Suzy Zail „The Wrong Boy“

Kitas galimas knygos pavadinimas – „Playing for the Commandant“

Hanna is a talented pianist, and the protected second daughter of middle class Hungarian Jews. Relatively late in World War II the Budapest Jews were rounded up and sent to Auschwitz. Hanna and her mother and sister are separated from her father. Her mother becomes increasingly mentally ill until she too is taken away somewhere. Her sister Erika is slowly starving to death. Hanna is quite a naïve 15-year-old but when presented with the opportunity to play piano for the camp commander, she is desperate to be chosen. She goes each day under guard to the commander’s house and stands waiting in case the commander should want some music. Also living in the house is the commander’s son, Karl. A handsome young man who seems completely disengaged from what is happening around him. Hanna hates him as he sits drawing in the music room. But the longer Hanna goes to the house, the more she realises there are other things going on. Secret things. Karl may not be the person she thinks he is. Before she knows it she has fallen in love with the wrong boy.

Esu pasiruošusi papasakoti visą istoriją, kaip radau šią knygą. O buvo taip: kad pasiruoščiau knygų klubui, antrą kartą skaičiau „Knygų vagilę“, kurią pamilau dar labiau ir dabar neabejotina skirčiau 5 balus. Kadangi skaitydama knygą pajutau dar didesnį ryšį su ja, po tokių atvejų nežinai nei kur dėtis, nei ką skaityti, tarsi viskas neprilygtų tai knygai. Tuomet galvoje pradėjau dėliotis, kodėl antrą kartą skaitant taip nutiko, ir panorau skaityti kažką, kas taip pat paveiktų ir sukrėstų. Pradėjau žvalgytis po sąrašus, ką skaityti po „Knygų vagilės“. Taip atradau „The Wrong Boy“.

Šis pirmasis pavadinimas ne itin tinka knygai, jį miniu pirmąjį, nes pagal jį radau knygą. Juk turbūt ir Jums, perskaičius tokį pavadinimą, rodosi, jog tai bus banalus ir pernelyg neįsimintinas skaitinys. Neradau tikslios priežasties, kodėl jis pakeistas, bet arčiausiai tiesos, manau, yra faktas, kad knyga kitokiu viršeliu buvo perleista JAV, originaliai ji australų rašytojos.

Suzy Zail tėvas, būdamas 13 – os metų, pateko į koncentracijos stovyklą ir apie savo išgyvenimus jis dukrai papasakojo tik sužinojęs, kad serga nepagydoma liga. Tai įkvėpė Suzy parašyti memuarų knygą „The Tattooed Flower“. Rašytoja nesustojo ir toliau rašė apie antro pasaulinio karo baisumus, į juos žvelgdama jaunų žmonių akimis. Kaip pati teigia:

„I don‘t pretend to know how it felt to be imprisoned in Birkenau. I don‘t think anyone who wasn‘t there can ever really understand. But it‘s important to try.“

Kūrinio protagonistė Hanna – itin atsidavusi svajonei groti didžiausiose scenose pianistė. Ši penkiolikmetė turi daug ateities planų, tačiau jos galimybes visapusiškai suvaržo į Vengriją įžengusi Hitlerio kariuomenė. Hannos šeima yra Vengrijos žydai, tad pagrindinei herojei, kartu su vyresniąja seserimis Erika ir tėvais, tenka persikelti į getą. Tačiau neilgai trukus jie visi išsiunčiami į Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklą. Čia jai tenka kovoti už būvį visais įmanomais būdais ir taip ji atsiduria stovyklos komendanto namuose, kuriuose ji turi vienintelį darbą – groti pianinu. Tai nelemia jos lengvesnės būties – buvusi komendanto pianistė už klaidą paaukojo pirštą, nesakoma daugiau, bet galimai – ir gyvybę. Visgi siekis išgyventi priverčia Hanną pasiryžti tokiam darbui, o komendanto namuose ji sutinka jo sūnų Karlą, jauną ir pacifistinių pažiūrų vaikiną, kuris nesijaučia komfortabiliai savame kailyje. Taip užsimezga trapus, žavus, tačiau be galo pavojingas dviejų jaunuolių ryšys.

Kadangi viskas vyksta vokiečių lageryje, su savo kukliomis istorijos žiniomis ir prisiminimais iš „Dievų miško“, sakyčiau, kad siužetas pateiktas gana istoriškai tikslus. Čia pasakojama ir apie susidūrimą su daktaru Mengele, geriau žinomu, kaip „mirties angelas“, ir kaip žmonės yra skirstomi – vyrai atskiriami nuo vaikų ir moterų, darbingos moterys dar kartą atskiriamos. Kadangi Hanna gyvena šioje grupėje, skaitytojas mato, kaip žmonės skirstomi į homoseksualus, žydus, politinius kalinius ir pan., o tai daroma su tam tikrais antsiuvais, kaip buvo labai aiškiai papasakota „Dievų miške“. Kadangi iš arčiau žvelgiama į moterų barakus, aiškiai galima pastebėti ir savotišką hierarchiją, nusistovėjusią čia. Kaip žmonės pradeda vadovauti kitiems kaliniams, kaip jie gauna darbą – tai bus taip pat papasakota.

Knygoje itin svarbus ir šeimos tarpusavio santykis. Daug dėmesio skiriama Hannos santykiams su tėvais, atskleidžiami jos jausmai dėl mamos, kurią, prasidėjus karai, tarsi ištiko vidinis virsmas ir tam tikra trauma, dažnai neleidusi jai blaiviai mąstyti. Tėvas, deja, greitai dėl lageriui būdingo paskirstymo dingsta iš skaitytojo akių, tačiau jis vis sukasi Hannos galvoje – kūrinys pateiktas iš jos perspektyvos. Visgi sakyčiau, kad svarbiausias čia yra santykis su Erika, vyresniąją seserimi. Hanna ir Erika viena kitai yra itin svarbūs ramsčiai, kad neprarastų vilties.

Vis dėlto man asmeniškai, nors ir tikrai daug nerimo patirta dėl Hannos šeimos narių gyvybių, daugiausiai įtampos man kėlė pagrindinės herojės ir Karlo linija. Tikrąją to žodžio prasme, čia ties kiekvienu žodžiu tik ir galėjai tikėtis kieno nors mirties. Nenoriu daug dalykų atskleisti apie jo asmenybę, tačiau vaizduojamas Hannos ir Karlo bendravimas buvo toks trapus, toks slaptas, toks gražus, tačiau ir toks liūdnas, kad pasidaro tik dar baisiau. Skaitydama tarsi gaudžiau kiekvieną jų akimirką, žvilgsnį, žodį, nes taip jautėsi, darė ir patys herojai.

Autorė išryškina ir žmoniškumo temą. Kur slypi riba tarp žvėries ir žmogaus? Kaip išlikti baisiame ir bet kokiais būdais verčiančiame kovoti už išlikimą, apverstame pasaulyje žmogumi? Kūrinyje nemažai veikėjų, su įvairiomis ir visai skirtingomis asmeninėmis istorijomis, tačiau labiausiai man patiko pačios Hannos charakterio raida. Jos augimas kaip asmenybės labai pastebimas, iš naivios penkiolikmetės ji virsta savarankiškus sprendimus ir už savo principus kovojančia mergina. Žinoma, ne visuomet ji turėjo galimybę tai parodyti, nes aiškiai galėjo netekti gyvybės. Tačiau visumoje palyginus, kokia ji buvo ir kokia tapo, veikėjos raida yra neabejotinai matoma.

[Kol visos barako moterys nuvaromos į dušus (tai, beje, vyksta vieną kartą per mėnesį).]

„I can‘t see the point.“

„The point is to stay human.“ Erika bent over a bowl of brown water and splashed her face. „We mustn‘t become animals, Hanna. That‘s what they want.“

Apie pabaigą nenoriu pasakoti nieko, tačiau kai pasakojama apie karą ir holokaustą, nemanau, kad kuris nors pabaigos variantas yra banalus pasirinkimas. Man patinka, kad autorė ryžosi iš tam tikrų pusių parodyti ir gyvenimą po karo, ką tenka išgyventi tiems, kurie grįžta ir koncentracijos stovyklų, o jų namuose gyvena visiškai kiti žmonės.

Knygai skiriu 5 balus (max. 5). Tokio emocionalaus ir didelį įspūdį keliančio kūrinio man ir reikėjo po „Knygų vagilės“. Tai be galo graži, liūdna, kupina mirčių ir vilties knyga. Jeigu tik turėsite galimybę ją perskaityti, be jokių abejonių rekomenduoju.

Reklama

Komentarų: 1

    Trackbacks

    1. Ketvirtasis pamišusios dėl knygų gimtadienis! | Pamišusi dėl knygų

    Parašykite komentarą

    Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

    WordPress.com Logo

    Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

    Google+ photo

    Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

    Twitter picture

    Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

    Facebook photo

    Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

    w

    Connecting to %s

    %d bloggers like this: