Per Olov Enquist „Blanša ir Marija“

Garsaus švedų žodžio meistro Pero Olovo Enkvisto „Blanša ir Marija“ – dramatiška istorija apie meilę, šlovę, gėdą ir mirtį.

Jos veikėjai – savitai susipynusios istorinės asmenybės: fizikė, dukart Nobelio premijos laureatė Marija Sklodovska Kiuri, neurologijos profesorius Žanas Martenas Šarko ir jo pacientė Blanša Vitman.

Romane gausu intriguojančios faktinės medžiagos.

P. O. Enquist yra vienas garsiausių Švedijos rašytojų, deja, kaip ir kiti kai kurie šios šalies grandai nepernelyg žinomas mūsų šalyje. Ne taip seniai šiais metais rašytojas, visos Švedijos ir jo literatūros gerbėjų liūdesiui, mirė, tačiau paliko tikrai nemažai medžiagos ir išleido kūrinių, įėjusių į Skandinavijos literatūros istoriją. Tai yra antroji šio autoriaus knyga, kurią skaičiau, ir jaučiu, kad dar truputis ir šis rašytojas paklius į mano mėgstamiausiųjų sąrašą.

Tai, kas itin išskiria Enquistą iš kitų rašytojų yra gausiai naudojama dokumentinė medžiaga ir jos santykis su fikcija. Iš esmės kūrinyje pasakojama apie Mari Kiuri ir Blanšą Vitman – esu tikra, kad nereikia nė pasakoti apie pirmąją, tačiau antroji – taip pat realiai gyvenusi moteris, žinomesnė neurologijos ir psichiatrijos srityje dėl ryšio su Ž. Šarko – žymiu gydytoju, pas kurį mokėsi ir Froidas. Kūrinyje atskleidžiama daug faktiškai teisingų detalių apie moterų gyvenimą: intriguojantys ir jautrūs pasakojimai apie fenomenalią dviejų Nobelio premijų laureatę, kurios gyvenimas klostėsi ne taip jau lengvai, o ir Blanša ne mažiau sudomina dėl savo sudėtingų gyvenimo aplinkybių.

Galbūt iškyla klausimas, visgi apie ką ši knyga? Turint omeny tai, kad Enquist‘o kūrybą galima gretinti su postmodernistinėmis tendencijomis, sunku įvardyti kažką tikslaus ir turbūt kiekvienas skaitytojas lieka su kitomis idėjomis galvoje perskaitę tokį kūrinį. Man asmeniškai tai ne tik įdomus kūrinys, primenantis biografiją ar dokumentiką, tačiau ir istoriją apie meilę, kokia ji bebūtų, romantiška, ar tarp dviejų artimų sielų, draugų. Blanšos ir Marijos santykis yra gražus ir subtilus, šios moterys, besidalindamos gyvenimo istorijomis ir peripetijomis tampa užuovėja viena kitai, tačiau, žinoma, ne amžina. Galbūt meilės ir žmonių santykių temos atskleidimas man kiek labiau patiko Enquist‘o kitoje knygoje – „Išguitas angelas“, tačiau vis dėlto ir čia susipynę likimai buvo tai, kas mane sužavėjo.

Visgi turbūt tai, ką daro Enquist‘as šioje knygoje su dokumentine medžiaga, yra labiausiai mane sužavėjęs dalykas. Šiaip rašytojo kūrybai būdingas tikrų istorijų naudojimas, įrišimas į fikciją, ir tai, kaip jis trina ribą tarp tikrovės, realių faktų ir fikcijos yra man absoliučiai nuostabu. Ypač tai, kad šios knygos pagrindas ir yra istorinė medžiaga apie moteris, kurių gyvenimas sudomina smalsaujantį skaitytoją. Pats rašytojas perspėja, kad kai kas yra tikra, kai kas išgalvota, bet čia įvyksta tarsi difuzija ir aš net nekvestionuoju, kas yra autoriaus išmonė, o kurie dalykai yra paremti tikrais faktais.

Knygą vertinu 5 balais iš 5. Organiškas fikcijos ir realybės santykis, intriguojantys veikėjai ir jų istorijos, labai įdomi struktūra, kuri išlaiko dinamiką ir nuolatinį norą sužinoti, kaip vystysis istorija, bet ir subtiliai perteikia žmonių santykius. Tikrai dar ieškosiu Enquist‘o knygų bibliotekoje!

Komentarų: 1

    Atgalinė citata

    1. 2020 – ųjų apžvalga | Pamišusi dėl knygų

    Parašykite komentarą

    Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

    WordPress.com Logo

    Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

    Google photo

    Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

    Twitter picture

    Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

    Facebook photo

    Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

    Connecting to %s

    %d bloggers like this: