Mark Twain „Tomo Sojerio nuotykiai“

Ant Misisipės kranto stūksančio miestelio gyvenimas tekėtų ramia ir įprasta vaga, kaip pati Misisipė, jei ne padaužų trijulė, kuriai vadovauja garsusis Tomas Sojeris. Trys berniukai – jau minėtas Tomas, jo draugas valkata Heklberis Finas ir Džo Harperis nuotykių ieško už kiekvieno kampo. Tad visai nenuostabu, kad vieną naktį atsidūrę kapinėse jie netikėtai tampa žmogžudystės liudininkais.

Berniukai prisiekia krauju, kad niekada neatskleis šios paslapties ir kitą naktį pabėga kaip piratai ieškoti paslėpto lobio. Tačiau paieškos kelia ne ką mažesnį pavojų nei naktys kapinėse su žmogžudžiais… Kaip pasielgs berniukai, pamatę, kad už žmogžudystę teisiamas nekaltas žmogus? Ar pavyks jiems sužlugdyti žudiko planus ir rasti lobį?

Vaikystėje šios knygos nebuvau skaičiusi, tad Marko Tveno kūryba man buvo absoliučiai nauja. O jis, beje, vienas pirmųjų pradeda rodyti šiokią tokią vaikų augimo ir gyvenimo autentiką, mat nėra jo herojus reikalingas parodyti tik socialiniams reiškiniams ar nušviesti suaugusiųjų pasaulį. Tomas Sojeris, pagrindinis knygos herojus, nors kanoniškai yra našlaitis, gyvena su teta, yra judrus, energingas vaikas, nuolat kažką prisidirbantis. Bet tai nevyksta dėl to, kad jis būtų piktybiškas – jo geri planai dažniausiai nueina šuniui ant uodegos, nes taip susiklosto aplinkybės. Bene pagrindinė kūrinio linija apima sąžinės ir pasirinkimo tematiką: Tomas su draugu Heklberiu Finu eina naikinti karpų naktį į kapines ir ten tampa kraupaus nusikaltimo liudininkais. Išaušus dienai, bendruomenėje pasklinda neteisinga įvykio eigos versija ir berniukai renkasi: išgelbėti nekaltą žmogų ar saugoti savo kailį.

Knygoje imituojama ir vaikiška meilės istorija, kurios pagrindas akivaizdžiai yra ironija. Tomas susižavi Beke, naujai atvykusia mergaite, jie susibendrauja, prisiekinėja vienas kitam meilėje, pykstasi, taikosi, patiria kuriozų, tačiau tikėjausi, kad šiai linijai bus skiriama daugiau dėmesio. Daug kūrinio vietos užima įvadas, visas Tomo asmenybės pristatymas, jo gudrumas, bet tačiau kartu ir atsiskleidžiantis jautrumas. Taip pat svarbus įvykis yra berniukų išvyka ieškoti lobių, kuri tampa pabėgimu, tačiau vaikai suvokia savo galimybės ir grįžta namo.

Tvenas paliečia ir socialinę problematiką. Heklberis Finas, Tomo draugas, neturi mamos, o jo tėvas – alkoholikas, tad vaikas gyvena kone vienas. Taip pat ir rasinė segregacija, rasizmas, kuris galbūt labiau pasireiškia antrojoje dalyje, kurios pagrindinis veikėjas yra Hekas Finas. Visgi, čia užsimenama apie indėnus, o tai irgi svarbi to meto tema.

Knygai skiriu 3 balus (max. 5). Knygos pradžia susiskaitė labai nuotaikingai, tačiau vėliau man pasidarė nuobodoka ir sunkiai sekiau siužetą. Labai vertinu Tveno indėlį į vaikų literatūrą, mat jis ne tik įnešė socialinių temų, bet ir apskritai pakeitė vaiko vaizdavimo kanonus, kurie buvo pakankamai nerealistiški, tad galima sakyti, kad su Tvenu ateina šiokia tokia autentika ir herojaus archetipas, į kurį darosi panašūs berniukai vėlesnėje literatūroje.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: