Melvin Burgess „Heroinas“

„Heroinas“ (1996) – atvira dviejų paauglių, Džemos ir Taro, draugystės ir meilės istorija. Jis pabėga iš namų vejamas tėvo smurto, ji – ieškodama nuotykių ir protestuodama prieš tėvų griežtumą.

„Heroinas“ – negailestinga, šokiruojanti knyga ir apie gyvenimo tamsiąsias puses, ir apie viltį. Ši knyga kiekvienam, pirmiausia tėvams, nesuprantantiems savo vaikų, ir vaikams, nesuprantantiems tėvų.

Buvo begalės kartų, kai bibliotekoje vis nepasiėmiau šios Lietuvoje itin populiarios knygos, tačiau galimų pasiimti knygų limitas mane priversdavo kūrinį padėti atgal. Šį kartą, kai knygų klube nusprendėme aptarti knygą, pagaliau aš perskaičiau kūrinį. Artimi draugai nebuvo sužavėti kūriniu, tačiau iš interneto platybių žinojau, kad „Heroinas“ – tikrai populiari ir paaugliams patinkanti knyga. Toks kontrastas intrigavo mane – norėjosi pagaliau susidaryti ir savo nuomonę.

Taras ir Džema – jauna pora. Taras gyvena mušamas tėvo, jo mama alkoholikė, todėl jis – nelaimingas vaikas. Tuo tarpu Džemai tik atrodo, kad ji nelaiminga, kadangi jos tėvai nelabai leidžia jai matytis su keistos reputacijos Taru. Kai pastarasis pabėga iš namų, paauglė taip pat nusprendžia, kad ji namie yra per daug varžoma ir nesuprasta, todėl bėga kartu. O gyvenimas Bristolyje, mieste, į kurį jaunuoliai pabėgo, tikrai nesaldus. Jie gyvena kaip skvoteriai, barasi su jais priėmusiais žmonėmis, tada bėga ir nuo jų, nes Tarą ir Džemą patraukia Lilė ir Robis. Tačiau pabėgėliai nė nenutuokia, kad su naujais draugais į gyvenimą ateis ir narkotikai.

Knygoje vaizduojamas lengvabūdiškas paauglių gyvenimas, kurių pagrindiniai tikslai yra gauti pinigų ir taip įsigyti heroino ar kitų narkotinių medžiagų. Jie rengia susibūrimus su „bendraminčiais“, o tai tebūna pretekstas dar vienai dozei. Visi jaunuoliai mano, kad jie lengvai nevartotų heroino, jei tik norėtų, jie net nemano, kad yra narkomanai, nors vartoja po kelis kartus per dieną, kad „pajustų kaifą“. Nedaug esu skaičiusi knygų apie narkomanus, tačiau visur panašiai viskas vaizduojama, nors Burgess‘o „Heroinas“ išsiskiria tuom, kad viskas pasakojama iš pačių vartojančiųjų pozicijos, todėl galima pasigilinti į jų psichologiją ir mąstyseną.

Nuotrauka iš interneto

Kūrinys gana monotoniškas, kadangi jame nėra tikslaus siužeto. Čia vaizduojama narkotikus vartojančių jaunų žmonių kasdienybė, tam tikri sukrėtimai, išjudinantys visą rutiną: mirtys, nėštumai, pinigų trūkumas, tačiau vis viena didžiąją knygos dalį skaitytojas stebi veikėjų gyvenimo būdą, jų tarpusavio santykius, kelis bandymus išnirti iš liūno, tačiau dauguma – nesėkmingi. Paskutiniai 50 puslapių susiskaitė greičiausiai, kadangi istorijos pabaigoje vis kažkas veikėjų gyvenimuose keitėsi ar vyko; man kaip ir norėjosi, kad daugiau taip būtų, nes kartkartėmis viskas tapdavo per lėta.

Manau, pagrindinė beskaitant man problema buvo tai, kad niekaip negalėjau įsijausti į kūrinio veiksmą, atrodė, kad viskas vyksta taip toli, negaliu iki galo suvokti kai kurių veikėjų ypatybių bruožų, o kai kurie pasirodydavo per trumpai ir ne taip išraiškingai, kad juos įsiminčiau. Romantinė linija nebuvo čia labai įsimintina, kadangi pradžioje Taras su Džema dar kartais vaidijosi dėl išsiskiriančių požiūrių, o pradėję vartoti, toks jausmas, kad visai vienas apie kitą pamiršo. Tai neblogai atskleidžia vartojančio žmogaus mąstymą, tačiau iki beveik pabaigos ši linija buvo nustumta į antrą planą.

Knygai skiriu 3 balus (max. 5). Taip, tai buvo kažkas tamsesnio, neįprastesnio, tačiau nepajutau to knygos ypatingumo, apie kurį daug jaunimo yra kalbėję ir vis dar kalba. Man patiko tai, kad autorius pasirinko pasakoti istoriją iš kelių veikėjų perspektyvų, tačiau nelikau iki galo įtikinta ar nustebinta.

• Kategorija: Knygos
• Pažymėta:2017 m., 3 balai, narkotikai, paauglių gyvenimas, paauglių tarpusavio santykiai, paauglystė, realizmas, vaikų ir tėvų santykiai