieko ir neveikiu, tik mąstau ir sprendžiu, kas gerai ir kas blogai.

Naujojo serialo plakatas

Nors kartu Anė yra visai kitokia nei aš buvau vaikystėje, tad buvo įdomu lyginti ją su savimi, matyti kontrastą su šia energija trykštančia, drąsia heroje, kuri, rodos, negalėdavo užsičiaupti nė akimirkai. Anė tikrai įsimintina protagonistė ne tik dėl savo vidinių bruožų, bet ir išvaizdos, kurią ji taip dažnai pabrėždavo, ir nuotykiais, kurie ją persekiodavo kiekviename žingsnyje. Bandysiu nepasakinėti, tačiau bene įsimintiniausias ir daug man juoko sukėlęs epizodas buvo tuomet, kai Anė pasikvietė savo draugę Dianą į svečius ir norėjo ją pavaišinti. Apskritai, Anės nusistatymas ir požiūris į žmones ar jos nuomonė apie daugelį bendramokslių ir kaimynų buvo taip pat unikalus, išryškėjantys labai teigiami ar į neigiamą pusę patraukti kiti veikėjai leido dar labiau įsijausti ir pasijusti Evonlio bendruomenės nariu.

Nors tikrai galiu pasakyti, kad dievinu šią knygą, matau ir keletą minusų, kurie galbūt dėl laikotarpių skirtumų išryškėjo skaitant. Pirmasis yra apie tai, kad kartkartėmis rodėsi, kad siužetas yra kiek per daug ištemptas, kai kur man pasirodė per daug to „Anė ėjo deklamuoti eilėraščio“ ir pan., kai kurie monologai į pabaigą man pasirodė nereikalingi ir tempas, kad per visą kūrinį prabėgo 5 – eri metai… Norėjau dar tos vaikiškos Anės! Kitas dalykas yra susijęs su romantine linija. Manau, nereikia būti aiškiaregiu, kad suvoktumei, jog pirmojoje serijos dalyje yra mažos būsimos romantinės linijos užuomazgos ir man norėjosi tų užuominų daug daugiau, kadangi jie čia tikrai būtų dar paskaninę siužetą. Tikiuosi, kad ši linija bus ryškesnė kitose dalyse.

Knygai skiriu… šį kartą net dorai nežinau, kiek turėčiau. Mano širdis šaukia, kad 5 balai (max. 5), tačiau protas kužda apie 4, nes tų minusų visgi mačiau. Ir turėdama šį vidinį konfliktą omeny, vis tiek negaliu į viską žiūrėti objektyviai ir noriu skirti daugiau balų. Net nežinau, ką šioje situacijoje daryti, tad gal kol kas ir paliksiu taip, kaip yra. Beje, su drauge pažiūrėjome, kad Kanadoje vyksta teatralizuotos ekskursijos Princo Edvardo saloje (kur, anot autorės, ir yra Evonlis bei Žaliastogiai). Ak, kaip būtų smagu ten nuvykti!

Sandhya Menon „When Dimple Met Rishi“

Dimple Shah has it all figured out. With graduation behind her, she’s more than ready for a break from her family, from Mamma’s inexplicable obsession with her finding the “Ideal Indian Husband.” Ugh. Dimple knows they must respect her principles on some level, though. If they truly believed she needed a husband right now, they wouldn’t have paid for her to attend a summer program for aspiring web developers…right?

Rishi Patel is a hopeless romantic. So when his parents tell him that his future wife will be attending the same summer program as him—wherein he’ll have to woo her—he’s totally on board. Because as silly as it sounds to most people in his life, Rishi wants to be arranged, believes in the power of tradition, stability, and being a part of something much bigger than himself.

The Shahs and Patels didn’t mean to start turning the wheels on this “suggested arrangement” so early in their children’s lives, but when they noticed them both gravitate toward the same summer program, they figured, Why not?

Dimple and Rishi may think they have each other figured out. But when opposites clash, love works hard to prove itself in the most unexpected ways.

Jeigu bent kiek domitės jaunimo literatūra už Lietuvos ribų, skaitote užsienio tinklaraščius, sekate bookstagram profilius ar žiūrite booktube vaizdo įrašus, neabejoju, kad esate matę šią knygą. O zvimbesys dėl jos prasidėjo jau pakankamai seniai, mat visur buvo žadėta, kad tai bus miela, žavi istorija, kurioje netrūks rimtų momentų ir personažų įvairovės. Iš karto galiu pasakyti, kad šie pažadai nebuvo laužti iš piršto. Bet žinote, kas visgi mane visų pirma patraukė? Viršelis. Jis toks šiuolaikiškas, paprastas, bet per detales atspindintis tam tikrus dalykus iš knygos.

Dimple – programavimo mylėtoja, kuri be galo nori dalyvauti rengiamoje kaip tokioje stovykloje, kurios metu vyks konkursas ir dalyviai, sukūrę geriausią programėlę, bus apdovanoti susitikimu su merginos dievaite, moterimi, itin pasižymėjusia programavime. Vis dėlto, nors tėvai Dimple čia išleido, mama nėra labai didelė programavimo gerbėja, nes nori, kad jos dukrai labiau rūpėtų susirasti idealų indų kilmės vyrą ir rūpintis savo išvaizda, tačiau iš tiesų Dimple tai visai nerūpi. Atvykusi į stovyklą ji susiduria su Rishi, vaikinu, kurį  tėvai į tą pačią stovyklą išsiuntė dėl to, jog su Dimple tėvais sutarė dėl vaikų galimo būsimo gyvenimo kartu, vedančio iki vestuvių, nepaisant to, kad Rishi programavimas nelabai domina, širdies kertelėje jis norėtų piešti. Tad taip ir įvyksta dviejų visai skirtingų, tačiau labai įdomių žmonių susidūrimas, jiems tenka praleisti kartu nemažai laiko, per kurį jiedu suvokia randą vienas kitame tai, ko labai ieško.

Kas visų pirma mane papirko tai įvairovė. Įvairovė ties veikėjais, kadangi pagrindiniai herojai – indų kilmės, nemažai kalbama apie jų įpročius, naudojami hindi pasakymai, tačiau jie ir šiaip yra išskirtiniai savo charakteriais, bet kartu – labai realūs. Dimple nėra ta saldžioji mergina, kuri rūpinasi savo išvaizda labiau nei išsilavinimu, ji dievina programavimą, nenori paklusti papročiams, yra drąsi ir neieškanti žodžio kišenėje bei pakankamai impulsyvi – visai kitokia nei daugelis merginų YA literatūroje. Ir šalia mes turime Rishi – jis yra atsidavęs savam kultūriniam palikimui, yra romantiškas ir meniškos sielos, jam patinka piešti komiksus, tačiau paklūsta tėvams, kurių manymu piešimas – negali būti jo ateitis, kad vaikinui reikia kažko rimčiau. O kur dar kiti įdomūs veikėjai – Dimple kambariokė, kuri bando įsilieti į turtingųjų vaikų šutvę, Rishi brolis, kuris visai neprijaučiau papročiams ir nori gyventi kaip tikras amerikietis, ir dar daug kitų!

Paveikslėlis iš interneto

Tarp jaunimo knygų mylėtojų yra gerai žinomas juokelis apie į niekur dingstančius tėvus, tad labai giriu autorę už tai, kad ji pasirinko kitaip: čia Dimple ir Rishi tėvai buvo palyginti dažnai matomi ir jaučiamas jų vaidmuo paauglių gyvenime, tad man atrodo, kad tai kūrinį padarė tik dar labiau realistiškesnį. Dimple labai susirūpinusi savo tėčio sveikata, o jos mama neduoda merginai ramybės, mat nori, kad dukra būtų mergaitiškesnė. Rishi tėvai džiaugiasi, kad sūnus gerbia jų kultūrą ir papročius, tačiau pasisako prieš vaikino svajonę ir iš pat sielos gelmių kylantį norą piešti. Paaugliai vis susisiekia su tėvais, bendrauja, tad iš tikrųjų labai palaikau ši autorės sprendimą, mat nemažai tokių paauglių iš tikrųjų yra.

Nagrinėjamų temų nemažai, jas plėtojant nepersistengta ir mano nuomone, jos kaip tik tiko čia: santykiai su tėvais, kai požiūriai nesutampa, klasiniai skirtumai, moters pareigos ir teisės, indų, gyvenančių Amerikoje, gyvenimas, svajonių įgyvendinimas bei siekimas to, ko iš tikrųjų nori. Ir, žinoma, meilė – pergyvenanti negandas, kurios dar labiau sustiprina jausmą.

Kalbant apie romantinę liniją, aš turėjau keletą abejonių dėl tempo, tačiau visumoje likau labai patenkinta ir pakerėta kūrinio mielumo. Iš pradžių paauglių santykiuose naudojamas neapykantos tropas, tačiau vėliau viskas perauga į šiltesnius santykius, kai Dimple ir Rishi susipažįsta artimiau. Rašymo stilius pakankamai paprastas ir patrauklus, į kūrinį įsitraukti labai lengva, o tuo labiau – susigyventi su herojais. Pasakojama iš Dimple ir Rishi pusių, tačiau trečiuoju asmeniu, todėl į situaciją skaitytojas žvelgia objektyviau ir susidaryti apie viską savo nuomonę.

Knygai skiriu maksimalų balų skaičių – 5. Kūrinys smagus, žavus, mielas, tačiau kaip man ir patinka realistinėje jaunimo literatūroje (contemporary YA), šalia romantinės linijos čia puikiai nagrinėjamos jaunam žmogui svarbios problemos. Autorė sukūrė puikius veikėjus, o protagonistų gyvenimas yra toks artimas – jie abu yra nerd‘ai, visai pamišę dėl savo mylimų sričių, tad susigyventi su jais yra vienas juokas, bet užtat – koks malonumas! Glostanti širdį knyga, puikiai tinkanti nerūpestingoms vasaros dienoms, bet atras ir savo skaitytoją bei sušildys šaltais žiemos vakarais.

KONKURSAS!

Sveiki!

Pirmąjį kartą rengiu konkursą, tad nekantraudama kviečiu visus užsukti į “Pamišusios dėl knygų“ FB puslapį ir sudalyvauti!

Planavimas yra neatsiejama mokslų dalis, tad išsiugdyti įprotį užsirašinėti ir planuoti svarbius dalykus patartina jau mokykloje, mat tai bus naudinga ateityje. Su šia užrašų knygute mokyklos suole tai daryti bus dar smagiau!

Nuoroda į konkursą: https://www.facebook.com/pamisusidelknygu/photos/a.722969421109954.1073741828.722919274448302/1637510829655804/?type=3&theater

IMG_2681

 


Užrašinės anotacija:

Kiek rytoj pamokų?

Kada suolo draugo gimtadienis?

Kur vyksite į ekskursiją?

Ką uždavė namų darbams?

Užsirašyk, kad nieko nepamirštum!

 

Šioje užrašinėje tilps visa svarbi informacija ir tavo genialios mintys!

 

Paula Hawkins „Mergina traukiny“

Reičelė kasdien važiuoja priemiestiniu traukiniu tuo pačiu maršrutu: iš namų į Londoną ir atgal. Pakeliui ji pravažiuoja prie pat geležinkelio įsikūrusį namų kvartalą. Traukinys beveik kaskart sustoja prie raudono semaforo signalo, tad ji kone kasdien mato vieno iš tų namų gyventojus – porą, pusryčiaujančią ar geriančią kavą terasoje. Mato taip dažnai, kad jaučiasi beveik juos pažįstanti. Net vardus jiems sugalvojo: Džesė ir Džeisonas. Jų gyvenimas, Reičelės akimis, tiesiog tobulas. Panašus į buvusį jos pačios  gyvenimą.

Bet kartą ji išvysta kai ką, kas ją pribloškia. Tik akimirksnis – ir netrukus traukinys vėl pajuda, tačiau to pakanka. Staiga viskas pasikeičia. Ar tai, ką ji matė, kaip nors susiję su tolesniais sukrečiančiais įvykiais? Ar policija patikės „nepatikima liudytoja“? Ar ji tikrai galėtų kuo nors padėti tam, kuriam pati išgalvojo vardą?

Ši knyga tikrai pakankamai ilgai buvo užsistovėjusi lentynoje ir pagaliau knygų skaitymo iššūkio metu nusprendžiau, kad išaušo toji akimirka. Daug zirzesio internete buvo apie knygos lyginimą su „Dingusi“ (kurios, beje, neskaičiau), o kuomet dar pasirodė žinios apie filmą, kuriame protagonistę įkūnys Emily Blunt… Bet atsiliepimų buvo daug ir visokių, tad vis labiau norėjau sužinoti, kur čia šuo pakastas, o tokius trilerius ar detektyvus skaitau nors ir retokai, bet su malonumu.

Pagrindinė veikėja Reičelė išgyvena sunkų gyvenimo tarpsnį: išsiskyrė su vyru, gyvena pas draugę/pažįstamą, neteko darbo ir paniro į alkoholio liūną. Tam, kad praskaidrintų sau nuotaiką ir įrodytų buto savininkei, kad viskas yra „gerai“, Reičelė kiekvieną dieną vyksta tuo pačiu maršrutu į savo buvusį darbą, pasišlaisto mieste, nueina į barą ar biblioteką, ir grįžta namo. Kiekvieną kartą ji važiuodama stebi porą: savo mintyse sukuria jiems vardus, apipina jų gyvenimą įvairiomis istorijomis, o kai vieną dieną sužino, jog taip dažnai matoma mergina yra dingusi, protagonistė suvokia žinanti kai ką naudingo ir taip įsilieja į šią nepažįstamųjų istoriją. Tačiau minėtosios poros kaimynystėje gyvena Reičelės buvęs vyras su dukra ir žmona – ji policijai papasakoja apie Reičelės problemas ir taip pagrindinė veikėja tampa nepatikima liudytoja. Vis dėlto po truputį moteris vis daugiau atsimena iš nakties, kurios prisiminimus tenka dėliotis it dėlionės gabalėlius.

Turbūt galiu iš karto pasakyti, kad knyga manęs nenustebino. Kadangi, kiek permąsčiau, palyginti, gana senokai skaičiau kokį trilerį ar detektyvą, ir tikėjausi itin įtempto veiksmo ir bėgiojančių šiurpuliukų ar didžiulės paslapties, kurios galvoje išnarplioti nelabai pavyks. Šį kartą to nelabai gavau, mat siužetas buvo kai kuriose vietose gana nuspėjamas, nesakau, kad visoje knygoje, nes buvo ir nustebinusių vietų, tačiau pagrindą man buvo lengva atspėti, to trilerio, kai jaudiniesi dėl veikėjų, nesulaukiau, mat kažkaip tas dramatiškumo lygis lyg ir buvo keliamas, tačiau nepakankamai. Norėjosi kažko… labiau supainioto, daugiau įtemptų vietų, kai išplėstomis akimis, norėdama sužinoti, kas, kur, kaip ir kodėl, verčiau puslapius, nei jų realiai buvo.

Emily Blunt ekranizacijoje

Gerai vertinu įdomų autorės pasirinkimą viską pasakoti iš trijų moterų perspektyvos. Žinoma, daugiausiai dėmesio tenka Reičelei, kuri taip pat pakankamai neeilinis pasirinkimas, mat nėra daug knygų, kurios pasakojamos iš žmogaus, turinčio problemų su alkoholio vartojimu, perspektyvos. Aiškiai vaizduojamas moters nesivaldymas, gebėjimo save kontroliuoti nebuvimas, ir kaip ji stengiasi, nors kartais – ir nesėkmingai, save sustabdyti tik matydama tikslą – padėti išsiaiškinti šią mistišką merginos dingimo istoriją. Kitos pasakotojos buvo Ana, Reičelės buvusio vyro nauja žmona, bei Megana, dingusi mergina, pasakojanti viską, kas svarbaus nutiko iki dingimo. Geras dalykas yra tai, kad knygoje buvo nemažai įvairių veikėjų, kurie kardinaliai skyrėsi vienas nuo kito, todėl matyti jų sąveikas buvo itin įdomu: autorė tikrai paplušėjo ties veikėjų portretais ir parodė didelę jų charakterių amplitudę.

Paula Hawkins šiame kūrinyje gilinasi į nemažai problemų: šeimyninis gyvenimas, moters padėtis santykiuose su vyru, žinoma, alkoholizmas. Kartu su visa detektyvine istorija aptariamos įvairios problemos, tad tai paįvairina siužetą, leidžia labiau pažinti veikėjus, visgi kartkartėmis pasidarydavo nuobodoka, ypač pirmame knygos trečdalyje, kai veiksmo tiek daug dar nebuvo. Knygos istorijos pagrindas mane suintrigavo, buvo tikrai įdomu, kaip viskas baigsis, tad paskutinė dalis susiskaitė labai greitai, nors iki kulminacijos kartais rodėsi, kad sunkiai beprieisiu.

Knygai skiriu 3 balus (max. 5). Detektyvinė istorija man patiko, į ją lengvai įsitraukiau, norėjosi suvokti viso nusikaltimo esmę, kodėl viskas nutiko taip ir ne kitaip, žinoma, ir kas yra žudikas. Vis dėlto, be problemų įsitraukus, buvo epizodų, kai nuobodulys paimdavo viršų ir jau maniau, kad knygą teks dėti į šalį, susigyvenau tik su dalimi veikėjų, todėl nesijaučiau tokia prisirišusi. Tad galų gale – man atrodo, kad knyga pakankamai vidutiniška, ieškantiems gero trilerio – nežinau, ar tikrai rekomenduočiau, tačiau norintiems neblogo psichologinio detektyvo, „Mergina traukiny“ – visai neblogas pasirinkimas.

Marjane Satrapi „Persepolis“

„Persepolis“ išgarsėjo ne tiek dėl neįprasto grafinio žanro, kiek dėl nuoširdžios ir aktualios istorijos, įtraukiančios skaitytoją nepaprasta įtaiga bei užburiančiu humoru. Mažos mergaitės Marži likimas persipina su Irano revoliucija, pranašavusia socialinį teisingumą, tačiau virtusia religinių fanatikų viešpatavimu. Pasibaigus Irano ir Irako karui mergaitė išsiunčiama mokytis į Europą, kur ji supranta, kad gyvenimas taikioje šalyje irgi gali atnešti daug skausmo, o tarpkultūrinis dialogas ne visada būna lengvas.

Ačiū Eglei už rekomendaciją perskaityti šį grafinį romaną, mat iki mūsų knygų klubo susitikimo, kurio metu aptarėme „10 litų“, apie „Persepolį“ žinojau… visiškai nieko. Ne, gal tik pavadinimą. Tačiau nežinia iš kur buvau susidariusi vaizdą, kad tai grafinis romanas prilygstantis veiksmo trileriui, apie karą ir t. t. Tačiau po susitikimo, o tuo labiau atsivertusi knygą buvau maloniai nustebintą, mat visai nesitikėjau, kad romanas yra apie mergaitę/merginą/moterį, kurios akimis žvelgiama į Irano revoliuciją ir jos padarinius.

Viso kūrinio metu matome protagonistės Marjane augimą ir brandą, mat pasakojimas apima nemažą laiko tarpą – nuo vaikystės iki šeimyninio gyvenimo. Marži – smalsi, protinga mergaitė, kuriai tenka taikstytis su politiniu režimu jau mokykloje. Jos tėvai yra gana aktyvūs demonstracijų ir protestų dalyviai, tad iš jų ji ir perėmė teisybės ieškojimo dvasią. Visgi matant žiaurumus, kurie paliečia ir Marži šeimą, tenka ne taip atvirai kalbėti ar elgtis taip, kaip norėtųsi jaunai paauglei. Jai nėra labai saugu Irane, tad keliems metams likus iki pilnametystės, tėvai Marži išsiunčia į Europą, kur ji mokosi ir turi galimybę elgtis, kaip nori, tad ji tam tikru metu atitrūksta nuo grandinės, tačiau tėvų ir tėvynės ilgesys ją sugrąžina į gimtąją žemę, kur ji, jau suaugusi moteris, stebi, kaip su kiekvienais metais keičiasi ir patys žmonės: buvę kovotojai tapę nuosaikūs režimo garbintojais, o kai kurie protestų dalyviai jau nukentėjo dėl savo pažiūrų. Visą šią Marži gyvenimo raidą matome kūrinio metu – jis kupinas tiek liūdnų akimirkų, tiek paslėpto humoro, tad skaityti visai nenuobodu, o dar įdomios ir žavinčios iliustracijos neleidžia atitraukti žvilgsnio nė akimirkai.

Visų pirma tai, mano atveju šis grafinis romanas turėjo ir šviečiamąją prasmę, kadangi nežinojau, jog 8 dešimtmečio metu Iranas buvo vakarietiška valstybė: gyventojai galėjo žiūrėti holivudinius filmus, klausyti vakarietiškos muzikos, dėvėti džinsus, o moterys burko dėvėti neturėjo. Tačiau islamo šalininkai rengė valdžios nuvertimą ir norėjo įvesti visiškai kitokį režimą. Knygoje šis pokytis rodomas per mažos mergaitės prizmę, jos nenoras skara dengtis plaukus ar absurdas mokykloje, kuomet vienais metais mokytojai pateikia vienokią informaciją apie valdžią ir politiką Irane, kitais – visiškai kitokią.

„Persepolis“ taip pat svarbus žvelgiant iš feministinės pusės. Čia parodyta, kaip keičiasi moterų padėtis Irake ir jų teisės šioje valstybėje. Kad ir tas pats burkų dėvėjimas, kai sakoma, kad „moters plaukai seksualiai veikia vyrus“ ir pan. Kadangi, kaip jau minėjau, apie Iraną mano žinios yra tikrai menkos, aptariama ši sritis dar kartą mane nustebino.

Apskritai šis romanas yra svarbus dėl gvildenamų temų kiekio: nuo moterų padėties, revoliucijos iki šeimos tarpusavio santykių ir tarpkultūrinio dialogo. Man patinka išryškėjęs autorės gebėjimas visa tai aptarti su šiokiu tokiu humoru, tad kūrinio skaitymas išeina dinamiškas ir net kartkartėmis skaitytojui leidžiama išspausti šypseną. Kartu ir įdomi protagonistės gyvenimo istorija, jos kelias nuo Irano iki gyvenimo Europoje, kur netrūko įvairių patirčių: meilė, narkotikai, santykiai su visai kitokių pažiūrų žmonėmis, kurie nieko nenutuokia apie gyvenimą Irane ir šios valstybės problemas, tad neblogai parodomas ir europiečių atsainus požiūris į artimųjų rytų valstybes.

Knygai skiriu 5 balus (max. 5). Pasikartosiu – knyga tikrai mane nustebino, visai nesitikėjau tokios istorijos, tad patyriau atradimo džiaugsmą. Būtų įdomu pažiūrėti ir filmą, pastatytą pagal šią knygą. Kaip ir skaitant „Černobylio maldą“, taip ir dabar buvau priversta susimąstyti apie paprastų žmonių, kurie išgyveno tam tikrą sukrėtimą ar tragediją, gyvenimą ir to padarinius, ar kaip žmonės bando susigyventi su nauju pasauliu. Tikrai rekomenduoju šį grafinį romaną. Nors dailėje nenusimanau, iliustracijų stilius man pasirodė priimtinas ir žavus akiai – tai paįvairina knygos skaitymą ir padaro dar malonesnį.

Markus Zusak „Knygų vagilė“

Užburiantis pasakojimas apie Lizelę Meminger, devynmetę knygų vagilę, vieną iš tų kaskart išliekančiųjų, apie šaunią ir visiškai nebaisią pasakotoją Mirtį, tikrą Lizelės draugą Maksą. Tiktai knygos ir patraukė neįprastos pasakotojos dėmesį mergaitę ji matė tris sykius…
„Knygų vagilė“ – itin drąsi ir graži istorija apie ketvirtojo dešimtmečio karo niokojamą Vokietiją, labai skirtingus jos žmones ir likimus.

„Knygų vagilė“ – australų rašytojo M. Zusak kūrinys, išgarsėjęs visame pasaulyje. Yra begalės žmonių, pamilusių šį kūrinį ir visad norėjau sužinoti, kodėl gi, kuom ši knyga išskirtinė. Ir ką galiu pasakyti – unikalumą pajutau nuo pat pirmojo puslapio. Knygą tikrai ilgai norėjau perskaityti, tad ją pasirinkau pamišėliškam knygų skaitymo iššūkiui. Ir džiaugiuosi, kad pagaliau tai padariau.

Kūrinyje pasakojama apie Lizelę – jos vaikystę ir pirmus žingsnius į paauglystę. Šį spalvingą savo gyvenimo metą ji išgyvena tikrai nekokiu metu ir nekokioje vietoje – antrojo pasaulinio karo Vokietijoje. Čia skaitytojas mato ir Hitlerio kulto augimą, ir miestų puolimus, ir holokausto apraiškas, tačiau manau, kad net ne tai knygoje svarbiausia. Kaip ir man gilų įspūdį palikusi „Neregimoji šviesa“, taip ir „Knygų vagilė“ atskleidžia žmonių kare istoriją. Lizelė į Miuncheno apylinkes patenka tuomet, kai motina nori savo vaikus kam nors atiduoti, mat nebegali tinkamai jais pasirūpinti, tad mergaitė atkeliauja į naujuosius namus, tačiau pradžia yra tikrai sudėtinga, kadangi ji ilgisi mamos, o dar kelionės link naujųjų namų metu mirė jos mažasis broliukas. Taip šiuo skaudžiu mergaitei laikotarpiu Lizelė patenka į Rozos ir Hanso Hubermanų namus. Po truputį apsipratusi, ji čia susiranda draugų, tad gyvena pakankamai laiminga vaikišką gyvenimą. Visgi taip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, mat bėgant laikui Hubermanų namuose užgimsta nemažai paslapčių. Viena jų – rūsyje slepiamas jaunas žydas Maksas.

Nuo ko prasideda mano minėtas knygos unikalumas? Nuo pasakotojo, nes čia šiam darbui pasirinkta Mirtis. Ji pasakoja apie savo darbą, kaip jį atlieka, ir pabrėžia darbo krūvio padidėjimą karo metu. Kas įdomiausia ir labai nustebino, yra faktas, kad iš esmės Mirtis daug siužetinių vingių pasako iš anksto. Kitaip sakant, paspoilina. Tačiau nemanau, kad buvau viena, kuri tikėjosi kad kažkas pasisuks kitaip, ar kažkur bandoma skaitytoją apgauti. Tai nebuvo didžiulis ateities atskleidimas, tačiau jau net pačioje pradžioje yra pasakoma, kad Lizelė su mirtimi susitiks 3 kartus. Pažinus geriau veikėjus, belieka tikėtis, kad tai nebūtų jau pamiltieji herojai.

Kadras iš ekranizacijos

Labai giriu knygą už tai, kad autorius sukūrė nemažai išskirtinių veikėjų, kurie buvo labai realūs, su savomis ydomis ir gerai bruožais. Matyti, kad pasirinkta nemažai skirtingų archetipų ir taip, kaip jie buvo suderinti tarpusavyje, yra viena iš geriausių kūrinio savybių. Mane sužavėjo faktas, kad autorius vaizdavo paprastus Vokietijos gyventojus, jų kasdienybę ir tai, kaip jie elgėsi esant nacistiniam režimui – kūrinyje atskleistos kelios pusės, parodyta, kaip skirtingai patys vokiečiai žiūrėjo į karą ir valdžią. Tokios amplitudės atskleidimas leidžia į visą situaciją pažvelgti objektyviai, tačiau svarbu tai, kad herojų realistiškumas ir paprastumas, tačiau kartu ir išskirtinumas, leidžia labai su jais susigyventi ir daugelį – pamilti.

Labiausiai pakerėjęs mane dalykas buvo istorijos metu sukurtos draugystės. Tai, kaip bendravo Lizelė su tėčiu Hansu, ar su draugu Rudžiu, ar Maksu, apie kurį niekam negalėjo prasitarti, buvo kažkas nerealaus – šie epizodai buvo tokie mieli, žavūs, kartais – juokingi ir verčiantys susimąstyti. Jie privertė dar labiau pamilti herojus ir dėl jų išgyventi, jaudintis, kad jiems nieko nenutiktų. Bendravimas praturtino ir Lizelės asmenybę, brandino ją – mergaitė stengėsi perprasti žmones ir aplinką, o šie atiemieji jai padėjo daug ką suvokti. Labai už šį faktorių vertinu knygą, nepaisant to, kad užgimę jausmai veikėjams dažnai verčia nerimauti ir liūdėti.

Knygai skiriu 4,5 balo (max. 5). Į knygą įsitraukiau nuo pat pirmo puslapio, man labai patiko sukurti veikėjai, jų išskirtiniai charakteriai, pati istorija. Visgi vietomis maniau, kad knyga truputį ilgoka ir buvo galima apsieiti be kai kurių scenų ar epizodų, tačiau visumoje tai yra nuostabi, graži, tačiau nelinksma istorija, padedanti dar geriau suvokti paprastų žmonių dalią antrojo pasaulinio karo metu.

Pamišėliškas skaitymo iššūkis: WRAP UP

 

Sveiki, mieli knygų mylėtojai!

Šiąnakt pasibaigė antrasis pamišėliškas skaitymo iššūkis, tad skubu susumuoti visus rezultatus.

1-2 dienomis skaičiau Markus Zusak „Knygų vagilę“

3 dieną ją pabaigiau ir pradėjau  „Persepolis“

4 dieną pabaigiau grafinį romaną ir pradėjau skaityti Vilės Vėl „Pereik tiltą, kvaily“

5 dieną pabaigiau šią trumpą knygą ir pradėjau „Danų mergina“

6 diena perskaičiusi 50 puslapių, pajutau, kad labai sunkiai skaitosi, o read-a-thon metu to tikrai reikia vengti, tad pasiėmiau „Mergina traukiny“

7 dieną vis dar skaičiau šią knygą.

Kaip galima matyti, savo užsirėžtų tikslų šiais metais, deja, neįvykdžiau. Vietoje 5 knygų, perskaičiau 3,5. Truputį dėl to liūdna, tačiau ką padarysi, svarbu, kad perskaičiau tai, ką labiausiai ir norėjau – „Knygų vagilę“ ir „Persepolį“. Svarstau, kas galėjo būti nesėkmės priežastis, ir matau, kad kitų veiklų „netyčinis“ atsiradimas tą savaitę: serialas, filmas, išvykos ir veiklos mieste, plaukimo čempionatas (fun fact – esu didelė šios plaukimo šakos gerbėja, todėl kiekvieną čempionatą stebiu per televiziją).

Perskaitytų puslapių skaičius – 1237 psl.

Dalinuosi keliomis akimirkomis iš iššūkio:

This slideshow requires JavaScript.

1 nuotrauka – skaitau “Knygų vagilę“ balkone, 2 – oji – viena akimi stebiu čempionato rytinę dalį, 3 – ioji – prie ežero su knyga ir augintine 🙂

Ačiū visiems prisidėjusiems ir dalyvavusiems! Kaip Jums sekėsi antrojo iššūkio metu? 😊

-Greta