Olga Tokarczuk “Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus”

Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus - Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla

Atokiame Lenkijos kaime keistuolė Janina Dušejko tamsiais žiemos vakarais studijuoja astrologiją, kartu su buvusiu mokiniu verčia Williamo Blake’o poeziją ir prižiūri Varšuvos gyventojų sodo namelius. Ji mieliau renkasi gyvūnų nei žmonių draugiją. Ieško ryšių tarp planetų išsidėstymo ir to, ką rodo televizija. Jos manymu, žmonių vardai dažnai neatitinka konkrečių asmenybių, todėl žmones verta pervardyti.

Netikėtai kaimelio ramybę sudrumsčia paslaptinga Janinos kaimyno, praminto Didžiąja Pėda, mirtis. O tuomet pasipila ištisa keistų mirčių virtinė. Energingoji moteris ima versti nusistovėjusį – ir užsistovėjusį – tradicinį vietinės bendruomenės gyvenimą aukštyn kojom…

Ilgokai nesiryžau rašyti teksto apie šią knygą, nepaisant to, kad ji man žiauriai patiko! Atrodo, kad tiek visko galvoje ir kartu tiek nedaug galiu išreikšti žodžiais, kodėl ši knyga man paliko tokį gerą įspūdį, bet trumpai pamėginsiu tą vis tiek padaryti 🙂 

Mano pirmasis mėginimas su Tokarczuk kūryba buvo “Bėgūnai”, kurių perskaičiau gal pirmus 40 psl. ir padėjau. Nebuvo taip, kad man nepatiko, tiesiog tuo metu buvo įtemptas mokslo metų momentas, o tekstas tikrai ne iš lengvųjų – jau nuo pat pirmų puslapių buvo matyti, kad tai – labai fragmentiškas tekstas, kuris greičiausiai neturi nuoseklaus naratyvo. Tuo momentu tai mane kiek išgąsdino, nes psichologiškai tam nebuvau pasiruošusi, o bent jau man, kai skaitau savo malonumui, tokiom knygom reikia tinkamo savo laiko. Bet nors ir neperskaičiusi “Bėgūnų”, nusprendžiau įsigyti Arklą, o tai nutiko man perskaičius Babą Dunją. Iš anotacijų atrodė, kad šios knygos gali turėti panašumų (kas tikrai yra tiesa), tad pagalvojau, kad reikia iš kitos pusės su Tokarczuk pamėginti ir puikiai viskas išėjo.

Vienas iš dalykų, kuris visiškai mane nuramino, buvo ganėtinai nuoseklus siužetas, kurį sekti nėra sudėtinga, o kaip tik – buvau įtraukta jau pirmaisiais sakiniais. Iš vienos pusės tai tarsi detektyvą primenanti istorija, nes viename Lenkijos kaime, ar greičiau gyvenvietėje, kurioje gyvena mūsų pagrindinė veikėja Janina Dušejko, pasipila mirčių virtinė, kurių paslaptį bando ne tik policija, bet ir pati Janina. Visgi tai ir vidinis Janinos portretas – moters, kuri domisi astrologija, labai myli ir saugo gyvūnus bei atsargiai tyrinėja aplinkinį pasaulį. Tai tampa pasakojimu apie galios santykį tarp žmonių ir gyvūnų bei Janinos mėginimą išlikti susvetimėjusiame pasaulyje. Raktu tampa pagrindinės herojės pasąmonė, kuri įsiurbė mane ir norėjosi kapstytis po kaulelį bei suprasti, kaip Janina suvokia pasaulį. Šioji patirtis iš dalies ir buvo artima tajai, kai skaičiau Babą Dunją, nuo kurios lygiai taip pat negalėjau atsiplėšti. Liekant naratyvinėje plotmėje, jaučiau, kad Janinos gyvenimo filosofija yra kartkartėmis atrodė tokia artima  ir kai kurie jos apsvarstomi egzistenciniai klausimai, manau, yra kilę ne tik daliai skaitytojų, bet ir man, jau nekalbant apie tai, kad ne vienas žmogus yra mane pavadinęs pensininke dvidešimt-kelerių metų žmogaus kūne. 

Viskas šioje knygoje, rodėsi, yra iš dalies pažįstama, bet ir visai nauja, galbūt ir dėl naujo man Tokarczuk balso, tokio įtaigaus, kartais ironiško, bet taikliai atvaizduojančio realybę, kurį papuošė ir, būtinai turiu pridurti, puikus vertimas. Gal dabar tiek jau nesibaiminsiu “Bėgūnų”.

Knygą iš lenkų kalbos vertė Vyturys Jarutis, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

Mano goodreads vertinimas: 5 iš 5 balų. 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: