Margaret Atwood „Tarnaitės pasakojimas“

Netolima ateitis. Gileado respublika.
Fredinė gyvena Vado ir jo Žmonos namuose. Išeiti iš namų jai leidžiama tik kartą per dieną nupirkti maisto produktų. Parduotuvių pavadinimai yra paveikslėliai, nes moterims nebeleidžiama skaityti ir apskritai siekti žinių. Kartą per mėnesį ji privalo gulėti ant nugaros ir atlikti Tarnaitės pareigą, nes mažėjančio gimstamumo amžiuje Fredinės ir kitų šiai tarnystei paskirtų moterų vertė tėra jų vaisingumas. Ji dar atmena senus laikus, kai gyveno su savo vyru Luku, žaisdavo su dukra, turėjo darbą, pinigų ir galėjo mokytis. Bet dabar visa tai jau praeitis…

Manau, nesuklysiu sakydama, kad šis romanas jau įtrauktas į distopinės klasikos gretas, šalia tokių grandų kaip „1984“ arba „Brave New World“. Vėlgi, jau kaip tradicija tapo didelis ir ilgai trukęs mano noras perskaityti šį kūrinį, tačiau galutinis pastūmėjimas buvo, nenuostabu, kompanijos „Hulu“ išleidžiamas serialas, kuriame vieną vaidmenų atlieka Alexis Bledel iš „Gilmore Girls“! Gana šiurpus siužetas ir mėgstami aktoriai? Bet visgi visų pirma – knyga!

Veiksmas sukasi išgalvotoje Gileado respublikoje, kuri, kaip supratau, gyvuoja ant dabartinės Amerikos pamatų. Tai karų nevengianti valstybė, kurios viduje itin daug neramumų – tą galime spręsti iš tam tikrų atskirų socialinių grupių egzistavimo – Angelų (kažkas panašaus į kariuomenę) ir Akių. Pastarieji seka vidinius valstybės reikalus ir susidoroja su kitaminčiais, maištininkais ir pan. Namuose egzistuoja kitokia hierarchija – Vadas, namų galva, jo Žmona, Mortos, už namų ruošą atsakingos moterys, ir Tarnaitės, moterys, kurios esą šeimai turi pagimdyti palikuonių, kadangi dėl didelio radiacijos ir užterštumo mastų daugelis moterų čia yra nevaisingos, tarp jų – Žmonos. Tad Tarnaitės romane ir yra pagrindinė ašis: protagonistė Fredinė, nemininti savo tikrojo vardo, oficialiai egzistavusio iki susikuriant naujajai valstybei, pasakoja apie savo praeitį, sistemą ir Tarnaičių praeinamą kelią bei kasdienybę.

Kadangi dar tikrai daug yra mano neperskaitytų distopinių knygų, daugelis jų yra itin geros ir kiekviena jų turi unikalų cinkelį – kuo vaizduojama santvarka yra kitokia, tad ir „Tarnaitės pasakojimas“ išsiskiria unikalumu. Šio totalitarinio režimo bruožai, o būtent Tarnaičių socialinės grupės egzistencija mane neramino, jaudino: visa tai turi feministinių bruožų, dėl kurių, beje, internete gana aršiai ginčijamasi, kadangi visgi šiuo atveju tai gana painu ir subjektyvu, tačiau galų gale situacija, į kurią pakliūva įvairaus amžiaus moterys, yra žiauri ir paniekinanti moters padėtį visuomenėje. Tai priverčia mąstyti ir apskritai apie šioje visuomenėje paplitusį požiūrį į moteris, kuris, kad ir kaip būtų gaila, yra neadekvatus: moteris telaikoma indu ir negali turėti asmeninio gyvenimo. Kadangi esu feminizmo šalininkė, neretai apie tai susimąstau ir romanas davė peno dar didesniems, platesniems apmąstymams.

Kūrinyje dabartis persipina su Fredinės nupasakojama praeitimi, kuri padeda susipažinti su tuo, kaip sugriuvo buvusi valstybė ir iškilo naujoji, Tarnaičių paruošimu „darbui“ ir apskritai su herojės gyvenimu iki atsirandant dabartiniuose namuose. Man patiko vidury teksto įpinti protagonistės prisiminimai, jie dažnai buvo netikėti, bet laiku ir vietoje aprašytos situacijos ir epizodai padėjo geriau susipažinti su šiuo distopiniu pasauliu.

Atwood rašymo stilius iš pradžių man patiko, tačiau netrukus jis pradėjo man nusibosti… Jis smulkmeniškas, meniškas, tačiau galų gale – monotoniškas. Tarp svarbių įvykių viskas buvo gana ištempta – taip, tai geriau parodė Fredinės emocinę būseną, vis dėlto man norėjosi daugiau veiksmo, nes ties kiekvienu įvykiu atsirasdavo įtampa, tačiau iki kitų svarbių kūrinio vietų ji tiesiog išblėsdavo ir atrodo, kad veikėjai nerūpėjo tiek, kad būčiau be gal įsitraukusi į knygą. Ir dėl to net gaila darėsi, kadangi manieji lūkesčiai tikrai buvo nemaži.

Knygai skiriu 4 balus (max. 5). Knyga išsiskiria iš to, ką apskritai esu skaičiusi, įdomus siužetas, nagrinėjamos problemos, ir išskirtiniai, kiek netikėti veikėjai, tačiau iki pilnos laimės man trūko tam tikrų dalykų: dinamikos ir dar nors truputį daugiau world building‘o – t. y. informacijos apie Gileado valdymą, gal net daugiau politikavimų. Bet nevengiantiems distopijos žanro, tikrai siūlau pamėginti!

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

w

Connecting to %s

%d bloggers like this: