Suzy Zail „The Wrong Boy“

Kitas galimas knygos pavadinimas – „Playing for the Commandant“

Hanna is a talented pianist, and the protected second daughter of middle class Hungarian Jews. Relatively late in World War II the Budapest Jews were rounded up and sent to Auschwitz. Hanna and her mother and sister are separated from her father. Her mother becomes increasingly mentally ill until she too is taken away somewhere. Her sister Erika is slowly starving to death. Hanna is quite a naïve 15-year-old but when presented with the opportunity to play piano for the camp commander, she is desperate to be chosen. She goes each day under guard to the commander’s house and stands waiting in case the commander should want some music. Also living in the house is the commander’s son, Karl. A handsome young man who seems completely disengaged from what is happening around him. Hanna hates him as he sits drawing in the music room. But the longer Hanna goes to the house, the more she realises there are other things going on. Secret things. Karl may not be the person she thinks he is. Before she knows it she has fallen in love with the wrong boy.

Esu pasiruošusi papasakoti visą istoriją, kaip radau šią knygą. O buvo taip: kad pasiruoščiau knygų klubui, antrą kartą skaičiau „Knygų vagilę“, kurią pamilau dar labiau ir dabar neabejotina skirčiau 5 balus. Kadangi skaitydama knygą pajutau dar didesnį ryšį su ja, po tokių atvejų nežinai nei kur dėtis, nei ką skaityti, tarsi viskas neprilygtų tai knygai. Tuomet galvoje pradėjau dėliotis, kodėl antrą kartą skaitant taip nutiko, ir panorau skaityti kažką, kas taip pat paveiktų ir sukrėstų. Pradėjau žvalgytis po sąrašus, ką skaityti po „Knygų vagilės“. Taip atradau „The Wrong Boy“.

Šis pirmasis pavadinimas ne itin tinka knygai, jį miniu pirmąjį, nes pagal jį radau knygą. Juk turbūt ir Jums, perskaičius tokį pavadinimą, rodosi, jog tai bus banalus ir pernelyg neįsimintinas skaitinys. Neradau tikslios priežasties, kodėl jis pakeistas, bet arčiausiai tiesos, manau, yra faktas, kad knyga kitokiu viršeliu buvo perleista JAV, originaliai ji australų rašytojos.

Suzy Zail tėvas, būdamas 13 – os metų, pateko į koncentracijos stovyklą ir apie savo išgyvenimus jis dukrai papasakojo tik sužinojęs, kad serga nepagydoma liga. Tai įkvėpė Suzy parašyti memuarų knygą „The Tattooed Flower“. Rašytoja nesustojo ir toliau rašė apie antro pasaulinio karo baisumus, į juos žvelgdama jaunų žmonių akimis. Kaip pati teigia:

„I don‘t pretend to know how it felt to be imprisoned in Birkenau. I don‘t think anyone who wasn‘t there can ever really understand. But it‘s important to try.“

Kūrinio protagonistė Hanna – itin atsidavusi svajonei groti didžiausiose scenose pianistė. Ši penkiolikmetė turi daug ateities planų, tačiau jos galimybes visapusiškai suvaržo į Vengriją įžengusi Hitlerio kariuomenė. Hannos šeima yra Vengrijos žydai, tad pagrindinei herojei, kartu su vyresniąja seserimis Erika ir tėvais, tenka persikelti į getą. Tačiau neilgai trukus jie visi išsiunčiami į Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklą. Čia jai tenka kovoti už būvį visais įmanomais būdais ir taip ji atsiduria stovyklos komendanto namuose, kuriuose ji turi vienintelį darbą – groti pianinu. Tai nelemia jos lengvesnės būties – buvusi komendanto pianistė už klaidą paaukojo pirštą, nesakoma daugiau, bet galimai – ir gyvybę. Visgi siekis išgyventi priverčia Hanną pasiryžti tokiam darbui, o komendanto namuose ji sutinka jo sūnų Karlą, jauną ir pacifistinių pažiūrų vaikiną, kuris nesijaučia komfortabiliai savame kailyje. Taip užsimezga trapus, žavus, tačiau be galo pavojingas dviejų jaunuolių ryšys.

Kadangi viskas vyksta vokiečių lageryje, su savo kukliomis istorijos žiniomis ir prisiminimais iš „Dievų miško“, sakyčiau, kad siužetas pateiktas gana istoriškai tikslus. Čia pasakojama ir apie susidūrimą su daktaru Mengele, geriau žinomu, kaip „mirties angelas“, ir kaip žmonės yra skirstomi – vyrai atskiriami nuo vaikų ir moterų, darbingos moterys dar kartą atskiriamos. Kadangi Hanna gyvena šioje grupėje, skaitytojas mato, kaip žmonės skirstomi į homoseksualus, žydus, politinius kalinius ir pan., o tai daroma su tam tikrais antsiuvais, kaip buvo labai aiškiai papasakota „Dievų miške“. Kadangi iš arčiau žvelgiama į moterų barakus, aiškiai galima pastebėti ir savotišką hierarchiją, nusistovėjusią čia. Kaip žmonės pradeda vadovauti kitiems kaliniams, kaip jie gauna darbą – tai bus taip pat papasakota.

Knygoje itin svarbus ir šeimos tarpusavio santykis. Daug dėmesio skiriama Hannos santykiams su tėvais, atskleidžiami jos jausmai dėl mamos, kurią, prasidėjus karai, tarsi ištiko vidinis virsmas ir tam tikra trauma, dažnai neleidusi jai blaiviai mąstyti. Tėvas, deja, greitai dėl lageriui būdingo paskirstymo dingsta iš skaitytojo akių, tačiau jis vis sukasi Hannos galvoje – kūrinys pateiktas iš jos perspektyvos. Visgi sakyčiau, kad svarbiausias čia yra santykis su Erika, vyresniąją seserimi. Hanna ir Erika viena kitai yra itin svarbūs ramsčiai, kad neprarastų vilties.

Vis dėlto man asmeniškai, nors ir tikrai daug nerimo patirta dėl Hannos šeimos narių gyvybių, daugiausiai įtampos man kėlė pagrindinės herojės ir Karlo linija. Tikrąją to žodžio prasme, čia ties kiekvienu žodžiu tik ir galėjai tikėtis kieno nors mirties. Nenoriu daug dalykų atskleisti apie jo asmenybę, tačiau vaizduojamas Hannos ir Karlo bendravimas buvo toks trapus, toks slaptas, toks gražus, tačiau ir toks liūdnas, kad pasidaro tik dar baisiau. Skaitydama tarsi gaudžiau kiekvieną jų akimirką, žvilgsnį, žodį, nes taip jautėsi, darė ir patys herojai.

Autorė išryškina ir žmoniškumo temą. Kur slypi riba tarp žvėries ir žmogaus? Kaip išlikti baisiame ir bet kokiais būdais verčiančiame kovoti už išlikimą, apverstame pasaulyje žmogumi? Kūrinyje nemažai veikėjų, su įvairiomis ir visai skirtingomis asmeninėmis istorijomis, tačiau labiausiai man patiko pačios Hannos charakterio raida. Jos augimas kaip asmenybės labai pastebimas, iš naivios penkiolikmetės ji virsta savarankiškus sprendimus ir už savo principus kovojančia mergina. Žinoma, ne visuomet ji turėjo galimybę tai parodyti, nes aiškiai galėjo netekti gyvybės. Tačiau visumoje palyginus, kokia ji buvo ir kokia tapo, veikėjos raida yra neabejotinai matoma.

[Kol visos barako moterys nuvaromos į dušus (tai, beje, vyksta vieną kartą per mėnesį).]

„I can‘t see the point.“

„The point is to stay human.“ Erika bent over a bowl of brown water and splashed her face. „We mustn‘t become animals, Hanna. That‘s what they want.“

Apie pabaigą nenoriu pasakoti nieko, tačiau kai pasakojama apie karą ir holokaustą, nemanau, kad kuris nors pabaigos variantas yra banalus pasirinkimas. Man patinka, kad autorė ryžosi iš tam tikrų pusių parodyti ir gyvenimą po karo, ką tenka išgyventi tiems, kurie grįžta ir koncentracijos stovyklų, o jų namuose gyvena visiškai kiti žmonės.

Knygai skiriu 5 balus (max. 5). Tokio emocionalaus ir didelį įspūdį keliančio kūrinio man ir reikėjo po „Knygų vagilės“. Tai be galo graži, liūdna, kupina mirčių ir vilties knyga. Jeigu tik turėsite galimybę ją perskaityti, be jokių abejonių rekomenduoju.

Reklama

Olivia Rivers „Tone Deaf“

Ali Collins was a child prodigy destined to become one of the greatest musicians of the twenty-first century—until she was diagnosed with a life-changing brain tumor. Now, at seventeen, Ali lives in a soundless world where she gets by with American Sign Language and lip-reading. She’s a constant disappointment to her father, a retired cop fighting his own demons, and the bruises are getting harder to hide.

When Ali accidentally wins a backstage tour with the chart-topping band Tone Deaf, she’s swept back into the world of music. Jace Beckett, the nineteen-year-old lead singer of the band, has a reputation. He’s a jerk and a player, and Ali wants nothing to do with him. But there’s more to Jace than the tabloids let on. When Jace notices Ali’s bruises and offers to help her escape to New York, Ali can’t turn down the chance at freedom and a fresh start. Soon she’s traveling cross-country, hidden away in Jace’s RV as the band finishes their nationwide tour. With the help of Jace, Ali sets out to reboot her life and rediscover the music she once loved.

Prisiskaičiusi rimtesnių arba įtempto siužeto knygų, aš pajutau, kad metas švelnesnei ir mielesnei knygai. Vis dėlto vien tik fluffy romanų aš nelinkusi skaityti, o kaip tyčiai nieko tokio neradau savo lentynoje – taip pasinėriau į paieškas goodreads puslapyje ir radau tai, ką norėjau – anotacija ir kitų žmonių atsiliepimai man žadėjo romantišką, tačiau skaudulių pilną istoriją. Taip ir buvo.

Ali gyvena su smurtaujančiu tėvu. Iki klausos netekimo ji buvo pianino meistrė, nuo mažų dienų pradėjusi groti – mama ją itin skatino, tačiau Ali ištiko nelaimių virtinė ir taip ji buvo perkelta į tėvo namus. Tad kęsdama siaubą namuose, turėdama vienintelę draugę, kuri dėl jos mokėsi gestų kalbos, Ali trokšta ištrūkti iš namų. Galimybę tai padaryti jai netikėtai suteikia į miestą atvažiavusios „Tone Deaf“ grupės pagrindinis vokalistas Jace, plačiai žinomas kaip pasipūtęs ir pernelyg savimi pasitikintis muzikantas. Painiai, bet kartu su grupe Ali slapta pabėga iš namų ir leidžiasi į kelionę savos laisvės link.

Kaip jau minėjau, viena knygos temų yra smurtas artimoje aplinkoje. Ali tėvas yra mieste gerbiamas policininkas, tačiau išgėręs jis kelia ranką prieš dukrą, paminėta, kad Ali motina pabėgo nuo jo mergaitei dar negimus. Nors Jace elgiasi itin šaltai ar net negražiai su žmonėmis, kurie jo nepažįsta, – taip pat ir Ali, tačiau pamatęs ant jos veido ir rankų bandytas paslėpti smurto žymes, jis tarsi pasikeičia ir nori apsaugoti merginą. Tai leidžia nujausti, jog Jace praeityje buvo susidūręs su panašiais dalykais. Taip pat, kaip Ali pastebi, Jace laisvai vartoja gestų kalba – tai tampa dar viena mįsle – kodėl? Tad iš esmės skaitytoją visame kūrinyje kamuoja du dalykai – Jace praeitis ir kaip pasiseks Ali pabėgti nuo smurtaujančio tėvo.

Dėl smurto temos knygoje netrūksta jautrių ir emocijų kupinų momentų. Kartais skaitytojas negali negalvoti apie Ali kančias namuose, o jos ir Jace pokalbiai apie išgyvenimus yra tiesiog ašarų pakalnė, nes taip jautru ir intymu dalytis skausmą keliančiais prisiminimais ir išgyvenimais.

Knygoje netrūksta ir įdomių veikėjų. Nuo Ali geriausios draugės Avery, kuri liko jai ištikima ir kiek galėdama bandė gelbėti sunkiais momentais, iki Jace grupės narių, Killer ir Arrow, kurie yra ir pora, Jon ir jų šuns Cuddles. Tiesa, mane kiek nuvylė veikėjų charakterių ir jų istorijų vystymas. Nors apie pagrindinius abu herojus papasakota nemažai, iš jų pozicijos pateikiama visa istorija, apie kitus nėra daug papasakota, tačiau truputį užsiminta. O aš sakyčiau, kad jei jau pradėjo autorė, tai ir užbaigti derėtų. Pavyzdžiui, Jon, atrodydamas kaip raumenų kalnas, yra labai drovus, o Arrow, kuris yra ir Jace pusbrolis, taip pat su savimi nešiojasi skaudžią istoriją, tačiau apie ją užsiminta labai mažai. Tad man būtų labiau patikę, jei ši knygos dalis būtų labiau išpildyta ir pats kūrinys taptų ilgesnis.

Knygai skiriu 3,5 balo (max. 5). Plėšausi tarp proto ir jausmų, mat širdis dėl kilusių jausmų skaitant, o tai byloja apie esamą įtaigumą, skirti 4, o įvertinus realiai patikusius ir kliuvusius dalykus, norėčiau skirti 3 balus. Tam prieinu pati su savimi kompromisą. Manau, geras ir vertas romanų su rimtomis temomis mėgėjų dėmesio kūrinys, tačiau „Tone Deaf“ nėra puiki knyga, kurią rekomenduočiau visiems išsijuosusi. Tad tiek.

Liane Moriarty „Nekaltas melas“

Į nedidelį Australijos miestelį atsikelia drovoka, užsisklendusi, sunkiai prie kitų pritampanti vieniša mama Džeinė. Kadaise linksma, bendrauti mėgstanti mergina dabar slepia siaubingos patirties randus. Pirmąją pažinties dieną ją ir jos sūnų imasi globoti charizmatiškoji Madlina. Ši puošeiva turi aštrų liežuvį ir gerą širdį, bet negali nurimti matydama savo pirmąjį vyrą. Madlinos paauglė duktė vis daugiau laiko veržiasi leisti su tėčiu ir jo tobula nauja šeima, o tai giliai užgauna motinai širdį.

Džeinės ir Madlinos draugiją papildo gražioji Selestė. Ši visad nepriekaištingai atrodanti turtingo vyro žmona ir dviejų žavių dvynukų mama spinduliuote spinduliuoja šeimos idilę. Deja, išoriškai tobuli santykiai neatskleidžia to, kas vyksta už uždarų durų…

Apsnūdusį Australijos pajūrio miestelį įaudrina pradinėje mokykloje įvykęs incidentas. Šis suskaldo tėvų bendruomenę į dvi priešingas stovyklas, o Madlinos, Džeinės ir Selestės gyvenimus supina neatsiejamai. Nuo tada viskas negrįžtamai pasikeis…

Šia knyga susidomėjau sužinojusi apie serialą „Big Little Lies“, kuriamą pagal to paties pavadinimo knygą. Šiame greitai išpopuliarėjusiame seriale vaidina Reese Witherspoon, Nicole Kidman ir Shailene Woodley. Tokios trijulės derinys, visų pirma, mane labai nustebino, bet nujaučiau, kad per goodreads regėjau kūrinį, kurio pavadinimas toks pat, tad galų gale suradau ir tai, kad knyga yra pasirodžiusi lietuvių kalba. Kaip tik pabaigiau vieną rimtą knygą mokslams, tad, pamąsčiau sau, kodėl gi nepabandžius?

Kūrinio epicente – trys moterys. Madlina, visad kovojanti už įsitikinimus ir viską, kas tik įmanoma, mokyklos, kurią pradeda lankyti herojų vaikai „senbuvė“, kadangi čia ji atlydėjo ir savo vyresniąją dukrą. Taip pat yra Selestė, Madlinos draugė, kurios grožis ir išorinis šeimos tobulumas yra itin pabrėžiamas viso kūrinio metu. Skambėsiu kaip anotacija, tačiau ši moteris nešiojasi su savimi didžiulę paslaptį apie ne tokią jau ir idilišką jos šeimos situaciją. Selestė ir Madlina susipažįsta su Džeine, ką tik į Privio pusiasalį atsikėlusia mergina, kurios sūnus mokysis kartu su kitų moterų vaikais. Džeinė nori pakeisti aplinką, rasti tinkamą vietą sau ir sūnui, tačiau jau pačia pirmą dieną įvykstą keistas incidentas: Zigis, Džeinės sūnus, yra apkaltinamas skriaudęs kitą mergaitė. Nuo šio įvykio, o tiksliau, nuo Madlinos sužeistos kulkšnies, prasidėjo virtinė konfliktų, keistų situacijų, kurie veda į vieną viktorinos vakarą, kurio metu kažkas baisaus šioje mokykloje nutiko.

Įprastai neskaitau chick-lit, kitaip tariant, moterų literatūros, kadangi mano keli bandymai buvo ne visai sėkmingi, tačiau goodreads, anotacija ir knygos pradžia man pažadėjo ir šiokį tokį detektyvą. Tačiau kaip iki nusikaltimo prieinama – tai nuo pat pradžių man kėlė pačią didžiausią intrigą. Kiekvienas skyrius susideda įprasto pasakojimo iš moterų gyvenimo, tačiau skyreliai papildyti ir mieste gyvenančių žmonių, kurie gali būti susiję su incidentu, parodymais policijai. Tai buvo taiklus pasirinkimas dinamikai išlaikyti ir intrigai paaštrinti.

Kadras iš serialo

Nepaisant to, kad veikėjų, palyginti, šioje knygoje nemažai, juos gana greitai galima įsiminti. Galų gale, kai kurie antraplaniai nėra super svarbūs siužetui, o reikiamus lengva prisiminti, kadangi kiekvienas jų ryškus ne tik savo charakterio savybėmis – jų istorijos yra skirtingos ir dėl to skaitymo procesas pasidaro įdomesnis, monotonijos čia nėra, todėl lengvai judama į priekį. Žinoma, geriausiai susipažįstama su Madlina, Seleste ir Džeine, kadangi visi skyreliai pasakoja apie jų kasdienybę, praleistą atskirai ir kartu. Man patiko toks autorės pasirinkimas ir sukurti veikėjai, kurie yra realistiški dėl savo netobulumų ir įdomūs dėl išskirtinių bruožų.

Galima sakyti, kad kiekviena iš pagrindinių veikėjų atstovauja tam tikrai problemai, kas taip pat yra išmaniai panaudota, kadangi kūrinyje svarbių temų aprėpiama ne viena ir ne dvi. Nuo šeimos tarpusavio santykių, vaikų ir tėvų bendravimo, smurto artimoje aplinkoje, bendravimu su buvusiaisiais, psichologinių problemų iki priklausymo bendruomenei ir bandymas sutarti su daug skirtingų žmonių. Man tikrai gerą įspūdį paliko toji įvairovė ir persipynę žmonių ryšiai bei problemos.

Knygai skiriu 4 balus (max. 5). Net pačiai netikėta buvo, kad knyga man paliko tokį gerą įspūdį, ypač didysis siužeto vingis, susijęs su viktorinos vakaru. Galbūt atomazga man pasirodė galėjusi būti stipresnė, dar įtaigesnė, bet vis dėlto – esu tikrai patenkinta, kad knygą paėmiau į rankas! Skubu žiūrėti serialo 😉

David Levithan „Kiekvieną dieną“

Jis neturi draugų. Neturi šeimos. Nėra įsipareigojęs ar prisirišęs. Negyvena nuolatiniuose namuose. Kiekvieną dieną jis atsibunda vis kitame kūne. Kiekvieną rytą – nauji namai ir kito žmogaus gyvenimas. Jis mato pasaulį tų žmonių akimis, šneka tų žmonių balsais, per jų jausmus pažįsta pasaulį. Kiek save prisimena, visuomet taip buvo. Jis su tuo seniai susitaikė, net nusistatė savo gyvenimo principus.

Bet vieną dieną jis sutinka ją… Merginą, su kuria jam norisi būti kartu kiekvieną dieną.

Nuo tos akimirkos viskas pasikeičia…

David Levithan – gana nemažai knygų parašęs amerikiečių rašytojas, garsus pasaulyje dėl savo drąsaus balso ir kalbėjimo homoseksualumo tema, tačiau man jis geriausiai žinomas dėl bendro darbo su puikiai Lietuvoje žinomu John Green – „Will Grayson, Will Grayson“. Tiesa, knyga nėra išleista mūsų šalyje, o vienintelė iki šios serijos išleista knyga buvo „Įsimylėjėlių žodynas“. Vis nekantravau paimti knygą į rankas, mat, kiek pamenu, šiemet pasirodys ir ekranizacija, tačiau ypatingų lūkesčių neturėjau.

A – kūrinio protagonistas – gyvena neįprastą gyvenimą, kadangi kiekvieną dieną jis atsibunda vis kitame kūne. Iš kelių pastebėjimų galima daryti išvadą, kad jis įsikūnija į žmones, kurių amžius panašus į jo, tad pasakojimo metu tai yra dažniausiai paaugliai. Vieną kartą, įsikūnijęs į Džastino kūną, A susipažįsta su vaikino mergina Rianon ir praleidžia kartu puikią bei įsimintiną dieną. A pajunta spėjęs susižavėti mergina ir niekaip negali jos pamiršti. Kitomis dienomis jis vis bando būti kuo arčiau Rianon – taip užsimezga viena unikaliausių meilės istorijų jaunimo literatūroje.

Žinoma, visą knygą kankina klausimas, ar yra nors menka galimybė A likti tame pačiame kūne. Ir galiu pasakyti, kad visumoje faktų apie šią magišką A savybę man baisiai pritrūko. Labai daug dalykų, susijusių su herojaus egzistencija liko nepaaiškinti, o man buvo smalsu, kaip ir kodėl čia viskas vyksta. Kai kurie gal sakytų, kad istorijoje svarbūs visai kiti dalykai, tačiau mano nuomone, šiuo atveju buvo įmanoma suderinti ir emocijas, ir konstrukciją.

Šiaip man patiko knygos koncepcija ir pateikiamos mintys apie egzistenciją, kurios itin aktualios jaunimui. Kadangi pasakojimas trunka nemažą skaičių dienų, pamatome ir daug įvairiausių paauglių, bent menkai susipažįstame su jų gyvenimais, todėl paliečiamos itin daug temų: savižudybė, narkotikai, ypač daug kur ryškūs santykiai su tėvais, mokykla, draugai, meilės istorijos ir t. t., tačiau bene svarbiausias yra identiteto klausimas, mat A, nors ir vis atsibunda kitame kūne, kažkaip išlaiko savo asmenybės bruožus. Beveik iš kiekvienos dienos skaitytojas gali išsinešti tam tikrą moralą, kurio prasmę naudinga suvokti šiuolaikiniams paaugliams – knyga dėl to yra išskirtinė ir įsimintina.

Nepaisant unikalumo ir lengvumo, nesu labai didelė romantinės linijos gerbėja dėl naudojamo staigios meilės tropo. A Rianon tarsi įsimyli iš pirmo žvilgsnio ir ji niekaip nedingsta iš vaikino minčių. Ir tas staigus susižavėjimas manęs nelabai įtikino, jis man nepasirodė organiškas, todėl apie įvairių paauglių gyvenimus darėsi įdomiau skaityti nei apie pagrindinę romantinę liniją. Tiesa, Rianon, žinoma, nepajunta simpatijos taip staigiai, tačiau viskas vis tiek įvyko labai greitai, be paaiškinimų ir man tai neatrodė natūralu.

Knygai skiriu 3,5 balo (max. 5). Nepaisant visų trūkumėlių, apskritai knyga yra unikali ir išskirtinė. Galbūt mūsų chemija tiesiog nesusiderino kai kuriose vietose, tačiau tikrai vertinu kūrinį ir autoriaus darbą už pateiktą įdomių charakterių ir minčių įvairovę.

Knygų mugė 2018: kuklūs įspūdžiai ir papildymas!

Sveiki, mieli knygų mylėtojai!

Nors knygų mugė praūžė jau prieš beveik porą savaičių, atradusi laisvo laiko skubu papasakoti, kaip man sekėsi!

Šie metai išsiskyrė, nes mugėje dalyvavau dvi dienas. Bet apie viską nuo pradžių!

Ketvirtadienis! Su drauge vykome iš pat ryto, ko taip pat mano gyvenime niekad nėra buvę 🙂 Norėjome spėti į atidarymą, pagal laiką buvo viskas gerai, tačiau pamačiusios susigrūdimą, nusprendėme, kad į vidų nepakliūsime, tad pasukome pirmajam ratui tarp leidyklų stendų. Apžiūrėjusios beveik visas sales (3, 4 ir 5), nuėjome į renginį. Tai buvo diskusija „Kultinis literatūrinis herojus – svetimas džiugina, savas piktina?“ – kaip ir visuose renginiuose apie vaikų literatūrą, nesinorėjo, kad pokalbis baigtųsi, nes liko tiek daug neapkalbėta ir neišgirsta, tačiau, kaip diskusijos moderatorė Inga sakė, atsirado naujų temų naujiems pašnekesiams 🙂

Po renginio prasidėjo knygų pirkimo metas, tačiau galiu pasakyti, kad mugę tądien palikau tik su dviem knygom, 16 – a atvirukų ir „Tarp pilkų debesų“ plakatu!

Tarp renginių nusprendėme atsipūsti, paskanavome „Thierry“ kepyklėlės, kuri šiemet mane taip pat nudžiugino savo buvimo, užkandžių, išgėrusios kavos, dar kartą naršėme po didžiajame pastate esančias sales.

14 val. apsilankiau Ilonos Ežerinytės knygos „Verksnių klubas“ pristatyme. Esu skaičiusi šios autorės pirmąją knygą paaugliams, ši man atrodo artimesnė ir jau svarstome ją aptarti knygų klube 🙂 Man patiko, kad diskusijoje paliesta buvo ir biblioterapijos tema, kuri jau mane netrumpai itin domina.

Šeštadienį mugėje pabuvojau gal tik porą valandų, į renginius galų gale nusprendžiau nebeiti, tik prasiėjau dar kartą pro stendus, mąsčiau, gal kas patrauks akį ir galiausiai įsigijau „Vėjo nublokšti“ abi dalis. Esu patenkinta šiuo savo pirkiniu, nes vis per LIBIS sistemą pažiūrinėdavau ir nerasdavau, kad bibliotekoje būtų pirma dalis, tuo tarpu antrosios net kelių leidimų po keletą egzempliorių 🙂

O dabar pristatau tai, ką įsigijau!

IMG_3468
IMG_3469

IMG_3446

Kokie Jūsų įspūdžiai iš knygų mugės? Kokių knygų parsivežėte namo? Pasidalinkit! 😉 

Knygų mugė 2018: išlikimo vadovas

Pagaliau sulaukiau akimirkos, kuomet galiu sakyti „Ne, rytoj negaliu, nes važiuoju į knygų mugę“, kai kas pripuola su kokias rimtais darbais. Taip! Knygų mugė jau ant nosies, programa seniai išnaršyta, naujienos peržvelgtos, tad belieka laukti momento, kai žengsiu į „Litexpo“ su milžiniška šypsena veide.

Kitaip nei visada, šiemet, panašu, man pavyks mugėje apsilankyti net dvi dienas, tad dėl to šių metų renginys pasidaro tik dar labiau jaudinantis.

Knygų mugės kasmetinė lankytoja esu jau gal 5-6 – erius metus, tad čia mano patirčių bagažas visai nemenkas. Norintiems, kad apsilankymas mugėje, o ypač – jei tai pirmas kartas, būtų dar labiau įsimintinas ir kuo įmanoma geresnis, siūlau keletą patarimų mugės išvakarėse.

  • Pasidarykite namų darbus. Panagrinėkite, kokie renginiai vyks tądien, kai lankysitės mugėje, galbūt kažkas patrauks jūsų akį. Taip pat, jei Jus domina naujausios knygos, pasinagrinėkite, ką renginyje pristatys įvairios leidyklos, kokios naujienos pasirodys – taip iš karto pasiplanuosite ir savo maršrutą, nesijaudinsite, kad galbūt kažkur nepastebėjote kažkokios knygos, o iš karto žinosite, kur ir ko ieškoti.
  • Renginiai. Išsirinkę, kur norėtumėt sudalyvauti, pasinagrinėkite mugės planą, salės ten yra nurodytos. Patariu ateiti ne 5 minutės prieš renginį, o bent 10-15 ar net 20 min. Žinoma, labai priklauso nuo renginio, tačiau dažnas, atėjęs vėliau, susiduria su bėdomis – nėra kur sėsti, trūksta ausinių, kad galėtų girdėti vertimą ir pan.
  • Diena. Jei nežinote, kurią dieną geriausia eiti, apsvarstykite, kada vyks Jums įdomiausi, aktualiausi renginiai. Jei diskusijos, pristatymai Jūsų nedomina, siūlau svarstyti, kada eina mažiausiai žmonių (ketvirtadienis, penktadienio rytas, sekmadienis) arba rinktis dieną, kurios metu būsite labiausiai pailsėję, mat knygų mylėtojų gausa tikrai išvargina.
  • Reikalingiausias dalykas yra vanduo! Mugėje jis gana brangus, todėl patariu turėti gertuvę su savimi. Kaip ir minėjau, tai renginys, pritraukiantis laaabai daug žmonių, o pavyzdžiui aš, apsilankiusi viename Vilniaus Lidl‘e tą savaitę, kai jis buvo atidarytas, vos nenualpau 🙂 Tad deguonies trūkumas yra dažnas reikalas mugėje, o atsigavimui kur nors šone tikrai reikalingas yra vanduo. Nepatariu imti kokių kitų gaiviųjų gėrimų, sulčių, apskritai aš už vandenį visur ir visada, tad pasirūpinkite, kad nelaimės atveju turėtumėt kuo atsigaivinti.
  • Pasiimkite užkandžių. Nesiūlau temptis didelių dėžučių, tačiau obuolys, riešutai, nedidelė kita užkandėlė, gal net juodo šokolado gabalėlis, bus vertingas gėris mugės metu. Žinoma, pastaruosius kelis metus mugėje galima rasti ir žaviųjų kepyklėlių atstovų, vienoje jų pernai su draugėmis gardžiai užkandome ir išgėrėme arbatos, tačiau kaip ir su vandeniu, jei norite pasaugoti savo biudžetą nuo kitų išlaidų, kelis užkandžius tikrai siūlau pasiimti.
  • Papildomi daiktai. Iš pat pradžių, pasikabinkite paltą/striukę. Nepaisant to, kad žiema, mugėje tikrai nesušalsite; jei netyčia apsirgote, geriau turėkite šalikėlį, bet nesinešiokite striukės – ji sunki, Jums greitai pasidarys karšta, tad šio balasto nusikratykite jau iš pat pradžių. Labai rekomenduoju turėti arba mažą rankinuką, arba kuprinę. Jei imsite mažą rankinuką, prigriebkite kokį medžiaginį maišelį. visų pirma galite apvaikščioti stendus, o tuomet, įsigiję knygas, susidėsite jas į maišelį. Jeigu eisite su kuprine, knygas bus patogu nešiotis įsidėjus, dėl viso pikto – taip pat turėkite maišelį. Merginoms ir moterims nesiūlau eiti su didelėmis rankinėmis – žmonių gausybėje bus nepatogu vaikščioti, o susidėjus knygas, rankinė tikrai daug svers.
  • Biudžetas. Žinoma, tikrai patariu pasiskaičiuoti, kiek galite sau leisti išleisti mugėje, kad po to nejaustumėt impulsyvaus pirkimo padarinių. Ne visos leidyklos ir mugės metu knygas siūlo pigiau, tad žiūrėkite pagal situaciją, gal žinote, kad per kitus išpardavimus kūrinį galėsite įsigyti geresne kaina.
  • Užrašinė. Patariu turėti kokią užrašinę, kurioje galite pasižymėti svarbius renginius, jų vietas (tai galite padaryti ir telefone, tiesa manajame išleista programėlė, kurioje galėčiau pasižymėti renginius, labai stringa), knygas ir leidyklas, turėkite ir rašiklį, galėsite pasižymėti kainas, prisėdę pasiskaičiuoti ir pan. O gal netyčia sutiktas rašytojas su savimi neturės tušinuko 🙂

 

Pasidalinkite, gal turit kokių knygų mugės tradicijų? Kokius renginius norite aplankyti ir knygas įsigyti? 🙂

Sėkmės nuostabiosios mugės metu!

TOP 10 knygų, kurias noriu perskaityti 2018 – aisiais

top10wednesdaylong

Sveiki, mieli knygų mylėtojai! 

Šiais metais *pagaliau* grįžtu, ar bent mėginu sugrįžti, su trečiadieniniu dešimtuku! Pristatau Jums 10 knygų, kurias trokštu perskaityti šiais metais, tiesa, visu tempu užgriuvę mokslai neleidžia labai jau dažnai prisėsti prie mėgiamos literatūros, tad kiekviena akimirka yra brangi 🙂

2018 skaitiniai

TOP 10 knygų, kurias noriu perskaityti 2018 – aisiais:

  • Mackenzie Lee „The Gentleman‘s Guide to Vice and Virtue“ – šią knygą gavau iš „OwlCrate“ dėžės ir vis dar neperskaičiau, mat mokslai spaudžia taip, kad vos spėju knygą, o ne savus užrašus atsiversti. Vis dėlto užsienio skaitytojų atsiliepimai yra puikūs apie šią knygą, todėl labai noriu rasti lasivesnio laiko ir prisėsti prie šio kūrinio.
  • Veronica Roth „Pažymėtieji“ – „Divergentės“ trilogijos autorė grįžo su nauja dvilogija, kurios pirmoji dalis neseniai pasirodė ir Lietuvoje. Labai intriguoja ir užsienio atsiliepimai, kurie pakankamai įvairūs, įdomu, kaip autorė tvarkėsi su nauju žanru ir sumanymu.
  • Victoria Aveyard „Karaliaus narvas“ – o su šia knyga yra keistoka situacija. Pirmoji serijos dalis man labai patiko, antroji, mano nuomone, buvo prastesnė, ir net JAV tarp šių antros ir trečios knygų buvo toks tarpas, kad aš jau net nebežinojau, ar norisi toliau skaityti. Visgi antrosios dalies pabaiga palikta su nemažu kabliuku ir visai įdomu, kaip viskas rutuliosis toliau, tad, manau, noriu perskaityti trečiąją dalį šiais metais.
  • R. J. Palacio „Stebuklas“ – 2017 – aisiais pasirodė šio kūrinio ekranizacija, o aš vis arba nerasdavau laiko, arba knygos bibliotekoje, tad šiemet labai noriu perskaityti šį jautrų ir nemažo pasisekimo sulaukusį kūrinį.
  • Stephen King „Mizerė“ – kadangi praeitais metais įvyko mano didžioji pažintis su Stepehno Kingo kūryba, kadangi skaičiau „Kerę“ ir „Tą“, labai noriu ir toliau vis paskaitinėti šio rašytojo knygų, o „Mizerė“ man patraukė dėl atsiliepimų apie ekranizaciją, kurią, perskaičiusi knygą, tikrai norėčiau pažiūrėti.
  • Jenny Han „Always and Forever, Lara Jean“ – trečiosios knygos apie Larą Džinę pasirodymas buvo tikra staigmena, mat jau beveik niekas nesitikėjo, kad ji bus, o gal daugelis net nemanė, kad jos reikia. Kad ir kaip ten bebūtų, panašu, kad tai jau tikrai paskutinioji knyga, tad derėtų griebti ir ją. Beje, ar matėte naujienas apie serijos pirmosios dalies ekranizaciją? Nusimato mielas ir gražus filmas 😉
  • Agatha Chritie „Žmogžudystė Rytų Eksprese“ – deja, vis dar neskaičiau nei vienos šios autorės knygos, o tikrai labai norėčiau. Būtent ši knyga pakliuvo į mano akiratį, kai pasklido žinios apie naują ekranizaciją, kurioje vaidina be galo daug gerai žinomų aktorių. Kodėl gi ne? 😊
  • John Green „Turtles All the Way Down“ – laikome špygas dėl šios knygos sėkmingo pasirodymo ir Lietuvoje! Labai įdomu, ką po netrumpo rašymo proceso paruošė mums vienas šių laikų populiariausių ir mėgiamų rašytojų, ypač kai dauguma užsienio apžvalgų yra tiesiog puikios!
  • Jennifer Mathieu „Moxie“ – ko jau ko, bet mūsų šalyje baisiai trūksta feministinės literatūros, o tokios, skirtos jaunimui, beveik net ir nėra. Pasakojimo centre – Vivian – moksleivė, nepatenkinta regimu ir jaučiamu seksizmu mokykloje ir apskritai mažame miestelyje.
  • Heather Demetrios „Bad Romance“ – šios autorės „I‘ll Meet You There“, jei matėte ankstesniame TOP dešimtuke, yra viena geriausių knygų, skaitytų pernai metais, tad pamąsčiau, kodėl gi toliau neskaičius jos knygų. Šioje pasakojama apie abusive relationship, nesveikus santykius, kurie, kiek skaičiau, perteikti labai realistiškai. Itin intriguoja!

Kokias knygas šiais metais norėtumėte perskaityti Jūs? Pasidalinkite! 🙂

TOP 10 labiausiai patikusių knygų, perskaitytų 2017 m.

top10wednesdaylong

Sveiki, mielieji, sulaukę tarpušvenčio!

Visų pirma – su praėjusiomis šventėmis ir gero 2018 – ųjų starto! Tikiuosi, jų sutikimas bus puikus, jaukus ir įsimintinas!

Na, o šiandien aš pristatau Jums paskutinįjį trečiadieninį dešimtuką, kuriuo susumuoju didžiausią įspūdį palikusias šių metų knygas. Prisipažinsiu, pirmąsias tris jau seniai žinojau ir mano nuostatos nepasikeitė, tačiau jas ir likusias buvo tikrai sudėtinga sureitinguoti. Vis dėlto pristatau Jums labiausiai šiais metais patikusias knygas!

Geriausios knygos, skaitytos 2017 m.

TOP 10 labiausiai patikusių knygų, perskaitytų 2017 m.:

  1. Angie Thomas „The Hate U Give“ – kai tik pabaigiau šią knygą, jau žinojau, kad ji bus verta geriausiosios šiemet titulo. Tos emocijos ir pati istorija… Viskas ne tik kad privertė baisiai susimąstyti, bet ir labai paveikė emociškai, tarsi, atsivėrė akys. Tai yra linksma, bet kartu su savimi besinešanti pluoštą rimtų šiuolaikinių problemų knyga, kurią turėtų perskaityti kiekvienas. Nežinantiems – tai pasakojimas apie Starr, merginą, kurios akyse nužudomas jos geriausias draugas, nepaisant to, kad jis nebuvo ginkluotas ar agresyviai nusiteikęs. Autorė įtaigiai pasakoja istoriją apie žodžio ir asmeninę laisvę bei jos kainą. Jei yra sakančių, kad knyga mums neaktuali dėl to, kad nagrinėjama rasizmo tema, patikėkit, visa istorija nebūtinai gali suktis apie juodaodžius ir baltaodžius. Metų deimantas, nieko nebegaliu pridurti.
  2. Heather Demetrios „I‘ll Meet You There“ – tai bene labiausiai mane sugraudinusi knyga šiais metais. Nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tai banali meilės istorija, mano nuomonė visai kitokia, kadangi autorė pasirinko neįprastą jaunimo literatūrai siužetą: kūrinio pasakotojai – Sky, mergina norinti pabėgti iš mažo miestelio, ir Josh – ką tik kaip tik grįžęs į miestelį iš karo, kur neteko kojos. Tai pasakojimas apie jų bendravimą, tokį organišką ir gražų, bet kartu – be galo trapų, kadangi abu protagonistai – it sudaužytos sielos, patyrusios daug įvairių ir skaudžių dalykų. Nuostabi, puiki knyga!
  3. Rūta Šepetys „Druska jūrai“ – kaip aš trokštu išgirsti kokių naujienų apie ketvirtosios Šepetys knygos pasirodymą!!! Jos knygos yra tokios puikios, parašytos paprastu, lakonišku stiliumi, tačiau nepaprastas siužetas, kuris priverčia susimąstyti ir apgalvoti visas savo turimas istorines žinias, taip buvo ir su „Druska jūrai“, kurioje iš keturių labai skirtingų perspektyvų pasakojama ta pati istorija – laivo „Wilhelm Gustloff“ katastrofa. Unikali, nežinomą istoriją atskleidžianti knyga, kuri sukrečia iki sielos gelmių. Puikus pasirinkimas ne tik istorijos mylėtojams!!!
  4. Kathryn Stockett „Pagalba“ – labai ilgai ieškojau šios knygos bibliotekose, o radusi – pakankamai nusivyliau leidimu, mat jame – šūsnys vertimo ir korektūros klaidų, baisiai skambančių sakinių ir kažkokių blevyzgų. Bet istorija… O, kokia ji gera ir įtaigiai parašyta. Bėda, kad visų pirma pamačiau ekranizaciją, tačiau tikrai nemažai laiko praėjo ir šia vasarą knygą paėmiau į rankas, dalį siužeto prisiminiau, bet vis tiek buvo labai įdomu skaityti. Dar viena sukrečianti, verčianti mąstyti ir sukelianti nemažai emocijų knygą.
  5. Svetlana Aleksijevič „Černobylio malda“ – dar viena labai sukrėtusi knyga ir verta visuomenės dėmesio. Ne tik, kad autorė yra gavusi Nobelio premiją, bet ir tai, kas pasakojama, nutiko, palyginti, netoli Lietuvos, padarė tam tikrą įtaką ir mūsų valstybei. Labiausiai šį kūrinį vertinu už tai, kad Černobylis pateikiamas kaip socialinė katastrofa, sudaužiusi milžiniškus skaičius įvairių žmonių gyvenimų. Labai noriu kitais metais perskaityti bent vieną kitą autorės knygą.
  6. L. M. Montgomery „Anė iš Žaliastogių“ – puikusis metų atradimas vaikų literatūros srityje. Taip, aš skaičiau ir „Tiltas į Terabitiją“, kuriai taip pat skyriau 5 balus, tačiau tai buvo, atrodo, antras kartas su šia knyga, na o Anė… esu pakerėta ir jaučiuosi jau prisirišusi prie serijos, nes tam tikrais atžvilgiais esu panaši į protagonistę ir sužinoti apie jos nuotykius būtų pravertę vaikystėje. Na, bet geriau vėliau nei niekad!
  7. Gerda Jord „Gertrūda“ – vienintelė lietuvių (neskaičiuoju čia Šepetys) būrio knyga šiame sąraše ir tikrai unikali mūsų padangėje, kadangi pasakojimas apie Gertrūdą yra grafinė novelė, kuria perskaičiau beprasidedant 2017 – iems. Dinamiškas ir taiklus siužetas, malonios akiai iliustracijos, humoras suderintas su rimtomis temomis – puikus vakaro skaitinys, kurį dar norėsis pasiimti į rankas.
  8. Markus Zusak „Knygų vagilė“ – nors, mano akimis, knyga turėjo trūkumėlį, negalėjau jos neįtraukti į šį sąrašą, kadangi ji oho, kaip įsirėžė atmintin: vėliau peržiūrėjau ir filmą, kuris man labai patiko, o kūrinį visai norėčiau perskaityti dar kartą, gal net ateinančiais metais. Kaip ir pernai metais viena geriausių buvusi „Neregimoji šviesa“, „Knygų vagilė“ taip pat nėra tiesiog apie karą – ji apie žmones kare, o atskleidžiama paprastų Vokietijos gyventojų situacija, kaip jie reaguoja į antpuolius, valdžios propagandą ar žmonių kankinimus tiesiog jiems po nosimis. Labai įtaigi, įsimintina knyga, paveiksianti ne vieną skaitytoją.
  9. Stephen King „Tas“ – tai nebūdingiausia man knyga, perskaityta šiemet. Skaičiau ją po „Kerės“ – pažintimi su Stephen King, na o siaubo literatūros ir filmų aš visad privengiau, bet šiemet, naujosios ekranizacijos sukelto vajaus dėka, išdrįsau kūrinį paimti į rankas ir džiaugiuosi, kad įveikiau su šia knyga susijusias baimes. Tiesa, ar dabar pradėsiu žiūrėti vieną po kito siaubo filmus? Tikrai ne. Bet šio ekranizaciją visai norėčiau pažiūrėti, bet ar išdrįsiu – parodys laikas :)))) All in all, kūrinys man patiko, yra keletas dalykų prie kurių prikibčiau, bet visgi, jei manęs dabar kas paklausia, ar skaičiau „Tą“, mano atsakymas būna, o vau, taip!
  10. Marjane Satrapi „Persepolis“ – dar viena ir mažai abejingų paliksianti grafinė novelė, kuri sužavėjo visą pasaulį, taip pat – ir mane. Tai išskirtinė istoriją apie islamistinę Irano revoliuciją, pasakojamą tiek vaiko, tiek suaugusiojo akimis. Pagrindinė veikėja, turbūt, galiu pridurti, ir autorė (kadangi knyga paremta sava patirtimi), pasakoja savo vaikystės išgyvenimus, santykius su tėvais, dalijasi patirtimi, emigravus į Europą – knyga aprėpia didelį gyvenimo tarpą ir atskleidžia objektyvų požiūrį į įvykius Irane.

Kaip matot, šiemet buvo tikrai nemažai “akis atvėrusių“ ir naujos informacijos apie pasaulį suteikusių knygų, dėl to 2017 – ieji man buvo it atradimų metai 😉

Gražaus likusio šventinio laikotarpio ir iki susirašymo jau 2018 – aisiais!!!

Greta

Holly Bourne “It Only Happens in the Movies”

Audrey is over romance. Since her parents’ relationship imploded her mother’s been catatonic, so she takes a cinema job to get out of the house. But there she meets wannabe film-maker Harry. Nobody expects Audrey and Harry to fall in love as hard and fast as they do. But that doesn’t mean things are easy. Because real love isn’t like the movies…

Holly Bourne – rašytoja, gyvenanti Londone. Prieš visą savo laiką skirdama rašymui, ji buvo žurnalistė ir patarėja santykių klausimais viename tinklalapyje, populiariame tarp jaunų merginų. Nekeista, kad ji nusprendė pasukti literatūriniu keliu, kur sujungia patirtį iš savo ankstesnio darbo ir plunksnos valdymą. Šiuo metu ji jau yra išleidusi daugiau nei penkias knygas ir visose plačiai narpliojama panaši tematika – feminizmas.

Protagonistė Audrey nebetiki meile: ji buvo skaudžiai palikta vaikino, o tėvas išsiskyrė su Audrey ir jos brolio mama bei dabar nori atimti namą. Dėl liūdnos istorijos su vaikinu ji nutraukė ryšius su draugėmis, ir randa paguodą šarmingojo Leroy kompanijoje, kuris, beje, neslepia savo netradicinės orientacijos. Bėgdama nuo rūpesčių namuose, ji įsidarbina kino teatre, kur sutinka nekokią reputaciją turintį Harry – šis vaikinas, užmezgęs santykius, greitai metė nemažai merginų. Visi Audrey perspėja, kad nebandytų megzti artimesnio kontakto su kolega, tačiau ji pajunta Harry trauką, jis jai – taip pat. Harry svajoja kurti filmus, ir dabar kaip tik dirba prie vieno projekto, kuris, tikisi, bus įvertintas, ir taip jis gaus šansą suktis kino versle bei mokytis. Jo naujasis filmas yra apie zombius ir Audrey yra pakviečiama čia atlikti pagrindinį vaidmenį, ypač, kai Harry sužino, kad mergina, iki skyrybų su vaikinu, dievino teatrą ir dramos būrelį, be to – jai tikrai gerai tai sekasi. Ryšys tarp šių jaunų žmonių sustiprėja.

Man patiko feministinė gaida istorijoje: santykiuose su Harry protagonistė nevengė išsakyti savo nuomonės, nenorėjo leistis, kad vaikinas su ja elgtųsi kaip su kitomis merginomis, kurios aiškiai nejautė pagarbos sau. Ši mintis buvo taip pat išryškinta ir nekaltybės praradimo temoje, parodyta, kaip partneriai kalbasi apie tai tam, kad abu gerai jaustųsi. Visgi kai Audrey – tokia protinga mergina, nevengianti išsakyti kritikos vaikinui, man atrodė nesuvokiama, kaip ji gali taip atsainiai toleruoti jo žalingus įpročius, tarp kurių yra ne tik alkoholis ir rūkymas, bet ir lengvesnių narkotikų vartojimas. Galima sakyti, kad mergina pametusi galvą, bet žinant, kad ji nevengė visko apmąstyti, šis dalykas atrodė nelogiškas.

Kita svarbi tema buvo šeimos tarpusavio santykiai. Man patiko tas skaudus realistiškumas, kuris buvo lyg šlapias skuduras Audrey per veidą. Ji išgyveno nemažą krizę ir, manau, gerai parodyta, kaip ji ieškojo būdų pabėgti nuo visko, ar kaip paguosti save. Norėjosi daugiau jos mamos vaizdavimo, kadangi kai kurios detalės buvo numestos be menkesnio paaiškinimo, o jos linijoje galima įžiūrėti ir skylių ar šuoli – dėl to buvo justi, kad šeima tarsi kiek pamiršta, o norėjosi daugiau šiems žmonėms skirtų epizodų.

Man patiko kuriamos draugystės šioje knygoje, gana realistiškai ir ne per daug dramatiškai parodomas paauglių tarpusavio santykis. Taip pat gerai vertinu, kad autorė paįvairindama kai kurių skyrių pradžioje pateikė ištraukas iš Audrey mokyklinio tyrimo apie romantinius filmus, kurie lyg nurodydavo, ko gali skaitytojas tikėtis ateinančiuose skyriuose: mergina, po sukrėtimo metusi aktorės karjerą, leidosi į romantinių filmų tyrinėjimus, kurie atskleidė, kiek jie dažniausiai yra baisiai nerealistiški.

Kūriniui skiriu 4 balus (max. 5). Turbūt labiausiai knyga ir yra vertintina už feministines idėjas, autorė merginoms parodo, kaip santykiuose svarbu yra kalbėtis, negalima pasiduoti vaikino įtakai, kad tai netaptų žalingi santykiai (=abusive relationship), ji primena apie meilės sau svarbą, kas man labai patiko. Knyga sujaudino, vietomis net graudino (pvz. Audrey mamos lūžis), pabaigusi dar palaukiau kiek laiko, kad viskas „susivirškintų“ ir galiu pasakyti, kad man labai patiko pabaiga ir visas jos pateikimas, mat ji atskleidžia nemažai dalykų, aktualių šių dienų merginoms.  „It Only Happens in the Movies“ – istorija, nors ir turinti, mano manymu, keletą trūkumų, yra verta būti išgirsta.

Amy Ewing „Juodasis raktas“

Tai – trečioji serijos „Vienišasis miestas“ dalis!

Norėdama sukurti ateitį ji turi nugalėti praeitį.

Violeta ir Vienišojo miesto žmonės per ilgai gyveno priespaudoje, kontroliuojami ir engiami Brangakmenio kilmingųjų. Vis stiprėjanti sukilėlių organizacija „Juodasis raktas“ ketina nuversti valdžią ir išgriauti sienas tarp miesto rajonų.

Violeta yra viena iš sukilimo vadų, bet turi ir asmeninį tikslą – išgelbėti seserį Heizelę, kurią pagrobė Ežero kunigaikštienė. Pirmiau ji ilgai kovojo, siekdama pabėgti iš Brangakmenio, o dabar ryšis bet kam, kad sugrįžtų ir išvaduotų ne tik Heizelę, bet ir visą Vienišąjį miestą.

Labai laukiau pasirodant šios erijos finalo, tačiau nusipirkusi ilgokai nepaėmiau jo į rankas. Po truputį blėso prisiminimai apie šią seriją, kartkartėmis ji man kažkodėl galvoje maišėsi su „Raudonąja karaliene“, bet sulaukusi laisvesnio laiko aš pamaniau, kodėl gi neužbaigus šios serijos? Man antroji dalis juk ypač patiko!

Protagonistė Violeta, rezganti planą, kaip sužlugdyti kilminguosiuosius, taip į jį pasinėrė ir sustoti bei permąstyti savo veiksmų seką ją privertė sesers Heizelės pagrobimas, kuri šiuo metu yra Ežero kunigaikštienės namuose. Vis dėlto ji laikosi ir pasiduoti nežada, kaip tik – dar labiau yra užsidegusi sužlugdyti žiauriąją tvarką ir pakeisti salos gyvenimą amžiams. Tam ji verbuoja kitas merginas, turinčias tokių pat galių, bei su ištikimaisiais sąjungininkais ieško silpnųjų kilmingųjų vietų – kur, kada ir kaip galima juos palaužti.

Jeigu skaitėte pirmųjų dviejų serijos dalių apžvalgas, žinote, jog antroji dalis man labiau patiko nei pirmoji, tačiau visumoje mane sužavėjo pasirinkta pasaulio struktūra, sumanymai, veikėjai ir cinkelis, dėl kurio knyga pasidaro kitokia nei visos – būtent surogatės darė knygą kitokią nei kitos distopijos. Jos man primena šiemet skaitytą „Tarnaitės pasakojimą“, kur moterys yra naudojamos tik dėl galimybės išnešioti kūdikį. Žinoma, „Vienišojo miesto“ serijoje visa tai apipinta ir magiškais, fantastiniais elementais. Likau tai ypatingu serijos išskirtinumu.

Kadangi knygą perskaičiau jau prieš kiek laiko, viska informacija „susivirškino“, todėl galiu sakyti, kad trečioji dalis man patiko mažiausiai. Pirmoji kūrinio dalis buvo pakankamai dinamiška, kadangi Violetai tenka suktis iš padėties, ji sumąsto, kaip patekti arčiau sesers ir stebėti, mėginti apsaugoti ją, skaitytojas pamato Ežero kunigaikštienės rūmus iš visai kitos pusės. Vis dėlto, finalas, kuris, manau, ir turėjo būti stipriausia kūrinio ir, apskritai, serijos dalis, buvo labai blankus, pritemptas, jutau didžiulį intrigos trūkumą. Iki jo nutinka keletas reikšmingų įvykių, kurie tarsi kviečia tvirčiau įsikibti į knygą ir mes pamatome kulminacija, kuri… buvo be galo nuspėjama. Kadangi serija pasirodė jau įsisukus distopijos žanro populiarumui, norėjosi kažko kitokio, kaip ir pati knygos koncepcija, o gavau nelabai kuo ypatingą, nuspėjamą ir blankią pabaigą.

Šioje knygoje vis dar svarbi politinė tematika, kaip žmonės žaidžia nešvarius žadimus tarpusavyje, tai man labai patiko, visi politikavimai ir gudrybės tikrai intrigavo, tačiau, kad ir kaip būtų keista, galų gale manau, kas čia buvo galima apsieti be pagrindinės romantinės linijos, t. y. Violetos ir Ešo istorijos, kuri buvo tarsi vienas didelis pasistumdymas, labai tradicinis ir vėlgi – neišskirtinis. Daug daugiau mano dėmesio sualukė ir Reivena ir Ganetas, spinduliuojantys įdomiu bendravimu ir sudominančia susitikimo istorija. Šalia jų Violeta ir Ešas atrodė lyg seniai susituokusi ir krizę patirianti pora, kai rodosi, kad jie vienas kito nesupranta.

Tad serijos finalui skiriu 3 balus (max. 5). Man vis dar labai patiko dauguma veikėjų ir pirmoji kūrinio dalis, deja, pabaiga nuvylė, ypač turint omeny tai, kaip buvau sužavėta primųjų knygų skleidžiamų emocijų. Bet iš esmės, kaip ir visai neblogai!


All in all, apie seriją: kaip ir minėjau, labiausiai man patiko visa koncepcija, dauguma siužetinių vingių, tikrai įdomūs veikėjai ir sukurtas pasaulis! Visgi romantinė linija nebuvo vedantysis dalykas čia ir gal jos net visai nereikėjo, knyga net gal būtų buvusi feministiškensė! 😀 Neslėpsiu, manau, serija nublanksta visų bado žaidynių, divergenčių ir atrankų eroje, tačiau pagirtina, kad ji nors tam tikromis detalėmis išsiskiria iš minios!