J. K. Rowling „Fantastiniai gyvūnai ir kur juos rasti“

Mokslininkas, burtininkas, fantastinių gyvūnų tyrinėtojas ir globotojas Njutas Miglapūtys ką tik apkeliavo visą pasaulį, ieškodamas rečiausių ir keisčiausių magiškų gyvūnų. Atvykęs į Niujorką, ilgai užsibūti neketino. Tačiau stebuklingas Njuto lagaminas su gyvūnais patenka į svetimas rankas ir jie išsilaksto po miestą. Njutas supranta, kad reikia kuo greičiau juos surasti, kitaip bus bėdų…

2018 metus užbaigiau su trenksmu, kadangi prieš pat Naujuosius metus pabaigiau Hario Poterio seriją pirmąjį kartą! Labai savimi didžiuojuosi ir džiaugiuosi, kad ši klaida buvo ištaisyta 🙂 Dar nepabaigusi žymiosios serijos aš įsigijau šią knygą, kuri yra parašyta ne prozos, bet dramos kalba – į tai žiūrėjau kiek nepatikliai, bet viskas galų gale išėjo tikrai puikiai!

Njutas, jau knygos pradžioje tapęs mano vienu mėgstamiausių HP pasaulio veikėjų, globoja išskirtinius, neįprastus magiškus gyvūnus. O juos jis sutalpina savo lagaminėlyje. Tai tikrai atrodo neįtikėtinai, bet filmo treileris, kurį pasižiūrėjau prieš skaitydama, man viską patvirtino. Ten jis kiekvienam gyvūnui yra sukūręs oazę, palankias sąlygas išgyventi. Bet į JAV šis britas atkeliauja su tikslu: paleisti vieną gyvūnų gyventi natūraliomis sąlygomis. Lengvai galima tikėtis, kad viskas nebus taip lengva, kadangi Njutas paklius į netikėtas situacijas, kuriose susidurs su žiobaru, dviem seserimis raganomis ir visa Valstijų magijos valdžia.

Aš tikrai nemaniau, kad man taip seksis ir patiks skaityti scenarijų. Žiūrėjau į šią idėja nusiteikusi ne per geriausiai, tačiau, nors mažytėse vietose man trūko prozos kalbos pranašumų pasakojant istoriją, gana lengvai įsivaizdavau visą veiksmą ir veikėjus.

Filmo plakatas

Turbūt savaime suprantama, jog Rowling investuoja daug laiko į savo veikėjus, kurių charakteriai, kaip ir visada, išvystyti iki panagių, o jei ne viską žinai apie veikėja, reiškias, jis dar sulauks savojo laiko. Net ir scenarijuje įmanoma jausti nuotaikų pasikeitimus ir bendrą atmosferą siužetinėje linijoje atsiradus tam tikriems herojams. Pats Njutas man be galo mielas ir iš karto tampa savas. Žiobarą Džeikobą ir seseris Tiną ir Kvinę iš pradžių perprasti sunkiau, lyg ir kyla įvairūs įtarimai dėl jų kėslų, bet nejučia šie keturi absoliučiai skirtingi žmonės vienijasi dėl bendrų tikslų ir gėrio.

Įdomios sugalvotos ir siužetinės linijos. Maža to, kad Njutas pakankamai unikalus HP serijos kontekste, jis panašus į Hagridą, tačiau jo darbai kiek kitokio masto 🙂 Apskritai, supažindinimas su Amerikos burtininkų kultūra ir šioje šalyje vykstantys nuotykiai yra pakankamai išskirtiniai. Sakysit, vis tiek yra blogietis, su kuriuo reikia kovoti? Na, taip jau daugelyje knygų yra. Vis dėlto sunkumai, kuriuos patiria herojai, kitokie, jų amžiaus grupė kita, jie jau laisvai šaudo užkeikimais ir ginasi kerais, o dar toji atmosfera, kadangi viskas vyksta XX a. pirmoje pusėje! Viskas susideda į dar vieną ir staigia įtraukiantį pasakojimą iš HP pasaulio.

Knygai skiriu 5 balus (max. 5). Peržiūrėjau ir filmą, kuriame scenarijaus išpildymas patiko taip pat, kaip ir pats scenarijus, tad nekantrauju toliau nerti į Fantastinių gyvūnų seriją!

Komentarų: 1

    Atgalinė citata

    1. J. K. Rowling „Grindelvaldo piktadarystės“ | Pamišusi dėl knygų

    Parašykite komentarą

    Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

    WordPress.com Logo

    Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

    Google photo

    Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

    Twitter picture

    Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

    Facebook photo

    Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

    Connecting to %s

    %d bloggers like this: