Markus Zusak „Knygų vagilė“

Užburiantis pasakojimas apie Lizelę Meminger, devynmetę knygų vagilę, vieną iš tų kaskart išliekančiųjų, apie šaunią ir visiškai nebaisią pasakotoją Mirtį, tikrą Lizelės draugą Maksą. Tiktai knygos ir patraukė neįprastos pasakotojos dėmesį mergaitę ji matė tris sykius…
„Knygų vagilė“ – itin drąsi ir graži istorija apie ketvirtojo dešimtmečio karo niokojamą Vokietiją, labai skirtingus jos žmones ir likimus.

„Knygų vagilė“ – australų rašytojo M. Zusak kūrinys, išgarsėjęs visame pasaulyje. Yra begalės žmonių, pamilusių šį kūrinį ir visad norėjau sužinoti, kodėl gi, kuom ši knyga išskirtinė. Ir ką galiu pasakyti – unikalumą pajutau nuo pat pirmojo puslapio. Knygą tikrai ilgai norėjau perskaityti, tad ją pasirinkau pamišėliškam knygų skaitymo iššūkiui. Ir džiaugiuosi, kad pagaliau tai padariau.

Kūrinyje pasakojama apie Lizelę – jos vaikystę ir pirmus žingsnius į paauglystę. Šį spalvingą savo gyvenimo metą ji išgyvena tikrai nekokiu metu ir nekokioje vietoje – antrojo pasaulinio karo Vokietijoje. Čia skaitytojas mato ir Hitlerio kulto augimą, ir miestų puolimus, ir holokausto apraiškas, tačiau manau, kad net ne tai knygoje svarbiausia. Kaip ir man gilų įspūdį palikusi „Neregimoji šviesa“, taip ir „Knygų vagilė“ atskleidžia žmonių kare istoriją. Lizelė į Miuncheno apylinkes patenka tuomet, kai motina nori savo vaikus kam nors atiduoti, mat nebegali tinkamai jais pasirūpinti, tad mergaitė atkeliauja į naujuosius namus, tačiau pradžia yra tikrai sudėtinga, kadangi ji ilgisi mamos, o dar kelionės link naujųjų namų metu mirė jos mažasis broliukas. Taip šiuo skaudžiu mergaitei laikotarpiu Lizelė patenka į Rozos ir Hanso Hubermanų namus. Po truputį apsipratusi, ji čia susiranda draugų, tad gyvena pakankamai laiminga vaikišką gyvenimą. Visgi taip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, mat bėgant laikui Hubermanų namuose užgimsta nemažai paslapčių. Viena jų – rūsyje slepiamas jaunas žydas Maksas.

Nuo ko prasideda mano minėtas knygos unikalumas? Nuo pasakotojo, nes čia šiam darbui pasirinkta Mirtis. Ji pasakoja apie savo darbą, kaip jį atlieka, ir pabrėžia darbo krūvio padidėjimą karo metu. Kas įdomiausia ir labai nustebino, yra faktas, kad iš esmės Mirtis daug siužetinių vingių pasako iš anksto. Kitaip sakant, paspoilina. Tačiau nemanau, kad buvau viena, kuri tikėjosi kad kažkas pasisuks kitaip, ar kažkur bandoma skaitytoją apgauti. Tai nebuvo didžiulis ateities atskleidimas, tačiau jau net pačioje pradžioje yra pasakoma, kad Lizelė su mirtimi susitiks 3 kartus. Pažinus geriau veikėjus, belieka tikėtis, kad tai nebūtų jau pamiltieji herojai.

Kadras iš ekranizacijos

Labai giriu knygą už tai, kad autorius sukūrė nemažai išskirtinių veikėjų, kurie buvo labai realūs, su savomis ydomis ir gerai bruožais. Matyti, kad pasirinkta nemažai skirtingų archetipų ir taip, kaip jie buvo suderinti tarpusavyje, yra viena iš geriausių kūrinio savybių. Mane sužavėjo faktas, kad autorius vaizdavo paprastus Vokietijos gyventojus, jų kasdienybę ir tai, kaip jie elgėsi esant nacistiniam režimui – kūrinyje atskleistos kelios pusės, parodyta, kaip skirtingai patys vokiečiai žiūrėjo į karą ir valdžią. Tokios amplitudės atskleidimas leidžia į visą situaciją pažvelgti objektyviai, tačiau svarbu tai, kad herojų realistiškumas ir paprastumas, tačiau kartu ir išskirtinumas, leidžia labai su jais susigyventi ir daugelį – pamilti.

Labiausiai pakerėjęs mane dalykas buvo istorijos metu sukurtos draugystės. Tai, kaip bendravo Lizelė su tėčiu Hansu, ar su draugu Rudžiu, ar Maksu, apie kurį niekam negalėjo prasitarti, buvo kažkas nerealaus – šie epizodai buvo tokie mieli, žavūs, kartais – juokingi ir verčiantys susimąstyti. Jie privertė dar labiau pamilti herojus ir dėl jų išgyventi, jaudintis, kad jiems nieko nenutiktų. Bendravimas praturtino ir Lizelės asmenybę, brandino ją – mergaitė stengėsi perprasti žmones ir aplinką, o šie atiemieji jai padėjo daug ką suvokti. Labai už šį faktorių vertinu knygą, nepaisant to, kad užgimę jausmai veikėjams dažnai verčia nerimauti ir liūdėti.

Knygai skiriu 4,5 balo (max. 5). Į knygą įsitraukiau nuo pat pirmo puslapio, man labai patiko sukurti veikėjai, jų išskirtiniai charakteriai, pati istorija. Visgi vietomis maniau, kad knyga truputį ilgoka ir buvo galima apsieiti be kai kurių scenų ar epizodų, tačiau visumoje tai yra nuostabi, graži, tačiau nelinksma istorija, padedanti dar geriau suvokti paprastų žmonių dalią antrojo pasaulinio karo metu.

Reklama

Komentarų: 1

    Trackbacks

    1. TOP 10 labiausiai patikusių knygų, perskaitytų 2017 m. | Pamišusi dėl knygų

    Parašykite komentarą

    Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

    WordPress.com Logo

    Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

    Google+ photo

    Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

    Twitter picture

    Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

    Facebook photo

    Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

    w

    Connecting to %s

    %d bloggers like this: