Svetlana Aleksijevič „Černobylio malda“

„Černobylio malda“ (1997) – knyga ne tik apie pačią atominės elektrinės katastrofą, bet ir apie tai, ko mes net neįsivaizdavome, – kaip gyventi žemėje po jos. Avarijos likviduotojų, gaisrininkų, kariškių ir jų artimųjų, paprastų žmonių ir pareigūnų, o skaudžiausia – vaikų akimis atskleidžiamas visas sistemos suluošintų žmonių gyvenimo ir likimo tragizmas.

Visų pirma, tai mūsų mokytoja sakė, kad tai – labai gera knyga ir kad tikrai mums rekomenduoja ją perskaityti. Tą kartą įsirašiau knygą sau mintyse į sąrašiuką, bet laiko pernelyg daug neturėjau nuslinkti būtent tuo metu iki bibliotekos, tad taip ir pasimiršo. Na o dabar, visai neseniai, mums ši knyga buvo pasiūlyta diskusijai knygų klube. Kadangi visos narės sutikome, tądien ir pradėjau skaityti šį kūrinį, kadangi Vilniaus viešasis transportas man nesišypsojo ir migravau per centrą ieškodama stotelės, iš kurios galėčiau grįžti namo, o taip vis laukdama ir besėdėdama ir skaitydama, kaip knyga iš karto įtraukė į savo sūkurį…

Tai viena pirmųjų knygų, kurios siužeto niekaip negaliu nupasakoti, kadangi čia – dokumentinė proza. Autorė, kuri, beje, nors turbūt jau daugeliui čia užsukusių yra žinoma, 2015 – aisiais laimėjo Nobelio literatūros premiją už „polifoninę prozą, įamžinančią kentėjimą bei mūsų laikų heroizmą“.  Ji yra pirmoji baltarusė, gavusi tokį apdovanojimą. Bene žinomiausias – 5 kūrinių ciklas, kurį sudaro knygos apie karus ir kitus pasaulį sukrėtusius įvykius, palikusius didžiulius randus žmonijos istorijoje: Afganistano karas, dokumentika apie moteris Antrojo pasaulinio karo metu, sovietų rėžimo griūtis ir kt. Aleksijevič nevengia kritikuoti Baltarusijos ir Rusijos politikos ir už tai susilaukia tikrai nedraugiškų savo adresu pasisakymų iš valstybių vadovų. O apie savo darbą premijos laureatė sako: „Kiekvienas turime savo gyvenimo tikslą, idėją, darbą. Tai – mano gyvenimo darbas. Ar jaučiu misiją? Taip, noriu papasakoti pasauliui, kokie esame, juk tų žmonių niekas neišklausė.“ (citata iš Moteris.lt straipsnio).

Taigi, „Černobylio malda“ sudaryta iš nemažo skaičiaus liudininkų pasakojimų: nuo valstiečių iki valdininkų, nuo mokytojų iki inžinierių – ši amplitudė labai aiškiai parodo, kad nupiešiamas objektyvus ir informatyvus situacijos vaizdas. Jeigu ieškote informacinės knygos apie šią nelaimę – „Černobylio malda“ tam netiks, nes čia kalbama ne iš techninės, o socialinės pusės apie visą tragediją – dokumentikoje aiškiai atsiskleidžia žmonių padėtis, jų emocijos ir jausmai. Ir man tai labiausiai patinka šioje knygoje ir manau dėl to ji yra itin vertinga, nes dažnai žmonės neįsivaizduoja, kaip ši nelaimė sujaukė milijonus gyvenimų. Kai pagalvoju, mokykloje apie tai kalbėdavom tik faktais: kada, kaip, kur, kas kaltas, per fiziką net aiškinomės, kas reaktoriuje nutiko tokio, kad įvyko ši nelaimė. Tačiau niekad apie žmonių likimus.

Knygoje yra taip pat ryškios pirmoji ir paskutinioji istorijos, kuriose atvaizduotas dviejų moterų, netekusių vyrų dėl šios katastrofos, istorijos. Jos abi labai panašios, tačiau turi tam tikrų faktinių skirtumų, visgi – skausmas, širdgėla, liūdesys ir meilė jose yra tokie patys. Tiesa, antroji nepaveikė taip, kaip pirmoji, kurią oi kaip įtemptai skaičiau. Atrodė, kad jausmai taip lengvai perteikiami ir taip lengvai juos gali pajusti, tačiau šis procesas tuo pačiu metu buvo itin sudėtingas. Apskritai, knyga pasižymi tuo, kad paskaitai ir turi bent akimirkai ją užversti ir atsikvėpti, kadangi emocijų antplūdis yra netikėtas ir tikrai didelis.

Man labai patiko, kad jog autorė per trejus metus apklausė daug pačių įvairiausių žmonių, iš kurių perspektyvos ir matome tragediją. Aleksijevič apklausė savo noru grįžusiuosius, priverstuosius pasitraukti, žmones, kurie tragedijos metu dar buvo vaikai, minėti inžinieriai, profesoriai, mokslininkai ir mokytojai, gydytojai ir paprasti kaimo žmonės. Bene įdomiausi ir bene daugiausiai emocijų sukėlę buvo moterų, kurių vyrams teko keliauti į nelaimės vietą, likusių vienų ar su vaikais, atsiminimai ir pasakojimai. Kažkas labai traukė prie jų pasakojimų, nors, pripažinsiu, skaityti tikrai nebuvo lengva, tačiau jų atskleista pusė labai jaudino ir vertė laikytis, kad nebraukčiau ašaros.

Koks autorės vaidmuo visoje knygoje? Ji jaučiama ar matoma yra labiausiai pradžioje, vėliau ji juntama yra tik kartkartėmis, kai kažkas paaiškinama ar nupasakojama, ką ji su žmogumi pokalbio metu veikia – geria arbatą ar žiūri nuotraukas. Na, pripažinkim, jos prisilietimas ir šiaip juntamas istorijose, tačiau tikrai neįkyriai. Perskaičiusi knygą labai greitai pajutau norą perskaityti kitas jos knygas, kadangi stilius labai paprastas, tačiau įtaigus. Bet aišku ir jos misija be galo mane sužavėjo: menkos žinios apie Černobylį buvo praplėstos, tačiau iš visai kitos pusės nei tikėjausi – žmonių beviltiška situacija, dezinformacija ar apskritai jokios informacijos nesuteikimas, valdžios didžiulis noras viską slėpti…Apie viską čia aiškiai ir daug papasakota ir atskleista tai, ko daugelis turbūt nė neįsivaizdavo.

Knygai, be jokios abejonės, skiriu maksimalų balų skaičių – 5. Knyga įtraukė nuo pat pirmo puslapio, o ją palikau su praplėstu akiračiu ir sujaudinta širdimi. Tikrai rekomenduoju visiems, tačiau vertėtų skaityti emociškai pasiruošus ar truputį vyresniems skaitytojams, kadangi yra keletas gana baisiai nupasakotų vaizdų ar vietų, kurios, manyčiau, gali sukrėsti. Bet šiaip, tikrai verta dėmesio ir labai noriu imti kitas autorės knygas į rankas!

Reklama

Komentarų: 1

    Trackbacks

    1. TOP 10 labiausiai patikusių knygų, perskaitytų 2017 m. | Pamišusi dėl knygų

    Parašykite komentarą

    Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

    WordPress.com Logo

    Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

    Google+ photo

    Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

    Twitter picture

    Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

    Facebook photo

    Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

    w

    Connecting to %s

    %d bloggers like this: