Sabaa Tahir „Žarija pelenuose“

zarija-pelenuoseJi – vergė. Jis – karys.

Imperija juos mokė būti paklusnius ir neapkęsti.

Bet jie pasirinko laisvę ir meilę.

Šalis, kurioje gimė Laja ir Elijas, kadaise buvo taiki ir klestinti. Tačiau užkariautojai ją pavertė baimės sukaustyta Imperija, valdoma negailestingo Imperatoriaus ir jam aklai paklūstančių karių su sidabrinėmis kaukėmis. Laja užaugo skurdžiame kvartale, tarp apšiurusių namų ir dulkėtų gatvelių, nuo vaikystės žinodama, kad už menkiausią nepaklusnumą Imperatoriui žiauriai baudžiama. Elijas, priešingai, priklauso išrinktiesiems – jis augo uždaroje Juodosios uolos akademijoje, kur berniukai nuo mažumės rengiami tapti Imperatoriaus armijos kariais. Skirtingiems pasauliams priklausantys Laja ir Elijas gimę būti nesutaikomais priešais, bet netrukus ima aiškėti, kad jų likimai susiję kur kas labiau, negu jiedu įtarė…

Ši knyga buvo sukėlusi tokią audringą simpatijų bangą užsienyje, kad itin nekantravau ją kuo greičiau perskaityti. O kadangi per vasarą nedaug teskaičiau fantastikos ar distopijos, šių žanrų tikrai buvau kiek išsiilgusi. Ir čia emocijų bei distopijos gavau su kaupu.

Pasakojimo vieta – Imperija, valstybė, kurios varomoji jėga – žiaurumas: smurtas, prievarta, spaudimas. Ši Imperija iš šono atrodo lyg atkelta iš Romos laikų: luomai, santvarka, valdymas. Dėl to viskas darosi, žinoma, tik įdomiau. Visa istorija pasakojama iš dviejų pagrindinių veikėjų pozicijų: Lajos ir Elijo. Laja – paprasta mergina, gyvenanti mokslingųjų bendruomenėje – po tam tikrų įvykių, pakeitusių žmonių dalią ir atsiradus dabartinės sistemos Imperijai, šis luomas yra niekinamas, žeminamas. Merginai, po visą jos gyvenimą keičiančių įvykių, tenka įsilieti, brautis į kitą luomą, socialinę grupę – karinguosius, kuriems priklauso Elijas. Jis karys, mokomas žudyti ir aukštinti Imperiją. Tačiau likimas suveda verge tapusią Lają ir Eliją, niekinantį savą dalią.

Kadangi knyga nėra iš trumpųjų (o tai, mano nuomone, yra labai gerai) čia nutinka daug įvairių dalykų, įvykių, todėl vis atsiranda nauja intriga, priverčianti nenorėti atsitraukti nuo knygos. Įvykiai seka įvykius, žvelgiant iš abiejų pagrindinių veikėjų pozicijų, dėl to knyga yra dinamiška. Man patiko tai, kad viskas pateikiama iš itin skirtingų veikėjų pozicijų – taip lengviau suprasti visą Imperijos sistemą, perprasti luomų, socialinių grupių skirtumus. O, žinoma, kai Lajos ir Elijos pasakojimai persipynė, darėsi įdomu stebėti, kaip tokie du jauni žmonės kovoja už savo įsitikinimus.

Gerąja prasme nustebino ir Sabaa Tahir rašymo stilius. Autorė rašė lengva, sklandžia kalba, kuri buvo paįvairinta pasakiškai gražiais palyginimais, metaforomis. Tai man kiek priminė Tahereh Mafi rašymą, kūrybą. Nors šių dviejų rašytojų pasakojimo stiliai ir skirtingi, jie labai išsiskiria iš minios ir meniškumu. Tai dar kartą stebina, kaip distopinę, fantastinę istoriją įmanoma nupasakoti panaudojant netikėčiausius žodžius, palyginimus. Žinoma, ploju katučių ir vertėjui, kadangi pasidomėjusi originalia knygos versija, suvokiau, kad buvo daug sudėtingiau nei maniau šį kūrinį versti į lietuvių kalbą, tačiau, mano manymu, vertėjas gerai padirbėjo, rasdamas tinkamus žodžius perteikiant socialinių grupių pavadinimus, kitus dalykus.

Įspūdį padarė ir rašytojos sukurti veikėjai, kiekvienas išsiskiriantis kažkuom savitu, atstovaujantis savo principams. Vien dėl to charakteriai išsiskyrė tipais, tai paveikė ir kūrinio koncepciją, kadangi čia buvo sukurti kontrastai, perteikiantys Imperijos kasdienybę. Man taip pat patiko faktas, jog per pirmąją knygą autorė neįsismarkavo su romantine linija, nors ji čia buvo ir paini, kadangi čia buvo du meilės trikampiai, tam tikromis dalimis persipynę vienas per kitą. Tikrai įdomu stebėti linijos raidą, kuri suteikia knygai tų švelnių momentėlių, šalia kovos ir žiaurumo epizodų.

Nežinau, ar autorė tai sugalvojo, ar jai taip savaime pavyko, bet šią knygą būtų galima pasirinkti, kalbant apie tam tikras problemas/temas. Visų pirma, kas mane nustebino, ir ko nesitikėjau, tai parodytas ryškus seksizmas. Elijo draugė Helenė – vienintelė karingųjų akademijoje besimokanti mergina, ne iš draugų, bet kitų bendramokslių sulaukianti to atsainaus, nedovanotino požiūrio: vaikinai leisdavo sau laidyti liežuvį, įžūliai kalbant apie tai, jog Helenė – mergina. Žinoma, šaunu, kad ši veikėja tikrai visiems bukagalviams lengvai galėjo parodyti savo vietą. Taip pat šiame kūrinyje atskleidžiama ir socialinės nelygybės tema, kaip iš skirtingų bendruomenių atėję žmonės bendrauja tarpusavyje. Svarbu ir draugystės linijos, kurios aršiai mokė pasiaukojimo dėl draugų, dėl kito gyvybės, supratingumo, meilės šeimai.

Knygai skiriu 5 balus (max. 5). „Žarija pelenuose“ – tikrai dėmesio verta knyga, buvo šiokia tokia pertraukėlė nuo realistinės literatūros, perkėlusi mane į žiauriąją Imperiją ir supažindinusi su daug įstabių, išskirtinių bei įsimenančių veikėjų. Tikrai laukiu antrosios dalies ir nekantrauju paimti ją į rankas.

Reklama

2 Komentaras

    Trackbacks

    1. Sezono santrauka: 2016 m. RUDUO | Pamišusi dėl knygų
    2. Pamišusiai dėl knygų – 3 – eji! | Pamišusi dėl knygų

    Parašykite komentarą

    Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

    WordPress.com Logo

    Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

    Google+ photo

    Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

    Twitter picture

    Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

    Facebook photo

    Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

    Connecting to %s

    %d bloggers like this: