Harper Lee „Eik ir pastatyk sargybinį“

Tai – „Nežudyk strazdo giesmininko“ tęsinys.

Knygoje „Eik ir pastatyk sargybinį“ pavaizduoti dauguma veikėjų iš „Nežudyk strazdo giesmininko“, tik maždaug po dvidešimties metų. Džina Luiza Finč — Paukštelis — grįžta į Meikombą aplankyti tėvo, bet namuose jos laukia nelengvos asmeninio ir politinio pobūdžio problemos, susijusios su Atikumi, visuomene ir Džiną Luizą suformavusia Alabamos valstija.

„Nežudyk strazdo giesmininko“ buvo itin unikali ir įsimintina knyga. Tai viena iš tų jau klasika tapusių knygų, kurių nėra koktu skaityti, kadangi tiek rašymo stilius, tiek dialogai, tiek veikėjai ir aptariamos temos – viskas yra įdomu ir, mano galva, gerai atidirbta. 2015 – aisiais šiai knygai taip pat buvo sensacingi, kadangi pasirodė jos tęsinys „Eik ir pastatyk sargybinį“. Tiesa, tai neturėjo būti Strazdo tęsinys, kadangi Sargybinį Harper Lee parašė anksčiau, tačiau šis nepatikęs leidėjams, todėl autorė sukosi iš padėties, parašydama „Nežudyk strazdo giesmininko“.

„Eik ir pastatyk sargybinį“ veiksmas sukasi po apytiksliai 20 – ies metų, kai pasibaigė „Nežudyk strazdo giesmininko“. Džina Luiza Finč, vaikystėje daug dažniau nei vardu šaukta Paukšteliu, parvyksta viešnagei į gimtinę, Meikombą, iš Niujorko, kur mergina dabar ir gyvena. Džiną Luizą, vis daugiau laiko praleidžiant šiame miestelyje, sukrečia neregėtas dalykas: kitaip nei prisiminimuose iš vaikystės, Meikombe atsirado be galo skaudžiai ryški atskirtis tarp baltųjų ir juodaodžių. O blogiausia tai, kad viso to sūkuryje ji pamato savo tėvą, iškiliąją miestelio asmenybę, Atikų Finčą.

Knygos pradžia buvo kiek keistoka, kadangi per pirmus maždaug 100 – ą puslapių menkai kas teįvyko. Džina Luiza  grįžta į Meikombą ir su mylimuoju (dėl šito dar daug kartų knygoje iškils didelis klaustukas) keliauja link tėvo namų, šiaip žvalgosi, šį bei tą daro – bet kažko ypatingo? Nelabai. Tačiau man šie puslapiai nesiskaitė per lėtai, jie kažkaip padėjo įsijausti ir vėl prisiminti Meikombo dvasią, kadangi šis miestelis yra toks savitas, kad kartkartėmis atrodo, jog Meikombas yra atskiras veikėjas, turintis savo tipą ir charakterį. Žinoma, autorė sugebėjo čia numesti keletą staigmenų, tačiau, keista, jos buvo pateiktos nelabai sprogstančiai, t. y. be kažkokio per didelio dėmesio. Nors iš tiesų tos pompatikos ir emocionalumo turėjo būti – tos staigmenėlės buvo ohoho.

Man labai patiko tai, jog Džina Luiza savo vidumi nepasikeitė nuo vaikystės, aprašomos „Nežudyk strazdo giesmininko“. Žinoma, ji subrendo ir surimtėjo, tačiau ji išliko maištininkė, kovotoja ir teisybės ieškotoja. Atikaus įdiegtos vertybės išliko stiprios, todėl atvykusi į pasikeitusį miestelį mergina jaučiasi ten nebepritampanti dėl modernių pažiūrų. Tačiau Atikus šioje knygoje kitoks nei buvusioje. Pirmojoje knygoje jo asmenybė buvo tikrai išaukštinama, tačiau manau, kad beveik visi skaitytojai lygiai taip pat jį laiko kultūringa, šviesia asmenybe. Šioje knygoje mes matome šiokius tokius pokyčius (nenoriu pernelyg atskleisti siužeto, kad nesugadinčiau intrigos) ir galbūt todėl, bent jau man, antrojoje knygoje pasirodė labiau išryškintas Atikaus brolis Džekas Finčas, dalijęs savo išmintį ir padėjęs Džinai Luizai rasti kelią link teisybės.

Bene labiausiai man šią knygą skaityti trukdęs dalykas buvo tai, jog aš tiesiog nežinau tikslių faktų ir įvykių iš to laikmečio, kai buvo kovota dėl juodaodžių teisių. Taip, aš žinau apie Martiną Liuterį Kingą ir kukluksklaną, tačiau tos žinios nėra pernelyg plačios, kadangi mokykliniame kurse nėra pernelyg gilinamasi į juodaodžių teisių gavimo istoriją. Šioje knygoje, pastebėjau, vietomis buvo šnekama arba nurodyta aliuzija į tam tikrus įvykius, faktus, kurie yra žinomi vakarų pasaulyje, bet ne pas mus. Todėl čia man pritrūko to konteksto, išnašų, teikiančių daugiau informacijos. Reikės pasikapstyti ir pagūglinti.

Knygai skiriu 4 balus (max. 5). Man labiau patiko „Nežudyk strazdo giesmininko“ – ji man pasirodė kiek stipresnė, įtaigesnė, tačiau geras balas vis tiek byloja apie tai, jog ir „Eik ir pastatyk sargybinį“ yra dėmesio verta knyga. Labai smagu buvo sugrįžti į Meikombą ir sutikti atmintin įsirėžusius veikėjus. Rekomenduoju pažiūrėti seną, nespalvotą pirmosios dalies ekranizaciją. Manau, tikrai gražiai ekranizuota – likau sužavėta.

Reklama

Komentarų: 1

    Trackbacks

    1. Sezono santrauka: 2016 m. RUDUO | Pamišusi dėl knygų

    Parašykite komentarą

    Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

    WordPress.com Logo

    Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

    Google+ photo

    Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

    Twitter picture

    Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

    Facebook photo

    Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

    Connecting to %s

    %d bloggers like this: