L. M. Montgomery „Anė iš Žaliastogių“

Kanados rašytojos L.M. Montgomery romanas apie vienuolikmetę rusvaplaukę Anę, kupinas gamtos grožio, gaivaus komizmo, audringų džiaugsmo ir liūdesio priepuolių bei stiprios ir tyros gyvenimo meilės.

Eilinį kartą suvokiu, kad nemažai praradau vaikystėje nebūdama uoli skaitytoja, kad biblioteką atradau tik ankstyvoje paauglystėje, kad neskaičiau tiek daug vaikiškos klasikos, kiek būtų neprošal. Anės serija buvo viena iš tų, apie kurią vis girdėdavau, matydavau, tačiau niekad ji manęs nepatraukė… iki dabar. Galbūt tai pamatytas serialo „Anne with an E“ treileris, gal pokalbis su drauge staigiai privertė susimąstyti, kodėl gi taip ir nepaėmiau į rankas knygos?! Pagaliau tą padariau ir likau tikrai sužavėta bei pakerėta.

Anė, vienuolikmetė našlaitė, atvyksta į Žaliastogius tuomet, kai Merilė ir Matijus sumąsto, kad jiems reikia pagalbininko ūkio darbuose. Tačiau jie norėjo berniuko, o per klaidą jiems buvo iš prieglaudos atsiųsta mergaitė. Taip dramatiškai Anė Šerli įsiveržė į Žaliastogius ir Evonlį, o su savimi ji atsivežė didžiai lakią vaizduotę ir begalinį norą daug kalbėti. Būtent dėl šių priežasčių Anė pergyvena daug kurioziškų situacijų, kuria santykius su pačiais įvairiausiais apylinkių gyventojais, susiranda draugų, ar bando prisitaikyti prie kitokių gyventojų, kurie sunkiai geba priimti pačios Anės kitoniškumą.

Pradėjusi skaityti, nesąmoningai pradėjau kūrinį lyginti su „Mažosiomis moterimis“, nors tarp knygų išleidimo yra 40 – ies metų skirtumas. Taip dariau galbūt todėl, kad abi istorijos apie mergaites, jų augimą, brandą ir įvairius nuotykius. Vis dėlto pasakojimas apie Anę mane iš karto įtraukė ir daug labiau sudomino nei „Mažosios moterys“, galima sakyti, pirmasis įspūdis buvo daug stipresnis, todėl lengvai įsitraukiau į knygą. Nors ji parašyta XX – ojo amžiaus pačioje pradžioje, apie Žaliastogius skaityti buvo labai lengva ir įdomu, net kažkaip nesitikėjau, kad taip įsitrauksiu.

Susitapatinti su veikėjais buvo taip pat labai lengva, o ypač – su Ane. Čia nerandu kito tinkamo žodžio, kaip tik relatable. Didžiųjų savo monologų metu ji išsakė daug gerų idėjų ir minčių, kuris puikiai supratu iš savo asmeninės patirties ar sutikau su išsakyta nuomone.

Man nuo to daug ramiau. Dabar aš tiek nebesijaudinsiu. Nors tikriausiai vėl atsiras dėl ko jaudintis. Nuolatos atsiranda kas nors nauja – na, tokių dalykų, kurie tave suglumina. Tik išsiaiškini kokį klausimą, o jau kitas laukia. Kai pradedi darytis suaugusi, tiek atsiranda visokių klausimų, kuriuos reikia apmąstyti ir nuspręsti… Aš daugiau, rodos, nieko ir neveikiu, tik mąstau ir sprendžiu, kas gerai ir kas blogai.

Naujojo serialo plakatas

Nors kartu Anė yra visai kitokia nei aš buvau vaikystėje, tad buvo įdomu lyginti ją su savimi, matyti kontrastą su šia energija trykštančia, drąsia heroje, kuri, rodos, negalėdavo užsičiaupti nė akimirkai. Anė tikrai įsimintina protagonistė ne tik dėl savo vidinių bruožų, bet ir išvaizdos, kurią ji taip dažnai pabrėždavo, ir nuotykiais, kurie ją persekiodavo kiekviename žingsnyje. Bandysiu nepasakinėti, tačiau bene įsimintiniausias ir daug man juoko sukėlęs epizodas buvo tuomet, kai Anė pasikvietė savo draugę Dianą į svečius ir norėjo ją pavaišinti. Apskritai, Anės nusistatymas ir požiūris į žmones ar jos nuomonė apie daugelį bendramokslių ir kaimynų buvo taip pat unikalus, išryškėjantys labai teigiami ar į neigiamą pusę patraukti kiti veikėjai leido dar labiau įsijausti ir pasijusti Evonlio bendruomenės nariu.

Nors tikrai galiu pasakyti, kad dievinu šią knygą, matau ir keletą minusų, kurie galbūt dėl laikotarpių skirtumų išryškėjo skaitant. Pirmasis yra apie tai, kad kartkartėmis rodėsi, kad siužetas yra kiek per daug ištemptas, kai kur man pasirodė per daug to „Anė ėjo deklamuoti eilėraščio“ ir pan., kai kurie monologai į pabaigą man pasirodė nereikalingi ir tempas, kad per visą kūrinį prabėgo 5 – eri metai… Norėjau dar tos vaikiškos Anės! Kitas dalykas yra susijęs su romantine linija. Manau, nereikia būti aiškiaregiu, kad suvoktumei, jog pirmojoje serijos dalyje yra mažos būsimos romantinės linijos užuomazgos ir man norėjosi tų užuominų daug daugiau, kadangi jie čia tikrai būtų dar paskaninę siužetą. Tikiuosi, kad ši linija bus ryškesnė kitose dalyse.

Knygai skiriu… šį kartą net dorai nežinau, kiek turėčiau. Mano širdis šaukia, kad 5 balai (max. 5), tačiau protas kužda apie 4, nes tų minusų visgi mačiau. Ir turėdama šį vidinį konfliktą omeny, vis tiek negaliu į viską žiūrėti objektyviai ir noriu skirti daugiau balų. Net nežinau, ką šioje situacijoje daryti, tad gal kol kas ir paliksiu taip, kaip yra. Beje, su drauge pažiūrėjome, kad Kanadoje vyksta teatralizuotos ekskursijos Princo Edvardo saloje (kur, anot autorės, ir yra Evonlis bei Žaliastogiai). Ak, kaip būtų smagu ten nuvykti!

Reklama

Sandhya Menon „When Dimple Met Rishi“

Dimple Shah has it all figured out. With graduation behind her, she’s more than ready for a break from her family, from Mamma’s inexplicable obsession with her finding the “Ideal Indian Husband.” Ugh. Dimple knows they must respect her principles on some level, though. If they truly believed she needed a husband right now, they wouldn’t have paid for her to attend a summer program for aspiring web developers…right?

Rishi Patel is a hopeless romantic. So when his parents tell him that his future wife will be attending the same summer program as him—wherein he’ll have to woo her—he’s totally on board. Because as silly as it sounds to most people in his life, Rishi wants to be arranged, believes in the power of tradition, stability, and being a part of something much bigger than himself.

The Shahs and Patels didn’t mean to start turning the wheels on this “suggested arrangement” so early in their children’s lives, but when they noticed them both gravitate toward the same summer program, they figured, Why not?

Dimple and Rishi may think they have each other figured out. But when opposites clash, love works hard to prove itself in the most unexpected ways.

Jeigu bent kiek domitės jaunimo literatūra už Lietuvos ribų, skaitote užsienio tinklaraščius, sekate bookstagram profilius ar žiūrite booktube vaizdo įrašus, neabejoju, kad esate matę šią knygą. O zvimbesys dėl jos prasidėjo jau pakankamai seniai, mat visur buvo žadėta, kad tai bus miela, žavi istorija, kurioje netrūks rimtų momentų ir personažų įvairovės. Iš karto galiu pasakyti, kad šie pažadai nebuvo laužti iš piršto. Bet žinote, kas visgi mane visų pirma patraukė? Viršelis. Jis toks šiuolaikiškas, paprastas, bet per detales atspindintis tam tikrus dalykus iš knygos.

Dimple – programavimo mylėtoja, kuri be galo nori dalyvauti rengiamoje kaip tokioje stovykloje, kurios metu vyks konkursas ir dalyviai, sukūrę geriausią programėlę, bus apdovanoti susitikimu su merginos dievaite, moterimi, itin pasižymėjusia programavime. Vis dėlto, nors tėvai Dimple čia išleido, mama nėra labai didelė programavimo gerbėja, nes nori, kad jos dukrai labiau rūpėtų susirasti idealų indų kilmės vyrą ir rūpintis savo išvaizda, tačiau iš tiesų Dimple tai visai nerūpi. Atvykusi į stovyklą ji susiduria su Rishi, vaikinu, kurį  tėvai į tą pačią stovyklą išsiuntė dėl to, jog su Dimple tėvais sutarė dėl vaikų galimo būsimo gyvenimo kartu, vedančio iki vestuvių, nepaisant to, kad Rishi programavimas nelabai domina, širdies kertelėje jis norėtų piešti. Tad taip ir įvyksta dviejų visai skirtingų, tačiau labai įdomių žmonių susidūrimas, jiems tenka praleisti kartu nemažai laiko, per kurį jiedu suvokia randą vienas kitame tai, ko labai ieško.

Kas visų pirma mane papirko tai įvairovė. Įvairovė ties veikėjais, kadangi pagrindiniai herojai – indų kilmės, nemažai kalbama apie jų įpročius, naudojami hindi pasakymai, tačiau jie ir šiaip yra išskirtiniai savo charakteriais, bet kartu – labai realūs. Dimple nėra ta saldžioji mergina, kuri rūpinasi savo išvaizda labiau nei išsilavinimu, ji dievina programavimą, nenori paklusti papročiams, yra drąsi ir neieškanti žodžio kišenėje bei pakankamai impulsyvi – visai kitokia nei daugelis merginų YA literatūroje. Ir šalia mes turime Rishi – jis yra atsidavęs savam kultūriniam palikimui, yra romantiškas ir meniškos sielos, jam patinka piešti komiksus, tačiau paklūsta tėvams, kurių manymu piešimas – negali būti jo ateitis, kad vaikinui reikia kažko rimčiau. O kur dar kiti įdomūs veikėjai – Dimple kambariokė, kuri bando įsilieti į turtingųjų vaikų šutvę, Rishi brolis, kuris visai neprijaučiau papročiams ir nori gyventi kaip tikras amerikietis, ir dar daug kitų!

Paveikslėlis iš interneto

Tarp jaunimo knygų mylėtojų yra gerai žinomas juokelis apie į niekur dingstančius tėvus, tad labai giriu autorę už tai, kad ji pasirinko kitaip: čia Dimple ir Rishi tėvai buvo palyginti dažnai matomi ir jaučiamas jų vaidmuo paauglių gyvenime, tad man atrodo, kad tai kūrinį padarė tik dar labiau realistiškesnį. Dimple labai susirūpinusi savo tėčio sveikata, o jos mama neduoda merginai ramybės, mat nori, kad dukra būtų mergaitiškesnė. Rishi tėvai džiaugiasi, kad sūnus gerbia jų kultūrą ir papročius, tačiau pasisako prieš vaikino svajonę ir iš pat sielos gelmių kylantį norą piešti. Paaugliai vis susisiekia su tėvais, bendrauja, tad iš tikrųjų labai palaikau ši autorės sprendimą, mat nemažai tokių paauglių iš tikrųjų yra.

Nagrinėjamų temų nemažai, jas plėtojant nepersistengta ir mano nuomone, jos kaip tik tiko čia: santykiai su tėvais, kai požiūriai nesutampa, klasiniai skirtumai, moters pareigos ir teisės, indų, gyvenančių Amerikoje, gyvenimas, svajonių įgyvendinimas bei siekimas to, ko iš tikrųjų nori. Ir, žinoma, meilė – pergyvenanti negandas, kurios dar labiau sustiprina jausmą.

Kalbant apie romantinę liniją, aš turėjau keletą abejonių dėl tempo, tačiau visumoje likau labai patenkinta ir pakerėta kūrinio mielumo. Iš pradžių paauglių santykiuose naudojamas neapykantos tropas, tačiau vėliau viskas perauga į šiltesnius santykius, kai Dimple ir Rishi susipažįsta artimiau. Rašymo stilius pakankamai paprastas ir patrauklus, į kūrinį įsitraukti labai lengva, o tuo labiau – susigyventi su herojais. Pasakojama iš Dimple ir Rishi pusių, tačiau trečiuoju asmeniu, todėl į situaciją skaitytojas žvelgia objektyviau ir susidaryti apie viską savo nuomonę.

Knygai skiriu maksimalų balų skaičių – 5. Kūrinys smagus, žavus, mielas, tačiau kaip man ir patinka realistinėje jaunimo literatūroje (contemporary YA), šalia romantinės linijos čia puikiai nagrinėjamos jaunam žmogui svarbios problemos. Autorė sukūrė puikius veikėjus, o protagonistų gyvenimas yra toks artimas – jie abu yra nerd‘ai, visai pamišę dėl savo mylimų sričių, tad susigyventi su jais yra vienas juokas, bet užtat – koks malonumas! Glostanti širdį knyga, puikiai tinkanti nerūpestingoms vasaros dienoms, bet atras ir savo skaitytoją bei sušildys šaltais žiemos vakarais.

KONKURSAS!

Sveiki!

Pirmąjį kartą rengiu konkursą, tad nekantraudama kviečiu visus užsukti į “Pamišusios dėl knygų“ FB puslapį ir sudalyvauti!

Planavimas yra neatsiejama mokslų dalis, tad išsiugdyti įprotį užsirašinėti ir planuoti svarbius dalykus patartina jau mokykloje, mat tai bus naudinga ateityje. Su šia užrašų knygute mokyklos suole tai daryti bus dar smagiau!

Nuoroda į konkursą: https://www.facebook.com/pamisusidelknygu/photos/a.722969421109954.1073741828.722919274448302/1637510829655804/?type=3&theater

IMG_2681

 


Užrašinės anotacija:

Kiek rytoj pamokų?

Kada suolo draugo gimtadienis?

Kur vyksite į ekskursiją?

Ką uždavė namų darbams?

Užsirašyk, kad nieko nepamirštum!

 

Šioje užrašinėje tilps visa svarbi informacija ir tavo genialios mintys!

 

Paula Hawkins „Mergina traukiny“

Reičelė kasdien važiuoja priemiestiniu traukiniu tuo pačiu maršrutu: iš namų į Londoną ir atgal. Pakeliui ji pravažiuoja prie pat geležinkelio įsikūrusį namų kvartalą. Traukinys beveik kaskart sustoja prie raudono semaforo signalo, tad ji kone kasdien mato vieno iš tų namų gyventojus – porą, pusryčiaujančią ar geriančią kavą terasoje. Mato taip dažnai, kad jaučiasi beveik juos pažįstanti. Net vardus jiems sugalvojo: Džesė ir Džeisonas. Jų gyvenimas, Reičelės akimis, tiesiog tobulas. Panašus į buvusį jos pačios  gyvenimą.

Bet kartą ji išvysta kai ką, kas ją pribloškia. Tik akimirksnis – ir netrukus traukinys vėl pajuda, tačiau to pakanka. Staiga viskas pasikeičia. Ar tai, ką ji matė, kaip nors susiję su tolesniais sukrečiančiais įvykiais? Ar policija patikės „nepatikima liudytoja“? Ar ji tikrai galėtų kuo nors padėti tam, kuriam pati išgalvojo vardą?

Ši knyga tikrai pakankamai ilgai buvo užsistovėjusi lentynoje ir pagaliau knygų skaitymo iššūkio metu nusprendžiau, kad išaušo toji akimirka. Daug zirzesio internete buvo apie knygos lyginimą su „Dingusi“ (kurios, beje, neskaičiau), o kuomet dar pasirodė žinios apie filmą, kuriame protagonistę įkūnys Emily Blunt… Bet atsiliepimų buvo daug ir visokių, tad vis labiau norėjau sužinoti, kur čia šuo pakastas, o tokius trilerius ar detektyvus skaitau nors ir retokai, bet su malonumu.

Pagrindinė veikėja Reičelė išgyvena sunkų gyvenimo tarpsnį: išsiskyrė su vyru, gyvena pas draugę/pažįstamą, neteko darbo ir paniro į alkoholio liūną. Tam, kad praskaidrintų sau nuotaiką ir įrodytų buto savininkei, kad viskas yra „gerai“, Reičelė kiekvieną dieną vyksta tuo pačiu maršrutu į savo buvusį darbą, pasišlaisto mieste, nueina į barą ar biblioteką, ir grįžta namo. Kiekvieną kartą ji važiuodama stebi porą: savo mintyse sukuria jiems vardus, apipina jų gyvenimą įvairiomis istorijomis, o kai vieną dieną sužino, jog taip dažnai matoma mergina yra dingusi, protagonistė suvokia žinanti kai ką naudingo ir taip įsilieja į šią nepažįstamųjų istoriją. Tačiau minėtosios poros kaimynystėje gyvena Reičelės buvęs vyras su dukra ir žmona – ji policijai papasakoja apie Reičelės problemas ir taip pagrindinė veikėja tampa nepatikima liudytoja. Vis dėlto po truputį moteris vis daugiau atsimena iš nakties, kurios prisiminimus tenka dėliotis it dėlionės gabalėlius.

Turbūt galiu iš karto pasakyti, kad knyga manęs nenustebino. Kadangi, kiek permąsčiau, palyginti, gana senokai skaičiau kokį trilerį ar detektyvą, ir tikėjausi itin įtempto veiksmo ir bėgiojančių šiurpuliukų ar didžiulės paslapties, kurios galvoje išnarplioti nelabai pavyks. Šį kartą to nelabai gavau, mat siužetas buvo kai kuriose vietose gana nuspėjamas, nesakau, kad visoje knygoje, nes buvo ir nustebinusių vietų, tačiau pagrindą man buvo lengva atspėti, to trilerio, kai jaudiniesi dėl veikėjų, nesulaukiau, mat kažkaip tas dramatiškumo lygis lyg ir buvo keliamas, tačiau nepakankamai. Norėjosi kažko… labiau supainioto, daugiau įtemptų vietų, kai išplėstomis akimis, norėdama sužinoti, kas, kur, kaip ir kodėl, verčiau puslapius, nei jų realiai buvo.

Emily Blunt ekranizacijoje

Gerai vertinu įdomų autorės pasirinkimą viską pasakoti iš trijų moterų perspektyvos. Žinoma, daugiausiai dėmesio tenka Reičelei, kuri taip pat pakankamai neeilinis pasirinkimas, mat nėra daug knygų, kurios pasakojamos iš žmogaus, turinčio problemų su alkoholio vartojimu, perspektyvos. Aiškiai vaizduojamas moters nesivaldymas, gebėjimo save kontroliuoti nebuvimas, ir kaip ji stengiasi, nors kartais – ir nesėkmingai, save sustabdyti tik matydama tikslą – padėti išsiaiškinti šią mistišką merginos dingimo istoriją. Kitos pasakotojos buvo Ana, Reičelės buvusio vyro nauja žmona, bei Megana, dingusi mergina, pasakojanti viską, kas svarbaus nutiko iki dingimo. Geras dalykas yra tai, kad knygoje buvo nemažai įvairių veikėjų, kurie kardinaliai skyrėsi vienas nuo kito, todėl matyti jų sąveikas buvo itin įdomu: autorė tikrai paplušėjo ties veikėjų portretais ir parodė didelę jų charakterių amplitudę.

Paula Hawkins šiame kūrinyje gilinasi į nemažai problemų: šeimyninis gyvenimas, moters padėtis santykiuose su vyru, žinoma, alkoholizmas. Kartu su visa detektyvine istorija aptariamos įvairios problemos, tad tai paįvairina siužetą, leidžia labiau pažinti veikėjus, visgi kartkartėmis pasidarydavo nuobodoka, ypač pirmame knygos trečdalyje, kai veiksmo tiek daug dar nebuvo. Knygos istorijos pagrindas mane suintrigavo, buvo tikrai įdomu, kaip viskas baigsis, tad paskutinė dalis susiskaitė labai greitai, nors iki kulminacijos kartais rodėsi, kad sunkiai beprieisiu.

Knygai skiriu 3 balus (max. 5). Detektyvinė istorija man patiko, į ją lengvai įsitraukiau, norėjosi suvokti viso nusikaltimo esmę, kodėl viskas nutiko taip ir ne kitaip, žinoma, ir kas yra žudikas. Vis dėlto, be problemų įsitraukus, buvo epizodų, kai nuobodulys paimdavo viršų ir jau maniau, kad knygą teks dėti į šalį, susigyvenau tik su dalimi veikėjų, todėl nesijaučiau tokia prisirišusi. Tad galų gale – man atrodo, kad knyga pakankamai vidutiniška, ieškantiems gero trilerio – nežinau, ar tikrai rekomenduočiau, tačiau norintiems neblogo psichologinio detektyvo, „Mergina traukiny“ – visai neblogas pasirinkimas.

Marjane Satrapi „Persepolis“

„Persepolis“ išgarsėjo ne tiek dėl neįprasto grafinio žanro, kiek dėl nuoširdžios ir aktualios istorijos, įtraukiančios skaitytoją nepaprasta įtaiga bei užburiančiu humoru. Mažos mergaitės Marži likimas persipina su Irano revoliucija, pranašavusia socialinį teisingumą, tačiau virtusia religinių fanatikų viešpatavimu. Pasibaigus Irano ir Irako karui mergaitė išsiunčiama mokytis į Europą, kur ji supranta, kad gyvenimas taikioje šalyje irgi gali atnešti daug skausmo, o tarpkultūrinis dialogas ne visada būna lengvas.

Ačiū Eglei už rekomendaciją perskaityti šį grafinį romaną, mat iki mūsų knygų klubo susitikimo, kurio metu aptarėme „10 litų“, apie „Persepolį“ žinojau… visiškai nieko. Ne, gal tik pavadinimą. Tačiau nežinia iš kur buvau susidariusi vaizdą, kad tai grafinis romanas prilygstantis veiksmo trileriui, apie karą ir t. t. Tačiau po susitikimo, o tuo labiau atsivertusi knygą buvau maloniai nustebintą, mat visai nesitikėjau, kad romanas yra apie mergaitę/merginą/moterį, kurios akimis žvelgiama į Irano revoliuciją ir jos padarinius.

Viso kūrinio metu matome protagonistės Marjane augimą ir brandą, mat pasakojimas apima nemažą laiko tarpą – nuo vaikystės iki šeimyninio gyvenimo. Marži – smalsi, protinga mergaitė, kuriai tenka taikstytis su politiniu režimu jau mokykloje. Jos tėvai yra gana aktyvūs demonstracijų ir protestų dalyviai, tad iš jų ji ir perėmė teisybės ieškojimo dvasią. Visgi matant žiaurumus, kurie paliečia ir Marži šeimą, tenka ne taip atvirai kalbėti ar elgtis taip, kaip norėtųsi jaunai paauglei. Jai nėra labai saugu Irane, tad keliems metams likus iki pilnametystės, tėvai Marži išsiunčia į Europą, kur ji mokosi ir turi galimybę elgtis, kaip nori, tad ji tam tikru metu atitrūksta nuo grandinės, tačiau tėvų ir tėvynės ilgesys ją sugrąžina į gimtąją žemę, kur ji, jau suaugusi moteris, stebi, kaip su kiekvienais metais keičiasi ir patys žmonės: buvę kovotojai tapę nuosaikūs režimo garbintojais, o kai kurie protestų dalyviai jau nukentėjo dėl savo pažiūrų. Visą šią Marži gyvenimo raidą matome kūrinio metu – jis kupinas tiek liūdnų akimirkų, tiek paslėpto humoro, tad skaityti visai nenuobodu, o dar įdomios ir žavinčios iliustracijos neleidžia atitraukti žvilgsnio nė akimirkai.

Visų pirma tai, mano atveju šis grafinis romanas turėjo ir šviečiamąją prasmę, kadangi nežinojau, jog 8 dešimtmečio metu Iranas buvo vakarietiška valstybė: gyventojai galėjo žiūrėti holivudinius filmus, klausyti vakarietiškos muzikos, dėvėti džinsus, o moterys burko dėvėti neturėjo. Tačiau islamo šalininkai rengė valdžios nuvertimą ir norėjo įvesti visiškai kitokį režimą. Knygoje šis pokytis rodomas per mažos mergaitės prizmę, jos nenoras skara dengtis plaukus ar absurdas mokykloje, kuomet vienais metais mokytojai pateikia vienokią informaciją apie valdžią ir politiką Irane, kitais – visiškai kitokią.

„Persepolis“ taip pat svarbus žvelgiant iš feministinės pusės. Čia parodyta, kaip keičiasi moterų padėtis Irake ir jų teisės šioje valstybėje. Kad ir tas pats burkų dėvėjimas, kai sakoma, kad „moters plaukai seksualiai veikia vyrus“ ir pan. Kadangi, kaip jau minėjau, apie Iraną mano žinios yra tikrai menkos, aptariama ši sritis dar kartą mane nustebino.

Apskritai šis romanas yra svarbus dėl gvildenamų temų kiekio: nuo moterų padėties, revoliucijos iki šeimos tarpusavio santykių ir tarpkultūrinio dialogo. Man patinka išryškėjęs autorės gebėjimas visa tai aptarti su šiokiu tokiu humoru, tad kūrinio skaitymas išeina dinamiškas ir net kartkartėmis skaitytojui leidžiama išspausti šypseną. Kartu ir įdomi protagonistės gyvenimo istorija, jos kelias nuo Irano iki gyvenimo Europoje, kur netrūko įvairių patirčių: meilė, narkotikai, santykiai su visai kitokių pažiūrų žmonėmis, kurie nieko nenutuokia apie gyvenimą Irane ir šios valstybės problemas, tad neblogai parodomas ir europiečių atsainus požiūris į artimųjų rytų valstybes.

Knygai skiriu 5 balus (max. 5). Pasikartosiu – knyga tikrai mane nustebino, visai nesitikėjau tokios istorijos, tad patyriau atradimo džiaugsmą. Būtų įdomu pažiūrėti ir filmą, pastatytą pagal šią knygą. Kaip ir skaitant „Černobylio maldą“, taip ir dabar buvau priversta susimąstyti apie paprastų žmonių, kurie išgyveno tam tikrą sukrėtimą ar tragediją, gyvenimą ir to padarinius, ar kaip žmonės bando susigyventi su nauju pasauliu. Tikrai rekomenduoju šį grafinį romaną. Nors dailėje nenusimanau, iliustracijų stilius man pasirodė priimtinas ir žavus akiai – tai paįvairina knygos skaitymą ir padaro dar malonesnį.

Markus Zusak „Knygų vagilė“

Užburiantis pasakojimas apie Lizelę Meminger, devynmetę knygų vagilę, vieną iš tų kaskart išliekančiųjų, apie šaunią ir visiškai nebaisią pasakotoją Mirtį, tikrą Lizelės draugą Maksą. Tiktai knygos ir patraukė neįprastos pasakotojos dėmesį mergaitę ji matė tris sykius…
„Knygų vagilė“ – itin drąsi ir graži istorija apie ketvirtojo dešimtmečio karo niokojamą Vokietiją, labai skirtingus jos žmones ir likimus.

„Knygų vagilė“ – australų rašytojo M. Zusak kūrinys, išgarsėjęs visame pasaulyje. Yra begalės žmonių, pamilusių šį kūrinį ir visad norėjau sužinoti, kodėl gi, kuom ši knyga išskirtinė. Ir ką galiu pasakyti – unikalumą pajutau nuo pat pirmojo puslapio. Knygą tikrai ilgai norėjau perskaityti, tad ją pasirinkau pamišėliškam knygų skaitymo iššūkiui. Ir džiaugiuosi, kad pagaliau tai padariau.

Kūrinyje pasakojama apie Lizelę – jos vaikystę ir pirmus žingsnius į paauglystę. Šį spalvingą savo gyvenimo metą ji išgyvena tikrai nekokiu metu ir nekokioje vietoje – antrojo pasaulinio karo Vokietijoje. Čia skaitytojas mato ir Hitlerio kulto augimą, ir miestų puolimus, ir holokausto apraiškas, tačiau manau, kad net ne tai knygoje svarbiausia. Kaip ir man gilų įspūdį palikusi „Neregimoji šviesa“, taip ir „Knygų vagilė“ atskleidžia žmonių kare istoriją. Lizelė į Miuncheno apylinkes patenka tuomet, kai motina nori savo vaikus kam nors atiduoti, mat nebegali tinkamai jais pasirūpinti, tad mergaitė atkeliauja į naujuosius namus, tačiau pradžia yra tikrai sudėtinga, kadangi ji ilgisi mamos, o dar kelionės link naujųjų namų metu mirė jos mažasis broliukas. Taip šiuo skaudžiu mergaitei laikotarpiu Lizelė patenka į Rozos ir Hanso Hubermanų namus. Po truputį apsipratusi, ji čia susiranda draugų, tad gyvena pakankamai laiminga vaikišką gyvenimą. Visgi taip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, mat bėgant laikui Hubermanų namuose užgimsta nemažai paslapčių. Viena jų – rūsyje slepiamas jaunas žydas Maksas.

Nuo ko prasideda mano minėtas knygos unikalumas? Nuo pasakotojo, nes čia šiam darbui pasirinkta Mirtis. Ji pasakoja apie savo darbą, kaip jį atlieka, ir pabrėžia darbo krūvio padidėjimą karo metu. Kas įdomiausia ir labai nustebino, yra faktas, kad iš esmės Mirtis daug siužetinių vingių pasako iš anksto. Kitaip sakant, paspoilina. Tačiau nemanau, kad buvau viena, kuri tikėjosi kad kažkas pasisuks kitaip, ar kažkur bandoma skaitytoją apgauti. Tai nebuvo didžiulis ateities atskleidimas, tačiau jau net pačioje pradžioje yra pasakoma, kad Lizelė su mirtimi susitiks 3 kartus. Pažinus geriau veikėjus, belieka tikėtis, kad tai nebūtų jau pamiltieji herojai.

Kadras iš ekranizacijos

Labai giriu knygą už tai, kad autorius sukūrė nemažai išskirtinių veikėjų, kurie buvo labai realūs, su savomis ydomis ir gerai bruožais. Matyti, kad pasirinkta nemažai skirtingų archetipų ir taip, kaip jie buvo suderinti tarpusavyje, yra viena iš geriausių kūrinio savybių. Mane sužavėjo faktas, kad autorius vaizdavo paprastus Vokietijos gyventojus, jų kasdienybę ir tai, kaip jie elgėsi esant nacistiniam režimui – kūrinyje atskleistos kelios pusės, parodyta, kaip skirtingai patys vokiečiai žiūrėjo į karą ir valdžią. Tokios amplitudės atskleidimas leidžia į visą situaciją pažvelgti objektyviai, tačiau svarbu tai, kad herojų realistiškumas ir paprastumas, tačiau kartu ir išskirtinumas, leidžia labai su jais susigyventi ir daugelį – pamilti.

Labiausiai pakerėjęs mane dalykas buvo istorijos metu sukurtos draugystės. Tai, kaip bendravo Lizelė su tėčiu Hansu, ar su draugu Rudžiu, ar Maksu, apie kurį niekam negalėjo prasitarti, buvo kažkas nerealaus – šie epizodai buvo tokie mieli, žavūs, kartais – juokingi ir verčiantys susimąstyti. Jie privertė dar labiau pamilti herojus ir dėl jų išgyventi, jaudintis, kad jiems nieko nenutiktų. Bendravimas praturtino ir Lizelės asmenybę, brandino ją – mergaitė stengėsi perprasti žmones ir aplinką, o šie atiemieji jai padėjo daug ką suvokti. Labai už šį faktorių vertinu knygą, nepaisant to, kad užgimę jausmai veikėjams dažnai verčia nerimauti ir liūdėti.

Knygai skiriu 4,5 balo (max. 5). Į knygą įsitraukiau nuo pat pirmo puslapio, man labai patiko sukurti veikėjai, jų išskirtiniai charakteriai, pati istorija. Visgi vietomis maniau, kad knyga truputį ilgoka ir buvo galima apsieiti be kai kurių scenų ar epizodų, tačiau visumoje tai yra nuostabi, graži, tačiau nelinksma istorija, padedanti dar geriau suvokti paprastų žmonių dalią antrojo pasaulinio karo metu.

Pamišėliškas skaitymo iššūkis: WRAP UP

 

Sveiki, mieli knygų mylėtojai!

Šiąnakt pasibaigė antrasis pamišėliškas skaitymo iššūkis, tad skubu susumuoti visus rezultatus.

1-2 dienomis skaičiau Markus Zusak „Knygų vagilę“

3 dieną ją pabaigiau ir pradėjau  „Persepolis“

4 dieną pabaigiau grafinį romaną ir pradėjau skaityti Vilės Vėl „Pereik tiltą, kvaily“

5 dieną pabaigiau šią trumpą knygą ir pradėjau „Danų mergina“

6 diena perskaičiusi 50 puslapių, pajutau, kad labai sunkiai skaitosi, o read-a-thon metu to tikrai reikia vengti, tad pasiėmiau „Mergina traukiny“

7 dieną vis dar skaičiau šią knygą.

Kaip galima matyti, savo užsirėžtų tikslų šiais metais, deja, neįvykdžiau. Vietoje 5 knygų, perskaičiau 3,5. Truputį dėl to liūdna, tačiau ką padarysi, svarbu, kad perskaičiau tai, ką labiausiai ir norėjau – „Knygų vagilę“ ir „Persepolį“. Svarstau, kas galėjo būti nesėkmės priežastis, ir matau, kad kitų veiklų „netyčinis“ atsiradimas tą savaitę: serialas, filmas, išvykos ir veiklos mieste, plaukimo čempionatas (fun fact – esu didelė šios plaukimo šakos gerbėja, todėl kiekvieną čempionatą stebiu per televiziją).

Perskaitytų puslapių skaičius – 1237 psl.

Dalinuosi keliomis akimirkomis iš iššūkio:

This slideshow requires JavaScript.

1 nuotrauka – skaitau “Knygų vagilę“ balkone, 2 – oji – viena akimi stebiu čempionato rytinę dalį, 3 – ioji – prie ežero su knyga ir augintine 🙂

Ačiū visiems prisidėjusiems ir dalyvavusiems! Kaip Jums sekėsi antrojo iššūkio metu? 😊

-Greta

Owl Crate (3)

FullSizeRender11

Jeigu sekate pamišėlės tinklaraštį ilgiau nei metus, Jums bus ne paslaptis, kad dievinu „Owl Crate“. Nežinantiems pristatau – tai kas mėnesį išleidžiama dėžė, kurią galima užsisakyti/prenumeruoti. Joje būna visokių knygiškų įdomybių ir knyga – visa tai atitinka pasirinktą mėnesio temą.

Liepos mėnesio „Owl Crate“ tema buvo Wanderlust – tai vokiškos kilmės žodis, reiškiantis norą keliauti. Skaityti apie nuotykius svečiose šalyse arba šiaip keliones man patinka, o tai daryti ypač smagu ir pačiai keliaujant. Tad šio mėnesio tema mano dėmesį iš karto patraukė, ir, palankiai susiklosčius aplinkybėms, ši prenumeruojama dėžė mane pasiekė prieš kelias dienas.IMG_2278

Tad kas šioje „Owl Crate“ dėželėje buvo?

  • Visų pirma tai laiškelis nuo dėžės kūrėjų, kuriame nurodyta, ką kiekvienas gauna šį kartą.
  • Paveikslėlis/kortelė su Francois Rabelais citata „I go to seek a Great perhaps“, kuri buvo paminėta ir John‘o Green‘o knygoje „Aliaskos beieškant“.
  • Kortelė su užuomina apie kito mėnesio dėžės turinį ir jos temą.

FullSizeRender

  • „Funko Pop“ raktų pakabukas su Newt Scamander iš „Fantastic Beasts and Where to Find Them“.
  • Ženkliukas, kurio dizainas suderintas su kūrėjų laiškelio vaizdu. Jame matoma palmė ir lėktuvas.

IMG_2286

  • Veidrodėlis, kurio kitoje pusėje užrašyta „As Travars“ – „Keliauti“ (Miss Phi dizainas) . Šis užrašas siejasi su knyga „The Darkest Minds“, kurią po šios dėžės tik dar labiau noriu perskaityti.
  • Užrašų knygutė, kaip parašyta, skirta kelionių įspūdžiams užrašinėti. Jų buvo 8 dizainai, tad kiekvienas gavo vis kitokią užrašinę.
  • IMG_2287
  • Drobinis krepšys/kuprinė su citata iš „Žiedų valdovo“.
  • Bag tag – ši pelėda turi būti kabinama ant bagažo, kad jis nepasimestų. Kitoje pusėje yra vieta, skirta užrašyti vardą, adresą ir t. t.

IMG_2290

  • Knyga – Mackenzi Lee „The Gentleman‘s Guide to Vice and Virtue“. Spėjau, kad ši knyga bus liepos mėnesio dėžėje, ir tuom labai džiaugiuosi, kadangi apie kūrinį negirdžiu nieko kito, kaip puikius atsiliepimus.
  • Laiškutis nuo knygos autorės ir jos autografas.

IMG_2293

  • Žemėlapis, parengtas pagal atsiųstą knygą.

IMG_2294

Be galo džiaugiuosi šiuos smagiu ir praktišku bei knygišku „Owl Crate“ liepos mėnesio turiniu ir itin nekantrauju perskaityti knygą, tačiau to dar truputį teks palūkėti, nes eilėje laukia ir kiti skaitiniai. Dar kartą su dėžele atėjo ir puikių emocijų antplūdis, kuris itin praskaidrina visos savaitės nuotaiką! 😊

Pamišėliškas skaitymo iššūkis 2017: patarimai ir TBR!

 Sveiki!

Visai nedaug laiko liko iki pamišėliško skaitymo iššūkio! Vis dar visus norinčius kviečiu prisijungti!

Na, o aš šiandien dalinuosi knygomis, kurias žadu kitos savaitės metu perskaityti. Visko gali būti, kad eigoje nuspręsiu kažką pakeisti, pridėti, koreguoti, tačiau dauguma knygų, manau, liks tokios pačios. O gal net ir visos 🙂

IMG_2237

IMG_2238

  • Realistinė knyga: Markus Zusak „Knygų vagilė“ (abejojau dėl to, jog skaičiau, kad istorijos pasakotoja – mirtis, tačiau nemanau, kad tai jau užsiskaito, kaip fantastinis elementas, mat goodreads rašoma, kad knyga istorinė, apie fantastiką neužsimenama.
  • Knyga su iliustracijomis: Marjane Satrapi „Persepolis“ – grafinis romanas.
  • Knyga iki 200 psl.: Vilė Vėl „Pereik tiltą, kvaily“ – norėjau visai kitos knygos, tačiau neradusi jos, kapsčiausi giliau, ir radau bibliotekoje šią.
  • Ekranizuota knyga: David Ebershoff „Danų mergina“
  • Knyga su vieta/vietovardžiu: Paula Hawkins „Mergina traukiny“
  • Ilgai lentynoje užsibuvusi knyga: manau, kad taip pat „Mergina traukiny“, tačiau žiūrėsiu, jei matysiu, kad turiu laiko, griebsiu ir 6 – ąją knygą 🙂

 

Pernai metais, manau, kad man nusisekė šis iššūkis, įgyvendinau savo išsikeltus tikslus, keli dalyvavusieji rašė, kad taip pat įveikė tai, ką žadėjo. Kokie gi būtų read-a-thon palengvinantys patarimai?

  • Nebijokite kažko keisti eigoje. Jei matote, kad nespėjate, galite pasiimti trumpesnę knygą ar kažkokiam kūriniui pritaikyti kelis iššūkius.
  • Bent keletą kartų užsiimkite fizine veikla: išeikite pasivaikščioti, pasivažinėti dviračiu, pasimankštinti ar valandą praleiskite sporto klube – tai padės smegenims pailsėti ir į knygą kibsite lyg naujai gimę!
  • Nelyginkite savęs su kitais skaitytojais, kadangi tai gali „numušti motyvaciją“ – kiekvienas žmogus yra kitoks ir tai yra puiku! Pavyzdžiui: aš esu gana lėta ir ne visuomet atidi skaitytoja, dėl to man sudėtinga įsiminti mažesnes detales. Tačiau viskas yra gerai!
  • Linksmai leiskite laiką! Tai yra visų svarbiausia! Tai nėra konkursas, o linksmesnis ir įdomesnis laiko praleidimo būdas su knyga rankoje! Tad jei Jūsų tai nemotyvuoja, derėtų pamąstyti, ar verta dalyvauti iššūkyje 😉
  • Patarimai iš praeitų metų iššūkio: https://pamisusidelknygu.wordpress.com/2016/07/23/pamiseliskas-skaitymo-issukis-2-tbr-patarimai-ir-kt/

Ką gi, skaičiuojame paskutines akimirkas iki iššūkio pradžios ir mąstykite, ką pasirinksite skaityti šios savaitės metu! Kuo nuoširdžiausiai visiems linkiu sėkmės!

-Greta

P. S. dar patarimų iš booktube:

Ashley Poston „Geekerella“

When geek girl Elle Wittimer sees a cosplay contest sponsored by the producers of Starfield, she has to enter. First prize is an invitation to the ExcelsiCon Cosplay Ball and a meet-and-greet with the actor slated to play Federation Prince Carmindor in the reboot. Elle’s been scraping together tips from her gig at the Magic Pumpkin food truck behind her stepmother’s back, and winning this contest could be her ticket out once and for all—not to mention a fangirl’s dream come true.

Teen actor Darien Freeman is less than thrilled about this year’s ExcelsiCon. He used to live for conventions, but now they’re nothing but jaw-aching photo sessions and awkward meet-and-greets. Playing Federation Prince Carmindor is all he’s ever wanted, but the diehard Starfield fandom has already dismissed him as just another heartthrob. As ExcelsiCon draws near, closet nerd Darien feels more and more like a fake—until he meets a girl who shows him otherwise.

Paskaičiavusi, kad kokią besirinkčiau knygą, jos apžvalga pasirodys pamišėlės gimtadienio savaitę, nusprendžiau, kad reikia paieškoti geriau. Savoj lentynoj išsirinkti niekaip negalėjau, bibliotekoje – taip pat, tad teko pasinaudoti goodreads ir booktube patarimais. Ir ką gi, pastaruoju metu man užkliuvusi knyga buvo „Geekerella“, apie kurią gerų atsiliepimų skaičiau ir girdėjau nemažai, o prie to prisidėjo faktas, jog tai yra šiuolaikiška pelenės versija!

Danielle, arba tiesiog Elle, gyvena su pamote ir dvynėmis įseserėmis – visos jos elgiasi su Elle taip, lyg ji būtų tarnaitė: mergina ruošia joms maistą, rūpinasi namų švara. Namuose balso jokio ji neturi, o pamotė elgiasi taip, lyg Elle būtų jai skolinga. Protagonistės mama mirė, kai Elle tebuvo maža mergaitė, o tėvas žuvo autoavarijoje. Su pastaruoju Elle ryšys buvo iš tiesų stiprus. Jie dalijosi viena aistra – Starfield serialu, kurį jiedu nuolatos žiūrėdavo, buvo visiški jo gerbėjai, o Elle tėvas net pradėjo rengti fanų susibūrimą, kurio metu susitikdavo ištikimiausi Starfield gerbėjai ir žiūrovai. Tačiau Elle pamotei tai buvo nepriimtina, tad po tėvo mirties namuose tebuvo vienintelė vieta, kur galėjai pasakyti, kad čia gyvena Starfield gerbėjai – Elle kambarys.

Kai nusprendžiama atkurti serialą ir nufilmuoti jo naująją versiją, pagrindiniu aktoriumi išrenkamas Darien, jauna žvaigždė, kurio sėkme nelabai kas ir tiki. Tačiau niekas nežino, kad jis pats – didžiulis Starfield gerbėjas ir šis naujas vaidmuo yra lyg svajonės išsipildymas. Visgi vaikiną kamuoja daug abejonių, ypač kai jis girdi nemažai pasakymų iš šono, kad jis nevertas tokios rolės, o ir jo paties gerbėjai nėra labai taikūs, tad jis, bandydamas atsikratyti jam paskirtų pareigų, netikėtai susipažįsta su Elle. Tačiau jie tik susirašinėja žinutėmis, nėra matę vienas kito gyvenime. Visgi didysis susitikimas, kaip nujaučia skaitytojas, turėtų įvykti gerbėjų susibūrime, kadangi čia vyks Cosplay konkursas – Elle žada jame dalyvauti ir mato jį lyg savo išganymą, o Darien čia turės būtų dėl to, kad ji – atnaujinto Starfield veidas.

Knygoje „Geekerella“ skaitytojas mato nemažai ir tikrai įvairių veikėjų, kurie išsiskiria ne tik savo išvaizdos, bet ir vidiniais bruožais ir pasaulėžiūra. Be to, daugelis tikrai gerai atlieka savo rolę, žiūrint per Pelenės prizmę: protagonistė čia turėjo ir tų tradicinių priešų, kurios lengva nuspėti, tačiau buvo keletas momentų, kai man buvo labai įdomu, kaip autorė pelenišką dalyką pateiks kūrinyje: kas bus fėja krikštamotė, kaip susitiks Elle ir jos būsimas išrinktasis, kaip pasisuks istorija dabartinių laikų Amerikoje. Mano lūkesčiai tikrai buvo patenkinti, man labai patiko ir Elle pagalbininkė, padėjusi jos nelengvam kely į konkursą, ir paveikiai nupasakota vargšės merginos aplinka, kurioje ji – balta varna. Kadangi pasakojama iš dviejų pozicijų, taip pat gerai vertinu Darien kasdienybės pateikimą, buvo įdomu žvelgti į šią netradicinę aktoriaus, garsios šalyje žvaigždės, istoriją, matyti, koks jis iš ties žmogiškas ir pažeidžiamas.

Nuotrauka iš interneto

Vienas iš geriausių dalykų šiame kūrinyje yra užmegztos draugystės. Elle dirba maisto furgone „Magic Pumpkin“, kur iš pradžių nelabai sekasi užmegzti kontaktą su kolege Sage, tačiau vėliau viskas apsiverčia aukštyn kojomis ir Sage padeda Elle iškilus įvairiems sunkumams namuose ar apėmus liūdnoms mintims. Iš Darien pozicijos papasakojama kontrastinga istorija, kaip vaikinui išgarsėjus, jį išdavė geriausias draugas. Nors aktorius gerai sutaria su asistente ir asmens sargybiniu, jie neatstoja vaikinui artimų draugų, su kuriais gali kalbėti apie bet ką. Knygoje labai gražiai kalbama apie tai, kad draugai gali neretai padėti labiau nei sava šeima, jei yra kritinė situacija ir žmogus nebežinai, ką pasirinkti.

Autorė čia taip pat išryškina kitas temas. Visų pirma, tai, kad buvimas savimi ir nebijojimas pasauliui parodyti, kas tau patinka, ir kam tu jauti aistrą yra itin svarbus savęs realizavimo faktorius, kad nereikia to slėpti, mat taip gali atrasti bendruomenę, kurios apsuptas jausiesi it namie. Taip yra Elle su Starfield bendruomene, kurioje ji jaučiasi suprasta. Kitas svarbus kūrinyje dalykas yra netikri gerbėjai. Kai dvynės sužino, kad naujoje Starfield verisijoje vaidins Darien, jos panoro dalyvauti Cosplay konkurse, nepaisant to, kad jos net nėra šio serialo gerbėjos, joms svarbu tai, kad bus galbūt atsidurs šalia išvaizdaus, jauno ir mėgstamo aktoriaus, nors atsidavimas konkursui ir jo idėjai bus netikras. Knygoje šis dalykas minimas tikrai ne kartą, ir iš kai kurių veikėjų lūpų tai yra itin teisiama, ypač kai pamatai kitą pusę – Sage, kuri dėl tam tikrų priežasčių, susipažinusi artimiau su Elle, nori būti gerai supažindinta su Starfield.

Never give up on your dreams, and never let anyone tell you that what you love is inconsequential or useless or a waste of time. Because if you love it? If that OTP or children’s card game or abridgeed series or YA book or animated series makes you happy?

Manau, kad prasčiausia knygos sudedamoji dalis yra romantinė linija. Didžiąją dalį abu herojai susirašinėja žinutėmis, nėra vienas kito matę, tad aišku, kad tas susitikimas turėtų būti grandiozinis. Žinoma, čia esti ir kitų peripetijų, kai veikėjai yra per plauką nuo pažinties, tačiau jie vis tiek iki likus trečdaliui knygos nėra akyse vienas kito regėję (na, gerai, Elle matė Darrien per televizorių, tačiau jie nebuvo susitikę akis į akį) ir net nežino, kas yra jų žinučių draugas. Tad galų gale šuolis nuo žinučių iki tikrai artimo bendravimo man pasirodė per staigus ir nelabai natūralus, nors veikėjai anksčiau ir tikrai daug bendravo telefonų pagalba.

Knygai skiriu 4 balus (na, gal 4.25, kaip skyriau per goodreads). Knyga man tikrai labai labai patiko: įdomūs veikėjai ir išskirtiniai charakteriai, išmaniai panaudoti pelenės elementai, siunčiamos žinutės skaitytojams, tačiau dėl pabaigoje atsiradusio greičio visa iki tol buvusi itin žavi ir miela romantinė linija truputį subyrėjo. Bet šiaip, tikrai smagus skaitinys, vertas jaunimo literatūros gerbėjų laiko. O be to, Elle meilė Starfield yra tokia artima kiekvienam, susidūrusiam su gerbėjų grupėmis, kitaip sakant, fandom. Todėl ne veltui knygos pavadinimas ir yra žodžių „geek“ ir „cinderella“ sandūra!