Joanne Harris „Šokoladas“

Vieniša motina Viana Rošė su dukrele Anuka atvyksta į mažą Prancūzijos miestelį, čia jos atidaro šokoladinę „Dangiškieji migdolai“. Klebonas Frensis Reino supranta tai kaip akibrokštą ir įžvelgia tame moralinį pavojų: šokoladinė sumenkino bažnyčios, taigi ir jo, galią parapijiečiams. Tačiau visuomet besišypsančiai Vianai, rodos, tai nė motais: ji gamina skanėstus, bičiuliaujasi su bendruomenės atstumtaisiais, planuoja Šokolado festivalį. Moteris įneša permainų į miestelio gyvenimą, taip sukeldama dar didesnį klebono ir jo parankinių pasipiktinimą. Niekas nežino, kuo šis nesutarimas baigsis: ar pašalietė bus palaužta, o gal ji pakankamai stipri, kad atlaikytų priešiškai nusiteikusios bendruomenės spaudimą?

Nors tai nei prancūziška knyga, nei šios šalies filmas, tik kad veiksmas vyksta nedideliame Paryžiaus miestelyje, prieš keletą metų suvokiau, kad mačiau dalį šios ekranizacijos per prancūzų pamoką. Menkai ką teprisimindama, tik kad J. Deppas ten vaidina, aš ir užsinorėjau perskaityti knygą, sužinoti, kaip gi ten kas buvo, o po to ir filmą peržiūrėti.

Jei jau ne pirmą kartą skaitote mano apžvalgas, tikėtina, jog žinote apie mano silpnybę mažiems miesteliams. Tas „visi visus pažįsta“ fenomenas, kai koks nors atvykėlis ar naujovė keičia miestelio bendruomenę manęs nepalieka abejingos, tad šiuo atveju – lygiai tas pats. Vieniša motina Viana atvyksta į nedidelį Prancūzijoje esantį miestelį, kurį praktiškai valdo tamsokas kunigėlis, neleidžiantis niekam mėgautis gyvenimu. Atidarydama šokoladinę Viana sukrečia bendruomenę, žmonės, kaip jau tradiciškai tokiuose pasakojimuose, supranta, kad tai buvo tai, ko jiems gyvenime trūko, Viana susilaukia pagalbininkų bei šalininkų, tačiau dalis gyventojų vis dar stovi klebono pusėje. Na tai ir va: kova tarp susiskaldžiusios bendruomenės, kova ir tarp Vianos bei klebono.

Viskas labai tradiciška, bet iš esmės man patiko. Šią knygą skaičiau prie jūros, džiaugiuosi tokiu savo sprendimu. Tai buvo daugmaž, ko ir tikėjausi: pasakojimas apie pokyčius miestelio gyventojų širdyje, kuriuos paskatino būtent Viana ir jos šokoladinė. Tos sklandančios paskalos, vilnijančios naujienos, susiskaldymas, paliestos socialinės temos, tarp kurių ir smurtas artimoje aplinkoje – atvykėlė ištraukia į paviršių tas užsisenėjusias bendruomenės problemas ir prie šokolado puodelio patardama, kaip gal geriau būtų pasielgti, keičia požiūrį ir tam tikrus dalykus miestelėnų pasąmonėje.

Net negalvojau, kad man toks dalykas užklius, bet visai ne prieš širdies man buvo Viana kaip pasakotoja. Ne galiu iki galo nupasakoti, kas mane erzino, bet mieliau būčiau skaičiusi pasakojimą trečiuoju asmeniu. Kunigėlio skyriai plius minus normaliai skaitėsi, tas šventeiviškas dramatiškumas ir yra, ko daugmaž tikiesi, o Viana man tarsi per daug cackinosi su įvairiais prisiminimais ar realijomis iš praeities, kur, mano akimis, perspausta ties dramatišku tonu. Toks dalykas, manau, veiktų kiekvieną skaitytoją individualiai, vat man – nelabai patiko.

Tad knygai skiriu 3 balus iš 5. Knygą pasigriebiau labai tinkamu laiku ir vietoje, tokio pasakojimo man tuo metu ir trūko. Mačiau, kad čia pirmoji serijos dalis (tęsinys lietuviškai, rodos, yra, bet senokai išleista), bet paskaičiau antrosios anotaciją ir manau, kad ties čia ir baigsiu. Smagiai susiskaitė, pabaiga likau patenkinta, tad lyg ir nėra, ko daugiau čia laukti. O filmo tikrai paieškosiu!

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: