Melvin Burgess “Billy Elliot”

Billy Elliot - Kindle edition by Burgess, Melvin. Children Kindle eBooks @  Amazon.com.

Set in northern England during the 1984 miner’s strike, Billy Elliot tells the story of a young working class boy who chooses not to follow his widowed father’s instructions to train to be a boxer. Instead, fascinated by the ballet class sharing the same building as his gym, Billy hangs up his gloves to pursue dreams of being a dancer. But even as he discovers his virtuoso gift for ballet he must hide his triumph from his father and brother — both miners on strike struggling to keep food on the table.

Nežinau, ar daugelis esate girdėję, o gal matę, filmą “Billy Elliot”, tačiau ši knyga, dėmesio, yra parašyta PAGAL filmo scenarijų. Skamba nelabai sąmoningai, nes parodykit, kiek tokių atvejų yra sėkmingi. 😀 O filmą tai aš absoliučiai dievinu: nors, palyginti, ne taip seniai jį mačiau, jis iš karto tapo vienu mano mėgstamiausių, scena su laišku yra absoliučiai emociškai palaužianti, o muzika!!! Taip sutapo, kad per pastaruosius metus visiškai įsimylėjau T.Rex ir grupės muzika skamba šiame filme! Nieko geriau būti negali! Tad, kai jau esi gerbėjas, pridarai įdomių dalykų, tad va, iš bookdepository užsisakiau šią knygą. Visiškai nepasigailėjau!

Tai pasakojimas, jau turbūt savaime suprantama, apie Billy Elliotą, berniuką, gyvenantį su tėčiu, vyresniu broliu ir močiute. Šioji šeima išgyvena sudėtingą laikotarpį: Billio mama ne taip seniai mirė, o tėtis bei brolis dalyvauja kalnakasių streike, dėl kurio neturi stabilių pajamų. Galbūt šis istorinis kontekstas kiša koją, nes na tikrai turbūt ne tiek daug žmonių už Anglijos ribų žino su šiuo streiku ir politinėmis jėgomis susijusias peripetijas, tačiau problematika – universali. Tėtis Billį verčia eiti į bokso treniruotes, tačiau netikėtai berniukas susižavi baletu, prie kurio pamokų slapta ir prisijungia. Tad trumpai sakant, tai pasakojimas apie vaiką, norintį daryti tai, kas jam nuoširdžiai patinka, tačiau negaunantį palaikymo iš šeimos. 

Melvin Burgess, Lietuvoje, manau, neblogai žinomas autorius, adaptuoja scenarijų ir tikrai nenutolsta nuo jo, tačiau įveda kelias perspektyvas, taip pridėdamas pasakojimui reikšmingų detalių, kiek geriau atskleidžiančių veikėjų charakterius: ne tik paties Billio savijautą, tačiau ir jo tėvo neviltį, netekus žmonos ir sunkiai randant bendra kalbą su sūnumis, brolio agresiją ir pyktį, sumišusį su beviltiškumu ir liūdesiu, geriausio Billio draugo išgyvenimus, mat jis suvokia esantis homoseksualus. 

Knyga apima ne vieną socialinę problemą, nuo klasių skirtumų, šeimos tarpusavio santykių, bet svarbiausia knygos tema lieka noras būti savimi. Viso kūrinio metu skaitytojas ir žiūrovas stebi šeimos virsmą, kai dėl naujojo Billio pomėgio vyrai šiaip ne taip yra priversti išgirsti vienas kitą, o ne išgyventi sudėtingas valandas vienumoje. Net atrodo, kad tai labai vyriška knyga, ir ne tik dėl to, kad visi pagrindiniai veikėjai yra berniukai/vaikinai/vyrai, knygoje užkoduojama ir vyriškumo sampratos aspektas, kad grožis ir estetika bei jausmų išreiškimas neturi būti atsieta nuo vyriškumo. Labai šilta, graži, jauki knyga (ir filmas, žinoma). 

Mano skaitytą knygos versiją išleido leidykla “Chicken House”.

Madeline Miller “Achilo giesmė”

Achilo giesmė (2021) | Knygos.lt

Jūrų nimfos Tetidės ir karaliaus Pelėjo sūnus Achilas, „geriausias iš graikų“, – tvirtas ir mitrus gražuolis, kuriam neatsispiria nė vienas sutiktasis. Patroklas – nerangus jaunuolis, dėl beprasmiškai žiauraus poelgio ištremtas iš savo tėvynės į Pelėjo rūmus. Nepaisydami tarpusavio skirtumų, Achilas ir Patroklas susidraugauja. Kartu mokydamiesi karo ir medicinos menų, jie tampa vis artimesni ir įsimyli, nors rizikuoja užrūstinti nuožmiąją Tetidę, nepritariančią jų jausmams. 

Pasklidus žiniai, kad Spartos karaliaus žmoną Helenę pagrobė Trojos karaliaus sūnus Paris, Achilas iškeliauja į žygį prieš Troją pasitikti išpranašauto likimo, o nerimo dėl mylimojo kamuojamas Patroklas seka paskui. Jiedu nė nenutuokia, kokių sunkių išbandymų ir siaubingų aukų iš jų pareikalaus rūsčiosios lemties deivės moiros.

Ar dabar kalbėdama apie savo Achilo sausgyslę aš graudinsiuos? I THINK SO

Labai liūdna ir gražu. Tokios knygos mane visada pavergia, nepaisant kažkokių trūkumų ar dalykų, kuriuos įprastai vertinčiau neigiamai. Šiuo atveju knyga išsunkė širdį, pabaigus ją buvo graudu, bet kadangi esu emocinga skaitytoja – į nieką nekeisčiau šios skaitymoi patirties. Tik bėda, kad po tokių knygų atsiranda alkis, kurį labai sunku patenkinti 😀

Miller, nusprendusi remtis Homero “Iliada” kuria pasakojimą apie Patroklo, ištremto karalaičio, ir  “geriausiojo iš graikų” Achilo meilės istoriją. Ypatinga tai, kad šioje knygoje jie bręsta ir auga kartu, po truputį atrasdami, kad jų draugystėje slypi ir kiek kitoks potraukis. Jų tokia savotiška coming of age istorija vyksta graikų ir trojėnų konflikto kontekste, kai Achilas iškyla kaip didysis graikų karys, o Patroklas, tuo tarpu, kiek pacifistikšai mėgina atsiriboti nuo karo vaizdų, tačiau nepabėga nuo Achilo: jie pereina daugybę iššūkių ir išmėginimų, bandančių jų ryšio stiprumą. Tad na kaip suprantate, graikų mitologijos mėgėjams ši knyga pats tas 🙂

Išskirtinumas šios knygos man būtų ne tik tai, kad pasakojimas yra pastatytas ant veiksmo ir čia ne tiek daug kalbama apie vidinius žmonių išgyvenimus, tačiau įvyksta tiek visko daug, tiek daug veikėjų, tiek daug susitikimų ir patirčių, kad galbūt kai kuriems skaitytojams galėtų susisukti galva. Visgi autorė (o kartu ir vertėja) paskanina šį įtempto veiksmo pasakojimą subtiliais epizodais, kurie koncentruojasi ties Achilo ir Patroklo ryšiu: tai, kaip apibūdinami jų santykiai, man buvo absoliučiai fantastiška. Tas išlaikytas subtilumas, kartkartėmis persmelktas melancholijos, savotiškas minimalizmas, kai užtenka vos kelių žodžių, užpildė širdį įvairiausiomis emocijomis. Achilo ir Patroklo švelnios akimirkos kartu versus karo vaizdus, kai žuvo labai daug žmonių, kėlė kontrastingą pojūčių jūrą, – turbūt tai viena priežasčių, kodėl knygą perskaičiau tikrai greitai. Nesinorėjo sustoti, o pabaigus ir nuverkus posmą norėjosi pradėti iš naujo. Tik taip mane paveikiančias knygas galiu vadinti pačiomis pačiausiomis, o dabar tenka ieškoti, kuo užpildyti tuštumą, atsiradusią perskaičius “Achilo giesmę”. Neabejotinai imsiuos ir “Kirkės”.

Knygą išleido leidykla “Baltos lankos”, iš anglų kalbos vertė Adonė Mitkevičienė. 

Mano goodreads įvertinimas: 5 iš 5. 

Pamišusiai dėl knygų – 7!

Fiesta Bouquet • Flower Delivery Phoenix

Net keista, kai pagalvoju, kad jau tiek daug metų praėjo nuo šio tinklaraščio sukūrimo. Kadangi tai įvyko dar būnant mokykloje ir ne visai vyresnėse klasėse, o tik artėjant link jų, turėjau daugiau laiko ir dažniau skaitydavau bei rašydavau apie tai, ką skaitydavau, dėl ko kartais dabar paliūdžiu, nes norėtųsi ir tą, ir tą daryti dažniau. Visgi kad ir kaip mėgčiau savo studijas, jos savaime suprantama trukdo mano skaitiniams, knygoms, kurias savo nuožiūra imu ir skaitau, bet nesinori ir pernelyg savęs spausti, nes kitaip visai noras dings. Na, jei yra kas mane seka ilgiau, turbūt visa tai skamba pažįstamai, nes dėl panašių dalykų skundžiausi dar pernai, per šeštąjį gimtadienį 😀 Niekas nepasikeitė, aš vis dar nerimauju dėl to, o ką daryti su apžvalgomis, kurios būtų visai kitokios, jei jas rašyčiau dabar, vertinimais, kurie kardinaliai skirtųsi dėl proto ir amžiaus, kurie irgi pasikeitė per šiuos septynerius metus. 

Turbūt įsimintiausias šių metų dalykas, kalbant apie Pamišusią dėl knygų, yra instagramo paskyros susikūrimas (jei dar nesekate manęs, kartais ir ten atsiduriu! Nuoroda yra šoninėje juostoje). Nors aš šiaip su naujais žmonėmis ne taip lengvai bendrauju ar pažindinuosi, kažkoks bendruomenės jausmelis atsirado, nors kad ir kaip man kartais beatrodo, kad aš jį sau mintyse ir susikūriau. Bet kokiu atveju yra smagu būti arčiau bendraminčių, matyti kitų skaitinius ir kartu parodyti savuosius. 

Tad ateinantiems metams labiausiai sau norėčiau palinkėti ne daugiau aktyvumo, nes čia jau kaip išeis, tačiau daugiau gerų ir skaitymo malonumą atnešančių skaitinių! Kartais atrodo, kad jau nieko nebesinori, kai skaitau su darbu susijusius skaitinius ar studijoms, nors ir ten tikrų perlų neratai randu, norisi priartėti prie tos aštuntokės Gretos, kuri drebančiomis rankomis kūrė tinklaraštį, bet iš visos širdies mylėjo skaitymą ir rašymą apie tai, ką perskaito.

Kimberly Brubaker Bradley “Karas, kurį galiausiai laimėjau”

Karas, kurį galiausiai laimėjau - Kimberly Brubaker Bradley |  Patogupirkti.lt

Tai – antroji knygos “Karas, išgelbėjęs mano gyvenimą” dalis!

Antrasis pasaulinis karas tęsiasi. Ada ir jos brolis Džeimis su savo globėja Siuzana persikelia gyventi į kotedžą, kur jau gyvena Ledi Torton bei jos dukra Megė. Gyvenimas namuose su tokia daugybe žmonių gana sudėtingas ir įtemptas. O dar čia apsigyvena Rūta, žydė mergaitė iš Vokietijos. Vokietė? Ar gali būti, kad Rūta yra šnipė?

Atrodo, kad nelaimė artinasi vis sparčiau, o gyvenimas karo metu tampa vis sunkesnis. Ką nuspręs daryti Ada? Kaip jai toliau kovoti? Ir ką jai teks gelbėti?

Pirmąją šios puikios ir įsimintinos dvilogijos dalį skaičiau dar pernai vasarą, tačiau, perėjusi laiko išbandymus, knyga išliko mano galvoje ir gana neblogai prisiminiau jos veiksmą pradėdama antrąją dalį. Ši autorė dar kartą mane nustebino ir nudžiugino puikiu pasakojimu, kuris, tikiu, prisidėjo prie to, kad nepuoliau į skaitymo bloką, kaip kad jau atrodė, kad nutiks. 

Tad šioje dalyje mes grįžtame pas Adą, jos broliuką Dežimį ir jų globėją Suzaną. Seni išgyvenimai ir klaikios gyvenimo patirtys persekioja Adą kone kiekviename žingsnyje, tačiau bandydama užsigydyti senas žaizdas mergaitė mėgina į gyvenimą priimti naujus, nieko blogo nenorinčius žmones, kuriais jai tenka išmokti pasitikėti. Žinoma, karas nesibaigė, tad asmeninės Ados ar jos namuose vykstančios dramos vyksta bombardavimų, antpuolių ir Holokausto kontekste. Būtent tai yra viena iš naujųjų karo realijų, įtrauktų į kūrinio siužetą, kai Ados namuose apsigyvena žydaitė iš Vokietijos. 

Tai ką, mano akimis, autorė superiškai daro, tai kalba apie traumuotą vaiką. Nors tikrai nesu specialistė ar labai daug nusimananti, jausmas, lyg ji tai daro labai įtikinimai ir atskleidžia autentišką perspektyvą: dažnai gal sunku suvokti nelogišką Ados elgesį, bet visa tai vienaip ar kitaip susieina į jos skaudžius metus motinos namuose, kuriuose ji buvo engiama, skriaudžiama ir nemylima. Ir graudu, ir gražu stebėti mergaitės asmeninį virsmą, kai ji pamažėlę ima suvokti, kad gyvenimas gali būti visai kitoks ir kad aplinkiniai žmonės gali būti nuoširdūs bei mylintys. Įdomu, kiek jaunesniam skaitytojui būtų įdomi ši mergaitės istorija, tačiau nuotykių pasakojime vis tiek netrūksta: Ada su draugėmis turi paslapčių, leidžiasi į įvairias keliones, bet visgi patrauklia forma jaunasis skaitytojas yra supažindinamas su karo kasdienybe: nuo Holokausto ir artimųjų mirčių iki elementaraus maisto stygiaus ir reikalo maistą taupyti. O kur dar arkliai! Šių gyvūnų mylėtojams abi knygos turėtų tikrai patikti, net galima sakyti, kad tai puikus pavyzdys, kaip terapinis kontaktas su gyvūnu gali padėti nuskriaustam vaikui įsilieti į daugiau mažiau įprastą gyvenimą.

Knygą išleido leidykla “Nieko rimto”, iš anglų kalbos vertė Inga Tuliševskaitė.

Mano goodreads įvertinimas: 4 iš 5.

Nora Krug “Heimat. Vokietė apmąsto istoriją ir kilmę”

Heimat. Vokietė apmąsto istoriją ir kilmę - Nora Krug | Patogupirkti.lt

Ištrauka iš anotacijos: Nora Krug knygoje nagrinėja tautos ir šeimos kaltės jausmą ir atsakomybę. Rašytoja, kuri gėdijosi savo vokiškos kilmės, nusprendė išsiaiškinti ar jos šeima galėjo būti prisidėjusi prie Holokausto ir šių paieškų metu bandė suvokti jėgas, formavusias ištisų kartų gyvenimą bei istoriją. Autorė gimė jau po nacių režimo žlugimo, tačiau Antrasis pasaulinis karas šešėlį ant jos gimtojo miestelio metė visą vaikystę. Vokietijos pilietybės faktas ją siejo su Holokaustu bei neapsakomais žiaurumais. Sulaukusi trisdešimties ir gyvendama JAV, Nora Krug suprato, kad gyvenimas užsienyje tik sustiprino poreikį užduoti klausimus, kurių nedrįso paklausti vaikystėje.

Grįžusi į Vokietiją autorė lankėsi archyvuose, atliko tyrimus ir apklausė šeimos narius. Šių tyrimų metu ji atskleidė savo senelio iš motinos pusės ir tėvo brolio istorijas. Autorės tyrimai, apimantys kelis žemynus ir kartas, apjungia nerimą keliančią šeimos istoriją ir apmąstymus, ką reiškia būti savo kartos vokiečiu.

Aš negaliu nepradėti šio teksto nuo to, kokia ši knyga yra vizualiai galinga. Ne tik svoriu ir dydžiu, bet ir puikiu maloniu popierium, patogiu įrišimu. Na bet visgi žvaigždė yra šios knygos turinys, jo vaizdinė įvairovė: tiek autorės pieštos iliustracijos, tiek ir nuotraukos, archyviniai dokumentai, kuriuos autorė rado tyrinėdama savo šeimos ir giminės istoriją. 

Nora Krug šioje knygoje, bandydama išsiaiškinti apie savo senelių, tėvų bei kitų giminaičių ryšį su nacionalsocialistais ir jų vykdyta antisemitine politika Antrojo pasaulinio karo metu, kalba ir apie kolektyvinę kaltę. Dar neseniai su bičiule kalbėjome, kad Lietuvoje leidžiamos knygos dažniau kalba apie kolektyvinę traumą, tad ši nauja prieiga ir perspektyva, kalbant apie karo nusikaltimus, yra labai įdomi, išskirtinė ir vertinga. O kur dar unikali forma, nes na juk ne tiek ir daug per metus mes sulaukiame grafinių romanų, tad kiekvienas jų būna aukso vertės. 

Įkvėpta savo, kaip vokietės imigrantės Valstijose, ne visai teigiamos patirties ji stengiasi susijungti su praeitimi: ne tik rasti nusiraminti galinčius padėti atsakymus, ar jos senelis bei dėdė ar kiti giminaičiai buvo susiję su nacių nusikaltimais, tačiau ir lyg delionę bando sudėlioti savo mylimos gimtinės vaizdą, kuris neapsiriboja Oktoberfestu ir Hitleriu. 

Tai vienas iš tų kūrinių, kuris atskleidžia, kad komiksai ar grafiniai romanai gali būti kur kas rimtesni ir sudėtingesni nei tiesiog pramoginiai skaitiniai. Nors norisi skriete skrieti per knygos puslapius, tuo pat metu tai yra toks sudėtingas, įvairiausių emocijų bei atradimų kupinas tekstas, kuris kartkartėmis palieka be žado. Nora Krug visus svarbiausius savo atradimus, susijusius su šeima, išmaniai sudeda į organišką rašytinio teksto ir vaizdo sąjungą, kad nieko daugiau nesinori, kaip tik leistis į savęs pažintį su ja. Nors pabaigoje pajutau, kad norėjosi truputėlį daugiau savirefleksijos, kai kuriais momentais – kiek mažiau spekuliacijų, ir įvairių savo užrašų apjungimo, labai jau formaliai tariant – labiau aptartos išvados, tai buvo be galo unikali patirtis, kurios, tiesą pasakius, jau vien perskaičiusi anotaciją ir tikėjausi. Nuoširdžiai rekomenduoju šį kitokį ir svarbų kūrinį, abejoju, ar jis palieka abejingų. 

Iš anglų kalbos knygą vertė Gabrielė Bernotienė, išleido leidykla “Aukso žuvys”

Mano goodreads įvertnimas: 4,5/5 žvaigždutės.

Mats Strandberg “Färjan”

Färjan – Keltas

(Angliško vertimo “Blood cruise” anotacija) There are more than 1200 passengers on tonight’s cruise from Sweden to Finland. The staff is ready to open up the bars and restaurants as soon as the ship has left Stockholm. The vibrations from the engines makes the bottles clink softly against each other on the shelves of the tax free shop. The large buffet tables are being filled with foods from all corners of the world. Four security guards are preparing for night fall, tasked with maintaining order in the utter chaos that can be wreaked by drunk passengers crammed into a space they can’t leave.

Everything is routine. Baltic Charisma has followed the same route every day, year after year since 1989. But on this particular cruise, there are two passengers unlike any the Baltic Charisma has ever seen.

In the middle of the night, all communications with the outside world are suddenly cut off. Baltic Charisma’s autopilot is steering her towards Finland, but everyone on the bridge are dead. As long as the ship keeps moving, it’s impossible to put the life rafts in the water.

There is nowhere to run. Nowhere to hide. And there is no way of knowing who you can trust. Because when this sort of evil starts spreading, it’s impossible to stop.

Mats Strandberg nėra (kol kas) labai žymus rašytojas lietuviškos leidybos padangėje – išverstą turime jo ir jo bičiulės, rašytojos Saros B. Elfgren trilogiją jaunimui “Ratas”, kuri, beje, yra visa dar kadaise buvo aprašyta mano tinklaraštyje ir man labai patiko! Labai tikiuosi, kad šis švedų rašytojas sulauks savo valandos ir Lietuvoje, kadangi, mano akimis, jis talentingas ne tik vaikų ir jaunimo knygų autorius, bet ir siaubo istorijas suaugusiems kuriantis rašytojas, tituluojamas Švedijos Kingu. O toks lyginimas yra pakankamai drąsus, negi ne 😉 

Šiame neploname romane Strandbergas pasakoja apie keltą, plaukiantį iš Švedijos į Suomiją, kas vieniems yra įprastas būdas keliauti per Baltijos jūrą, kitiems – didžiulis nuotykis ir pasilinksminimų vieta. Rašytojas pasirenka fragmentiškai, per pačių įvairiausių žmonių patirtis, pavaizduoti masinę katastrofą, nutikusią šiame laive, kuri susijusi su, mistiškomis būtybėmis, apie kurias norėčiau nutylėti, nes labai jau net man pačiai buvo įdomu atrasti ir suvokti, kas visgi dedasi kelte. Bet vieną aspektą būtinai paminėsiu: laivas yra vidury Baltijos jūros, didžiuliai žmonių kiekiai mirė šiame laive, o kur dingti – nėra. 

Dėl ko aš taip staigiai įsimylėjau Strandbergo tekstą, tai dėl jo dėmesingumo veikėjams. Čia ne viena ir ne dvi perspektyvos, jų nemažai, bet investuodamas į pažintį su veikėjų asmeninėmis istorijomis, autorius padaro taip, kad herojai nesipainioja tarpusavyje, o besikeičiantis žvilgsnis prisideda prie kūrinio dinamikos ir įtampos kūrimo. Šalia šios mistinės siaubo istorijos skaitytojas mato ir visiškai paprastų žmonių gyvenimų istorijas, jų asmenines tragedijas, patirtis, laimes ir nuopolius. O pagalvokit, juk dar kiek žmonių šiame romane miršta. Mane absoliučiai prikaustė ta įvairovė veikėjų: nuo įgulos, kuriems šis keltas yra lyg antri (kartais – ne ypatingai mylimi) namai, iki keliautojų, bandančių šios kelionės pagalba suartėti su mylimaisiais ar pagerinti šeimos santykius. Ta polifonija tampa puikiu įrankiu ypač jau vystant siaubo istorijos siužetą, kadangi lengvai keliaujama per visą keltą ir galime stebėti kaip sekasi ar nesiseka kūrinio pradžioje taip puikiai pristatytiems veikėjams. 

Nesu labai didelė fanastinių elementų gerbėja (vis dar manau, kad man reikia tiesiog atsirinkti paskaityti gerų fantasy knygų, jei turite rekomendacijų – jos visada laukiamos), bet šiuo atveju fantastinė siužeto gija taip organiškai susiliejo su realistiniu klodu! Bet visa tai yra ir siaubo žanras, kuriam, manau, čia puikiai pasitarnauja Strandbergo gebėjimas taip įtaigiai kurti savo veikėjų portretus, kad, žinoma, kaip geruose siaubo filmuose, baiminiesi, kad tik jiems ko nenutikų kas blogo.

Mano goodreads įvertinimas: 5/5 balai

Miglė Anušauskaitė “Dr. Kvadratas. Greimas ir jo semiotika”

Aukso žuvys - Dr. Kvadratas

Miglės Anušauskaitės komiksas pasakoja vieno žmogaus gyvenimo istoriją: nuo vaikystės Kupiškyje iki mokslų Kaune, per II pasaulinio karo baisumus, pro Aleksandriją iki Prancūzijos. Šis žmogus – tai pasaulinio garso mokslininkas, semiotikas Algirdas Julius Greimas, sukūręs naują metodą analizuoti kultūros reiškinius, visą gyvenimą kėlęs prasmės klausimą. Autorė į grafinį pasakojimą žaismingai įterpia semiotikos teoriją, filosofijos sroves ir patarimus, kaip atrodyti protingai. Tai labai svarbi ir įdomi istorija, skirta suaugusiems skaitytojams!

Turbūt didžioji dalis visų atsiliepimų yra filologų, pasakojančių, kad pirmame kurse susidūrė su semiotikos pristatymu ir išsigando. Na tai čia anokia naujiena, kad ir aš per literatūros teorijos įvadą kartais net sudrebėdavau išgirdusi žodžius “sema, kvadratas, Greimas” 😀 Bet kita vertus, šis Miglės Anušauskaitės komiksas padėjo atstatyti savivertę, kadangi dabar jaučiuosi apie semiotiką suprantanti tikrai daugiau nei prieš keletą metų – smagu!

Tad šiame savo kūrinyje Miglė Anušauskaitė remiasi teorine bei dokumentine medžiaga, organiškai supindama Greimo gyvenimą ir esminius semiotikos teiginius, aiškindama, kaip semiotikai supranta ne tik literatūrą, kultūrinius aiškinius, bet ir pasaulį. Tad nors ne tik įdomu sužinoti daugiau apie šį, į humanitarikos istoriją savo darbais įsirašiusį lietuvį, tačiau autorė mėgina ir gana paprastai paaiškinti teoriją. Bent kiek koją įkėlus į akademinį pasaulį, nesunku suprasti, kad nemažai ten yra pretenzingų žmonių, tad puiku, kad autorė sugeba ne itin sudėtingai, bet išlaikydama idėjų svorį papasakoti bet kokiam smalsiam skaitytojui, kuo svarbios yra Greimo įžvalgos.

Bet kas mane užvis labiausiai žavi ir traukia, tai autorės humoro jausmas. Įrašydama ir save į fikcinį pasaulį bei teorijos aiškinimus, ji ne tik supažindina, bet ir priverčia nusijuokti, parinkdama labai tinkamus momentus šmaikščiam pasakymui ar dialogui tarp iliustracijų. Vien dėl to jau po “10 litų” aš esu pasiryžusi skaityti bet ką, ką tik Anušauskaitė sukurs. 

Knygą išleido “Aukso žuvys”.

Mano goodreads įvertinimas: 4/5

Alina Bronsky “Paskutinė babos Dunjos meilė”

Aukso žuvys - Paskutinė babos Dunjos meilė

Po Černobylio katastrofos praėjus kuriam laikui, baba Dunja sugrįžta į savo namus radioaktyviosios spinduliuotės užterštame Černovo kaime. Kartu su kitais keistuoliais ji nusprendžia gyventi „mirties zonoje“ – ten, kur paukščiai čiulba garsiau, o laikas tarsi sustojęs. Tame kaime mirtina liga sergantis Petrovas studijuoja meilės eilėraščius, buvusi melžėja Marja planuoja vestuves su šimtamečiu Sidorovu, Gavrilovai puoselėja konkursų vertą rožyną, o baba Dunja vis rašo laiškus į Vokietiją savo dukrai. Vieną dieną į kaimą atvyksta nepažįstami žmonės – šis įvykis tampa išbandymu savitai bendruomenei ir galiausiai priverčia ją susivienyti.

Tai romanas apie homo sovieticus, tapusį tremtinio savo šalyje metafora.

Tęsiu savąją labai sėkmingą kelionę laiku su Aukso žuvimis bei ode leidyklai, su kuria susipažinau visai neseniai, bet tos trys perskaitytos knygos jau įsirėžė galvon ir širdin. O babą Dunją aš pasitikau svetingai ir manau, kad ji užsibus manyje gana ilgai. 

Labai rezonuoja ši knyga su Černobylio serialu, kurį nusprendžiau pažiūrėti antrą kartą, žinoma, per LRT sekmadieniais, ir kitomis aktualijomis, kurios susijusios ne tik su mūsų fiziniu būviu, bet ir emocine būsena. Baba Dunja yra pirmoji, po Černobylio katastrofos atsikrausčiusi į pavojingoje zonoje esantį Černovo kaimą. Po jos sekė dar keli tokie patys “keistuoliai”, kurie sėkmingai dienas leidžia šiame vis dar radioaktyviame kaime. Keistąją kaimo ramybę sudrumsčia atvykėliai, kurių pasirodymas pakeičia kaimo gyventojų kasdienybę. Toliau aš nė žodžio, nes naratyvo vingiai labai įdomūs ir siūlau prie jų prisiliesti patiems 😉

Kai tik galiu, reiškiu savo meilę apribotom erdvėm ir veikėjams, kurie patys nežino, kad toje ribotoje vietoje sudaro bendruomenę. Tokios istorijos man yra pačios įdomiausios, dažnai jos būna fragmentiškos, šioji – kiek kitokia. Viskas yra pateikiama iš pačios babos Dunjos perspektyvos, bet mes spėjame susipažinti su jos kaimynais ir likimo draugais – visais, kitur gyvenančiųjų vadinamais keistuoliais, pasirinkusiais gyventi mirties zonoje. Kas iš karto yra labai pagavu, tai babos Dunjos ramus tonas. Nors dalykų visokiausių nutinka, aš iš knygos išsinešiau nelinkusios dramatizuoti, dažnai sassy buvusios felčerės, kuri nėra labai pratusi rodyti savo jausmų, vaizdą. Ji kalbasi su savo mirusiu vyru, kuris tam tikrais pavidalais kartais pas ją apsilanko, mąsto apie savo vaikus ir mylimą anūkę, bendrauja su kaimynais ir visa ta rami gyvenimo vaga turi tiek jaukumo, tiek šaltumo savyje, kurį sunkiai galiu paaiškinti. Norisi užsukti pas babą Dunją arbatos, bet kartu jos portretas yra pilnas gyvenimo klausimų bei abejonių (BET visiškai nedramatizuojamų). Jos atsiribojimas nuo didžiosios civilizacijos ir atsisakymas gyventi bet kur išskyrus savąjį kaimą yra kupinas ir absurdo – kartais jis žavus ir šmaikštus, o kartais – priverčiantis sustoti ir apmąstyti kultūrų ir laikmečių sintezę babos Dunjos viduje. Ji tarsi užsikonservavusi gyvena kaime, bet atvykusi į artimiausią didesnę gyvenvietę ar per dukters laiškus bei kaimynų išgirstamas naujienas susiduria su šiuolaikiniu pasauliu, kurio vertybės ir realijos skiriasi nuo tų, prie kurių baba Dunja yra pripratusi. Ir nors labai paprasta, baba Dunja yra viena įdomiausių man matytų literatūrinių herojų. Manau, tas mentalitetas, paprastumas, kuris, iš dalies, yra gerai pažįstamas mūsų aplinkos žmonėms, ir yra tai, kas patraukia kuo greičiau skaityti šią trumpą knygą. Nes galbūt baboj yra daug tokių babų ir kiekvienoje mūsų pažįstamoje baboje yra dalelė babos Dunjos. 

Iš vokiečių kalbos vertė Vytenė Saunoriūtė, išleido Aukso žuvys.

Knygai per goodreads skyriau 5/5 balus.

Jonas Gardell “Kärleken”

Torka aldrig tårar utan handskar : 1. Kärleken – Jonas Gardell – Bok |  Akademibokhandeln

Jonas Gardell yra visiška žvaigždė Švedijoje, tačiau Lietuvoje, kiek pamenu, turime jo vieną išleistą knygą, ir tai įvyko ne prieš metus, ir ne du, o 2008, bet ir tas pasirinktas kūrinys nėra prie autoriaus vizitinių kortelių. Jonas Gardell yra rašytojas, komikas, dramaturgas, scenaristas ir dainininkas, išbandęs laimę net Švedijos Eurovizijos atrankoje. Aš, perskaičiusi vos dvi jo knygas, esu absoliuti jo fanė ir man liūdna, kad Lietuvoje mums šis rašytojas nėra toks pažįstamas. Jonas Gardell, būdamas pats homoseksualus, apie tai daug kalba savo kūryboje, tačiau individo savęs paieškos, “kito” atstumimas nėra vienintelės temos, kuriomis kalba Jonas. Jis taip pat daug rašo apie šeimos tarpusavio santykius, jaunų žmonių brandą, taikliai aprašo sociokultūrinę Švedijos aplinką bėgant metams. Nemažai jo knygų turi ir autobiografinių detalių! Viename interviu literatūrinėje laidoje Jonas Gardell teigė, kad trilogija “Torka aldrig tårar utan handskar” (Niekada nešluostyk ašarų be pirštinių) yra jo gyvenimo darbas ir odė nuo AIDS mirusiems bičiuliams, mat trilogijoje kalbama apie į visuomenės paribį nustumtas dvi socialines grupes, t. y. homoseksualius vyrus ir sergančiuosius AIDS. 

Pirmoji trilogijos dalis “Kärleken” (Meilė) skaitytoją supažindina su pagrindiniais herojais, jaunais vaikinais Rasmusu ir Benjaminu. Rasmusas, iš kurio buvę vaikystės draugai tyčiojasi, o tėvai, nors ir tikrai mylintys sūnų, yra justi, kad negali priimti sūnaus homoseksualumo, palieka gimtąjį miestelį ir persikrausto į sostinę. Čia jis tikisi išlaisvinti savo seksualumą ir leisti sau būti atvirai toks, koks yra. Tuo tarpu Benjamino šeima yra Jehovos liudytojai, jie vaikšto per namus, bandydami pritraukti kuo daugiau sekėjų ir vieną kartą jis susipažįsta su Paul, glamūriniu, ekstravagantišku vyru, kuris stebisi, kaip Benjaminas nežino ar slepia savo homoseksualumą. Benjaminą šis susitikimas sutrikdo, bet vaikinas suvokia, kad šis susitikimas buvo jo trūkstamoji gyvenimo detalė. Paul Benjaminą pakviečia į Kalėdų vakarėlį, kuriame jis sutinka ir Rasmusą. Tarp vaikinų užsimezga ryšys, kuris, kitose trilogijos dalyse perauga ir į meilę. 

Vis dėlto už šių vaikinų, jų draugų, Švedijos ir viso pasaulio stovi giltinė, ateinanti su 80 – ąjame dešimtmetyje paplitusia liga  – AIDS. Visų veikėjų gyvenimai vienaip ar kitaip bus skaudžiai paveikti. Jonas Gardell šioje trilogijos dalyje atskleidžia tarp medicinos darbuotojų gają diskriminaciją ir nusistatymą prieš AIDS ligonius. Serijos pavadinimas kyla iš epizodo, kai seselė bando nušluostyti ašaras agoniškai kenčiančiam jaunam vaikinui, o jos vyresnė kolegė griežtai draudžia tai daryti. Tad autorius atskleidžia, kiek daug neteisingų nuostatų, nuomonių bei prietarų buvo pilnas medicinos sektorius. 

Šioje serijos dalyje Jonas Gardell jau užsimena apie sudėtingus pagrindinių veikėjų ir jų tėvų santykius, kadangi Rasmuso tėvai galimai žino, jog jų sūnus yra homoseksualus, tačiau nenori to pripažinti ir ignoruoja šį faktą (kad ir kokie jie mieli žmonės būtų, paradoksalu, bet po to sėdi, liūdi ir klausia savęs, kodėl sūnus negrįžta namo per Kalėdas). Tuo tarpu Benjaminas susiduria su kitokiu pasirinkimu: Jehovos liudytojai nepriima LGBT žmonių lygiateisiškai (aš nesu įvairių religinių grupių žinovė, bet taip rašo knygoje:)), tad vaikinas turi rinktis: šeima ir Jehovos liudytojai ar jis pats bei jo teisė mylėti. 

Knyga papildyta ir įvairiais dokumentiniais faktais, ištraukomis iš tikrų 80 – ųjų laikraščių, politikų, dvasininkų kalbų, įvairių kitokių dokumentų, tad Jonas Gardell deda daug pastangų tam, kad skaitytojas įsijaustų į vaizduojamą laikotarpį ir pagrindinius kūrinio herojus, jų padėtį visuomenėje. Tad jei kada nors išauštų tokia graži diena, kad ši knyga pasirodytų lietuviškai, tikrai rekomenduočiau ne tik ieškantiems jautrios meilės istorijos, tačiau ir tiems, kurie domisi žmogaus teisių raida ir istorija. O aš bėgu ieškoti, kaip man gauti antrą ir trečią trilogijos dalis (Sjukdomen – liga ir Döden – mirtis).

Mano goodreads vertinimas: 5/5

Anete Melece “Kiosks”

Kiosks by Anete Melece

Angliška anotacija: For years, the kiosk has been Olga’s life, but she dreams of distant places. One day a chance occurrence sets her on an unexpected journey. Absurd, contemporary, heart-lifting, this is an original picture book about being stuck and finding a way to get free.

Anete Melece – jauna Latvijos dailininkė, iliustratorė ir rašytoja (dar galima pridėti ir filmukų kūrėjos titulą), kuri šiuo metu, kiek žinau, kuria ne Latvijoje, o Šveicarijoje. Kartą, dalyvaudama IBBY konferencijoje, pamačiau šią knygą, o tiksliau – ir filmuką, pagal kurį autorė parašė knygą. Tai buvo visiška meilė iš pirmo žvilgsnio ir pasakiau sau, kad susimedžiosiu šią knygą keliaudama į Latviją (o medžioklė truko daugiau nei metus!). 

Mano kuklių latvių kalbos žinių užteko tam, kad nukeliaučiau pas Olgą – pagrindinę šios paveikslėlių knygos veikėją, kuri, kad ir kaip absurdiškai tai skambėtų, yra įstrigusi kioske, kuriame ir dirba. Ji ten gyvena, dirba, užsiima hobiais, bet ji niekaip negali palikti šio kiosko! Olga svajoja apie kelionę prie jūros, kur ji galėtų stebėti saulėlydį, bet ji nežino, ko griebtis, kad tik pavyktų šį norą išpildyti. Vieną dieną, beaptarnaujant jau seniai pažįstamus lankytojus ir kovojant su nugvelbti smulkmenų norinčiais berniokais, gyvenimas priveda Olgą prie išeities, kaip ištrūkti iš rutiniškos kasdienybės. 

Šioje knygoje teksto nėra daug, bet iliustracijos yra absoliučiai įspūdingos. Autorės piešiniai man pasirodė labai patrauklūs akiai ir labai smagiai dera tie vos keli sakiniai puslapyje, kurie tinkamai papildo įstabias ir puikiai naratyvą pasakojančias iliustracijas. Autorė naudoja pakankamai archetipiškus veikėjus, tačiau pačios Olgos istorija yra, nors ir kupina žavaus absurdo, labai graži, nes tiek maži, tiek dideli skaitytojai nekantriai laukia, ar pavyks šiai pardavėjai išpildyti savo svajonę. Kaip ten viskas baigėsi, aš nutylėsiu, bet pasakykit, ar tiesa, kad sulauksime šios knygelės ir lietuviškai – kažkur buvau užmačiusi tokių gandų? Na bet kokiu atveju, kviečiu bent pažiūrėti filmuką, kurio nuorodą rasite po tekstu 🙂

Išleido Latvijos leidykla Liels un mazs.

Mano goodreads įvertinimas: 5/5