Kimberly Brubaker Bradley „Karas, išgelbėjęs mano gyvenimą“

Karas, išgelbėjęs mano gyvenimą by Nieko rimto - issuuAr galite įsivaizduoti mergaitę, nemačiusią žolės? Ada, būdama dešimties, pirmą kartą išvysta žalią pievą. Negana to, ji nemoka skaityti ir sunkiai vaikšto. Bet Ada anaiptol ne kvaila. Ji stipri ir drąsi, be to, jaučiasi atsakinga už savo jaunesnį broliuką Džeimį. O netrukus ji jodinės poniu ir net sučiups nacių šnipą.

Tam tikru metu ši knygą tarsi buvo visuose lietuviškuose knygų bloguose, facebook ar instagramo puslapiuose, todėl per knygų mugę susigundžiau ir aš įsigyti ją. Man buvo labai įdomu, kaip karo tematika pateikiama knygoje, kurios pirminė auditorija galėtų būti vaikai, tačiau, mano nuostabai, gavau psichologinių detalių prisodrintą pasakojimą apie gal net pirmiau asmeninį  mergaitės karą antrojo pasaulinio karo kontekste.

Ada, pagrindinė knygos herojė, gimė su šleivapėdyste, ir dėl nėra motinos mylima. Tik tas žodis „nemylima“ visiškai neperteikia absoliučiai žiauraus ir brutalaus motinos elgesio su dukra. Ji turi mažesnį brolį, Džeimį, kurį jų motina, netgi galima sakyti, dar visai mėgsta, tačiau pakęsdama sunkią dalią Ada nusprendžia bėgti su broliu tuomet, kai Londono vaikai pradedami gabenti į provinciją dėl tikėtinų bombardavimų. Taip prasideda mergaitės, galima pavadinti, antrasis gyvenimas ir ji atgimsta sutikusi Suzan – moterį, kuri šiuos vaikus priima pas save.

Perskaičius knygą likau su mintimi, kad man tai pirmiausia knyga apie psichologinę vaiko metamorfozę: Ada iki išvykimo net negyveno, ji – egzistavo. Mergaitė sėdėjo uždaryta namuose, kaimynai manė, kad ji išprotėjusi, ji niekuomet nejautė žolės po kojomis. Įdomu stebėti tokio traumuoto vaiko virsmą, autorė bandė išlaikyti tą autentiškumą (pvz. Adai pagal amžių stigo išsilavinimo, ji nesuprasdavo paprastų žodžių reikšmės, Suzan jai paaiškindavo tokius dalykus) ir manau, kad tai jai neblogai pavyko. Stebint jos pažintį su gamta, žmonėmis, socialinėmis konvencijomis darėsi graudu, bet kartu pasakojimas labai įtraukė ir puslapiai vertėsi visiškai nejučia.

Tuo tarpu suaugusiųjų karas tarsi nuslinko į antrą planą. Jo nesiekta pernelyg dramatizuoti, tai tarsi vienas iš komponentų, padėjusių ne tik Adai išsilaisvinti, tačiau ir subręsti. Ji, viena koja paauglė, prisiėmė atsakomybę ne tik už savo brolį, kas buvo natūralu jai ir taip, tačiau ir už kitus mylimus žmones ar arklį. Kas dėl arklio, turbūt šiaip ši knygą galėtų būti pavadinta hipoterapijos pradžiamoksliu 🙂

Knygai skiriu 4 balus iš 5. Labai šauni knyga, netelpanti į skaitytojų amžiaus rėmus, tad siūlyčiau tiek jaunesnio, tiek vyresnio amžiaus skaitytojams. Abejoju, ar šis jautrus pasakojimas galėtų nuvilti. Gundausi skaityti antrąją knygą!

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: