Alvydas Šlepikas „Mano vardas – Marytė“

ik5atz1318Romanas nušviečia vieną iš baltųjų istorijos dėmių – „vilko vaikų“ situaciją. Po Antrojo pasaulinio karo Rytprūsių vokietės siuntė vaikus anapus Nemuno, kur buvo duonos, ir vokietukai ėjo į Lietuvą, dirbo pas ūkininkus, elgetavo, o sunkiai uždirbtą maistą nešė savo badaujančioms šeimoms.

Vokiečių mergaitės Renatės, gavusios lietuvišką vardą Marytė, ir jos šeimos istorija atskleidžia daugelio pabėgėlių tragišką likimą, pirmuosius pokario metus Rytprūsiuose ir Lietuvoje. Romano autorius rėmėsi tikrais faktais, „vilko vaikų“ ir jų artimųjų pasakojimais.

Jei ne mokslai, nemanau, kad būčiau skaičiusi šią knygą, ir, manau, būčiau padariusi klaidą. Jau esu minėjusi, kad istorinio žanro knygų privengiu, nes man visgi labiau patinka skaityti apie išgalvotus įvykius ir žmones, o istorinėse knygose tenka skaudžiai susidurti su realybe, tačiau profilaktiškai šis dalykas yra labai gerai.

Leidausi vedžiojama autoriaus po aprašomas vietoves ir supažindinama su veikėjais itin lengvai, kadangi nė nenumaniau, kas tie „vilko vaikai“. Knygos pradžia manęs nelabai sužavėjo ir maniau, jog bus neįdomu, tačiau oi kaip klydau. Labai įdomus dalykas buvo tas, kad kokius 70 pirmų puslapių negalėjau suprasti, kuris gi veikėjas yra pagrindinis. Ir galų gale visgi manyčiau, kad tokio gal net nėra (nors tai diskutuotinas dalykas, neduodantis man kažkiek laiko ramybės). Tačiau veiksmas sukasi apie vieną vokiečių šeimą. Tėvo čia nėra, nes jis išsiųstas kariauti, tad liko jo žmona, sesuo ir 5 vaikai. Šeima, likusi be tėvo, buvo išvaryta iš savo namų ir gyvena malkinėje, turėdama menką šilumos židinį ir badaudama.

gray-forestKūrinyje atskleidžiami ypatingi šeimos tarpusavio santykiai – broliai ir seserys yra prisirišę vienas prie kito, kaip ir prie motinos ar tetos. Tai, mano nuomone, stipri šeima, tačiau esama padėtis privertė šeimą irti, skirtis. Vyriausiasis sūnus yra išvykęs Lietuvon, ieško maisto ir veža namiškiams, motina su drauge vis neriasi iš kailio, norėdamos taip pat gauti maisto, ir taip labai lengvai gali prarasti gyvybę. Vien dėl šių epizodų knygoje pilna įtemptų situacijų, kai skaitydamas nebežinai, kur dėtis.

Išvydusi knygą sunerimau, kadangi ji išties trumpa (apie 180 puslapių), o ir skaitant mane kartais pakankindavo šiokios tokios abejonės, ar bus normaliai išplėtotas knygos siužetas, ar netrūks kažko. Perskaičiusi drąsiai galiu pasakyti, kad tikrai nieko netrūko – kūrinys buvo ne perkrautas, gal net, drįsčiau teigti, minimalistinis, knygoje išdėstomi pagrindiniai dalykai ir nėra kažkokių išvedžiojimų ar sapalionių. Viskas pateikta realistiškai ir taip, kaip yra.

Knygai skiriu 4 balus (max. 5). Nesinori daug kalbėti apie šią knygą, tiesiog rekomenduočiau ją perskaityti. Autorius palietė temą, apie kurią asmeniškai aš dar niekada nebuvau girdėjusi, todėl knyga buvo ne tik jautri, žiauri, nuoširdi, bet ir informatyvi bei kažkas naujo. Siūlau šią knygą perskaityti visiems, o ypač – istorinio žanro mėgėjams. Nemanau, kad pasigailėsite.

Reklama

2 Komentaras

    Trackbacks

    1. Sezono santrauka: 2015-16 m. ŽIEMA | Pamišusi dėl knygų
    2. TOP 10 geriausių knygų, skaitomų mokyklose | Pamišusi dėl knygų

    Parašykite komentarą

    Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

    WordPress.com Logo

    Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

    Google+ photo

    Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

    Twitter picture

    Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

    Facebook photo

    Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

    w

    Connecting to %s

    %d bloggers like this: