Thunberg&Ernman „Scener ut hjärtat“

Lyg degtų namai | Knyguklubas.lt

Lietuviškai išleista kaip „Lyg degtų namai“.

Greta Thunberg ir jos jaunesnė sesuo Beata Ernman gimė žymios Švedijos operos solistės Malenos Ernman ir aktoriaus Svantės Thunbergo šeimoje. Dėl koncertinės Malenos veiklos šeima dažnai keliavo, o tai daryti su dviem vaikais nėra itin paprasta. Gyvenimo nepalengvino ir mergaitėms augant išryškėjęs kitoniškumas: Gretai buvo diagnozuotas Aspergerio sindromas, o Beatai – dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo. Nors visuomenėje tokios diagnozės neretai kelia užuojautą, pati motina knygoje rašo visuomet į tai žvelgusi „ne kaip į neįgalumą, o kaip į supergalią“.

Gretos jautrumas, nuoširdus susirūpinimas klimato kaita ir Žemės ateitimi atsiskleidė kur kas anksčiau, nei apie tai sužinojo pasaulis. Dar mokydamasi pradinėse klasėse mergaitė įtikino šeimą atsisakyti mėsos ir nuolat skatino motiną pagalvoti apie keliones lėktuvais, prisidedančias prie šiltnamio efekto. Tad dukters streikas prie šalies parlamento Malenos nė kiek nenustebino.

Į vienišą penkiolikmetę, dienas leidžiančią prie Riksdago, greitai atkreipė dėmesį žiniasklaida. Netrukus streikai ėmė plėstis ir į kitas Švedijos sostinės vietas, į kitų šalies miestų mokyklas. Švedijos mokinių judėjimas „Penktadieniai dėl ateities“ (#FridaysForFuture) tapo pasaulinis 2018 m. gruodį, kai Greta Thunberg buvo pakviesta kalbėti Jungtinių Tautų Klimato kaitos konferencijoje Katovicuose. O 2019 m. įvyko bent du streikai ir kiekviename dalyvavo jau per milijoną moksleivių visame pasaulyje.

Aš knygą perskaičiau švediškai, o tik po to susivokiau, kad yra ir lietuviškai!

Ir kas galėjo pagalvoti, kad jauna mergina taip įvairiapusiškai sudrebins pasaulį. Viena seka jos pėdomis ir pradeda prostestus, kiti, išsijuosę rašo piktus komentarus ir stumia ant jos (beje yra toks švediškas žodis „skrivbordshatare“, susidedantis iš ‘rašomojo stalo’ ir ‘nekentėjo’, ar, kaip aš sakyčiau, rašomojo stalo pikčiurna 😊). Vienaip ar kitaip, būtent mano bendravardės veikla, bent mane asmeniškai, privertė atsigręžti į vieną opiausių problemų ir ieškoti atsakymų ir būdų, kaip reikėtų tvariau gyventi. Tad mintis apie šios knygos perskaitymą seniai ruseno mano širdyje ir vienoje traukinių stotyje Švedijoje 2019 m. vasarą ją ir įsigijau

Scener ur hjärtat - utökad pocket eBook by Malena Ernman - 9789177952596 |  Rakuten Kobo United States

Šią knygą rašė, kaip teigiama viršelyje, visa Thunberg&Ernman šeima: mama Malena, tėtis Svante, dukros Greta ir Beata, visgi daugiausiai čia išgirstamas yra Malenos balsas, dėl ko viršelis tampa klaidinantis (įdedu ir lietuvišką, ir švedišką viršelį). Ji, kaip scenos žmogus, iš karto užduoda toną ir knyga yra suskirstytas į nedideles scenas iš gyvenimo (švediškai knyga ir vadinasi „Scenos iš širdies“), kuris nėra lengvas: ryškėjantys dukrų siptomai, nelengva kasdienybė namuose, klimato problemos ir gyvenimo pokyčiai. Daug šioje knygoje šeimos tarpusavio santykių, realybės iš dukrų gyvenimų, kuri turėtų padėti kai kuriems skaitytojams susipažinti su autizmo spektru.

Knygoje yra ir daug padrikų scenų, bet tęsiamos kelios linijos, į kurias žvelgiama bėgant laikui, viena jų – būtent Gretos susidomėjimas klimato kaita ir noras eiti protestuoti prie Švedijos parlamento. Tad čia dokumentiškai užčiuopiama ir pati Fridays for future genezė, kas man buvo labai įdomu. Mano didžiausia kritika šiai knygai būtų ta, jog čia per daug Malenos – mergaičių mamos – balso. Labai daug scenų, akivaizdžiai, pateikiama iš jos perspektyvos, o ji man nėra tokia įdomi kaip Greta ar jos sesuo. Norėjosi daugiau tokia forma perskaityti pačios Gretos minčių apie esamą situaciją, nes jos skyreliai man atrodo ypatingai puikūs ir derėtų būti perskaitomi ne vieno žmogaus.

Mano goodreads įvertinimas: 4/5

Marisha Pessl „Naktinis filmas“

Naktinis filmas | grozine | Tyto alba

Niūrią spalio naktį dvidešimt dvejų Ešlė Kordova randama negyva apleistame sandėlyje Žemutiniame Manhatane. Nors sakoma, kad tai savižudybė, Skotas Makgratas, „žurnalistas, galintis nužengti į pragarą ir paimti interviu iš Liuciferio“, kaip apie jį kadaise buvo rašoma, tuo netiki. Jis žino, kad už visko slypi jos tėvas, legendinis kultinių siaubo filmų režisierius Stanislas Kordova. Žmogus, kurio vardas sėjo siaubą ir kurio niekas viešumoje nematė daugiau kaip trisdešimt metų. Ar keista Ešlės mirtis – tik dar viena Kordovos šeimą persekiojančio prakeiksmo dalis? Režisierių gaubia paslaptis, jis neduoda interviu, su juo dirbę aktoriai atkakliai tyli, ir visa, ką pavyksta rasti Makgratui, – tik legendos apie jo sukurtus filmus, laikomus siaubingiausiais kino istorijoje. Filmus, kurie dėl jų baisumo nerodomi jokiuose kino teatruose. Smalsumo ir keršto vedamas, Makgratas vis giliau pasineria į kraupų, tačiau hipnotizuojantį Kordovos pasaulį. Paskutinis žurnalisto priartėjimas prie režisieriaus slepiamų paslapčių jam kainavo profesinę karjerą ir santuoką. Tačiau dabar jis gali prarasti kur kas daugiau…

„Naktinis filmas“ – odė pasauliniam kinematografui ir lėtai užvaldanti knyga, laikanti skaitytoją supančiotą siaubo iki paskutinio puslapio. Tarsi kraują stingdantis filmas, kurį žiūri šiurpdamas, tačiau neįstengdamas atplėšti akių.

Oi kaip aš džiūgavau, kad sužinojau, kad sulauksime šios knygos lietuviškai, mat visas booktube tik ir kalbėjo apie šį kūrinį, vadindami jį vienu geriausių detektyvų. O knyga iš ties patraukia akį: pakankamai didelė (daugiau nei 700 psl), kupina daug dokumentinių detalių apie fikcinį režisierių, kurio portretas paremtas mūsų dienų garsių režisierių, kaip, pvz. David Lynch. Tik perspėjimai, jog žmonėms arba labai patinka, arba labai nepatinka ši knyga, manęs visai negąsdino. Dabar pagalvoju, kad gal truputį turėjo, nes nelikau super sužavėta šio detektyvo, todėl ir kiek nusivylusi.

Istorijos centre – jaunos merginos, Ešlės, kaip manoma, savižudybė, tačiau ji įaudrina žmones dėl to, jog ji buvo garsaus režisieriaus dukra. Vienas žurnalistas, o tai yra pagrindinis veikėjas Makgratas, imasi aiškintis paslaptis aplink šios merginos mirtį. Turėjęs senų istorijų su šiuo režisieriumi, jis nujaučia, kad tikėtina ir nužudymo versija.

Makgratas – ganėtinai įprastas šiuolaikinių detektyvų veikėjas. Jis – praradęs gerą reputaciją žurnalistas, nuo kurio po kelių pasisakymų televizijoje nusigręžė artimi bičiuliai ir kolegos. Jis išsiskyręs su žmona, kartais susitinka su savo mažamete dukra, na, dar nėra įklimpęs į narkotikus ir alkoholį, tai jau visai išskirtinis bruožas. Man jis kaip veikėjas visiškai nepatiko, jis atrodė pasyvus ir labai paviršinis, tarsi kažkokių labiau psichologinių detalių trūko jo portrete. Daug įdomesni man pasirodė du jaunuoliai – mergina ir vaikinas – kiek netikėtai prisidėję prie Makgrato bandymų išsiaiškinti tikrąją mirusios merginos istoriją.

Į ką autorė investavo, tai į fikcinio režisieriaus kūrimą, ir tas man paliko gerą įspūdį. Buvo įdomu stebėti, kaip pagrindinis veikėjas ir jo pagalbininkai kaskart sugrįždami prie šio režisieriaus filmų bando suvokti, kokių peripetijų būta jo ir jo dukros gyvenime. Prigalvota visokių smagių ir intriguojančių dalykų apie šio režisieriaus gyvenimą, dėl ko ir realūs režisieriai, kaip tas pats Lynch‘as ar Kubrick‘as taip daugelį domina.

Visgi pati detektyvinė istorija, mane patraukusi pradžioje, į antrą knygos pusę pasidarė pakankamai nuobodi ir, nors kai kurie epizodai intrigavo, kai kas buvo labai ištempta ir jau pavargusi verčiau puslapius į priekį, o priekyje nebuvau nustebinta ir pabaiga, visas išaiškinimas nebuvo toks didelis ir paveikus, kaip kad norėjau, jog būtų. Kaip ir matau, kodėl ši knyga labai daug kam patinka, bet su mano biolauku tai nelabai susiderino. O ir vertimas gana prastas, mano akimis, labai daug kažkokių keistų liapsusų. Ar legalu versti „Sweetie“, kaip „saldutė“???

Iš anglų kalbos vertė Aurelijus Katkevičius

Mano goodreads įvertinimas: 2/5

Papildymas (33)

Kai supratau, kad po knygų mugės nepasidalinau nei vienu knygų lentynos papildymų, net nuliūdau. Iš kitos pusės – šiais metais neįsigijau tiek daug naujų knygų, nes daug skaitau mokslams, o tų knygų, be abejo, ieškau bibliotekose. Bet štai – šiandieninis kalėdinis siuntinys mane įkvepė peržiūrėti lentyną ir parodyti, kokių gi naujų knygų turiu!

Naujųjų bičiulių iš internetinio knygyno “Patogu pirkti“ dovanos!
Per knygų mugę pagailėjau Amerikanai pinigų, sulaukusi nuolaidų po pirmojo karantino nuskubėjau pirkti. ABBA ir de Beauvoir – draugių dovanos gimtadienio proga 🙂
Fridos ir orientalizmo baisiai norėjau ir būtinai norėjau įsigyti sau turėti šias knygas, o Nepramintuoju taku – padovanota populiariosios psichologijos knyga. Niekad tokių nesu skaičiusi!
Labai norėjau, kad kita mano skaitoma Aleksijevič knyga būtų šioji, Mažosios princesės negalėjau neįsigyti, o Vi mot er – Lokių miesto antroji dalis, berods, pasirodysianti ir lietuviškai!
Pasidaviau manijai ir jau tos nugarėlės!!!

Agatha Christie „Mirtis ant Nilo“

Mirtis ant Nilo „Lietuvos ryto“ kolekcija - Knygos.lt

Visos moterys laive pavydėjo jai jos šalto blondinės grožio, jos aiškios jaunamartės laimės. Visiems vyrams laive atrodė, kad ji buvo nepaprastai patraukli, tačiau jiems lygiai tokį pat įspūdį darė jos milžiniški turtai ir aštrus verslininkės protas. Tik Erkiulis Puaro matė, kad iš tiesų ji… (Randu tik tokia nutrūkusią anotaciją, klausimas kyla, galbūt specialiai taip 😀 )

Norit tikėkit, norit ne, pirmą kartą perskaičiau šios detektyvų karalienės knygą ir taip nusprendžiau padaryti, kadangi šiais metais turėjo pasirodyti naujoji ekranizacija su būriu šaunių aktorių. Turint omenyje dabartinę situaciją, turbūt kine filmą išvysime kitų metų pirmoje pusėje.

Niekad pernelyg per LRT nežiūrėdavau Erkiulio Puaro serialo, kol kas neteko žiūrėti ir jokios kitos kino ekranizacijos pagal šios rašytojos darbus, bet tikėjausi nemažai dėl, turbūt, visiems suprantamų priežasčių. Tad kūrinyje iš Anglijos su Puaro keliamės į Egiptą, kur garsusis detektyvas „žada atostogauti“, bet, kaip gi kitaip, jis kelionės metu susiduria su žmogžudyste. Čia nužudoma visų geidžiama, žavinga moteris, nuviliojusi savo geros draugės vyrą. Toji draugė nesedėjo namie rankų sudėjusi ir nusprendė pasekioti ir pagąsdinti buvusią bičiulę, tad žinoma, ji ir tapo pagrindine įtariamąja.

Bet Puaro bando aiškintis, kas iš tiesų įvyko paslaptingąją naktį ir apklausia visus bendrakeleivius. Ir čia jau matosi visi dalykai, dėl kurių Christie knygos yra lyg pradžiamokslis šiuoalikinių detektyvų rašytojams – spalvingi, įvairūs, iš pirmo žvilgsnio, tarpusavyje nesusiję veikėjai, įkalčių ieškojimas, apribota aplinka – mat žmogžudystė įvyko laive, suprask, ant Nilo, kaip ir diktuoja pavadinimas, o Puaro juk patyręs detektyvas – jis neišleidžia keleivių taip lengvai. Man gal detektyvus ir būna smagiau skaityti, kai apribota erdvė, kažkaip juk lengviau spelioti, kas yra tikrasis žudikas.

Knygos pradžia man pasirodė labai stipri, visa istorija iki žmogžudystės automatiškai sukuria daug įvairių galimybių, tačiau pats atsakymų ieškojimas į antrąją kūrinio pusę pasidarė kiek nuobodokas. Nebuvo didžiulio susižavėjimo šūksnio, kai Puaro išsiaiškino visas žmogžudystės detales, bet visumoje perskaičiau gana greitai ir lengvai. Tikrai manau, kad pasitaikius progai imsiuos ir „Žmogžudystė Rytų eksprese“, gal labiau iš sportinio intereso, nes juk visi skaito šias knygas! Bet turint omenyje laiką, kada knyga parašyta, jūs tik pagalvokit, kaip skaitytojus Agatha Christie priversdavo sėdėti ant kėdės kraštelio verčiant kitą puslapį!

Knygą iš anglų kalbos vertė: Rasa Kirvaitytė

Mano goodreads įvertinimas: 3/5

Fredrik Backman „Lokių miestas“

Lokių miestas | Knyguklubas.lt

Švedijos užkampyje įsikūręs atšiaurus miestelis Bjornstadas. Nors pavadinimas – Lokių miestas – sufleruoja, kad kažkada šiose vietovėse turėjo netrūkti lokių, dabar šį žvėrį čia retai sutiksi. Mažėja ir žmonių: jie iškeliauja ten, kur daugiau galimybių, nes, pasak vienos veikėjos, „šiame mieste gyventi neįmanoma. Čia galima tik išgyventi“. Bjornstadas nyksta, bet viena viltis miestelėnams dar likusi. Tai – ledo ritulys.

Šis žaidimas Bjornstadui reiškia maždaug tą patį, ką lietuviams – krepšinis. Kai vietos jaunimo komanda šalies čempionate prasibrauna iki finalo, Bjornstade sužimba nauja viltis. Jei pavyktų laimėti, miestelis atkreiptų į save dėmesį, galėtų pritraukti didesnį finansavimą, atsirastų naujų darbo vietų ir Bjornstadas vėl atgimtų.

Tačiau šiuos lūkesčius sudaužo per ledo ritulininkų vakarėlį įvykdytas nusikaltimas. Į dvi stovyklas pasidaliję miestelio gyventojai turi stoti į akistatą su sąžine. Ar tikslas visuomet pateisina priemones? Ar sporto žvaigždėms galioja kitos taisyklės? Ar geresnio gyvenimo viltis ir meilė ledo rituliui yra svarbiau nei elementarus žmogiškumas?

Kas skaitėte mano praeitų metų suvestinę ir 2019 – ųjų metų knygų TOP 10, tikraaaai pamenate, kad Fredrik Backman tapo absoliučiai mano metų autoriumi. Tai nenuostabu, kad perskaičiusi Močiutę ir Britą Mari, aš taip norėjau kažko dar, kad pasiprašiau pažįstamos atvežti vieną autoriaus knygą švediškai. Ir kiek susifeilinau, nes ji ne taip ilgai trukus pasirodė ir lietuvių kalba. Na bet šeimoje lengviau knygomis buvo pasidalinti 😊

Irrrr visiškai nenusivyliau, o dar kartą iš naujo pamilau šio autoriaus kūrybą. O šioje knygoje jis kuria pasakojimą apie nedidelį miestelį Bjornstadą – Lokių miestą – kuris švediškos gamtos apsuptyje laikosi nesubyrėjęs gal tik dėl to, jog čia yra labai stipri ledo ritulio komanda. Šie jauni, mokyklinio amžiaus vaikinai, tarsi herojai sutinkami Bjornstade ir tikimasi, kad jie čia parveš pergalę, kurios kvapo seniai mieste nebuvę. Bet kai atrodo beskaitant anotaciją, kad tai knyga apie sportą, išlenda didžioji Backmano magija – knyga visgi yra apie žmones, kuriuos vienaip ar kitaip sieja, kai kuriuos vienija, ledo ritulys. Miestelį sukrės įvykis, po kurio atsiras aiški skirtis tarp jo gyventojų.

Björnstad: Fredrik Backman: 9789175037240: Amazon.com: Books
Mano skaitytos knygos leidimas

Tad pasakojimas nuo pirmųjų puslapių yra itin pagaulus, o pagrindinių herojų istorijos neleidžia atsitraukti nuo kūrinio. Šioje knygoje Backmanas aprėpia daug įvairių veikėjų ir kelias kartas: nuo jaunųjų komandos narių, miestelyje kadaise labai žybėjusios žvaigždės paauglių vaikų, iki tėvų, kuriems vaikų komanda yra svarbiausias dalykas gyvenime, ar trenerių, kurie turi priimti pokyčius.

Tad socialinė tematika ir išlieka svarbiausia Backmano knygoje: tai ir pasakojimas apie tėvų-vaikų santykius, bet ir bendraamžių tarpusavio santykius. Čia paliečiamas ne tik sportas, bet ir didelis noras siekti tikslo, kiek tam reikia dirbti, kiek daug gali lemti žmogaus, taip vadinamas, backgroundas, jo istorija ir aplinka. Visgi autorius visko nepadaro pernelyg emociškai paprasto: man, kaip itin jausmingai skaitytojai, antroji knygos pusė buvo vienas didelis emocinis sukrėtimas – ten tiek daug detalių, komplikuotų klausimų – kodėl žmonės nepasitiki vieni kitais, kas lemia tai, kad neteisybė ima viršų –  kad taip kartkartėmis darėsi skaudu ir liūdna, bet na taip negali atsiplėšti, kad žaibo greičiu verti puslapius. Backmanas meistriškai rašo apie itin subtilias ir jautrias temas, tačiau nepamiršta ir humoro dozės, kuri tik dar labiau pagyvina kūrinį.

Na tai ir nėra jokio klausimo. Backmanui trečiajį kartą keliauja mano plojimai ir 100000000 balų jo knygoms. Tai nuostabus stiprių emocijų pripildytas kūrinys, kuriame, gal net kiek netikėtai, autorius pasiekia itin sudėtingas temas, bet jas išpildo, mano akimis, nepriekaištingai. Bjornstadas turi tęsinį ir greičiausiai pasirodys ir trečioji knyga, tikėkimės, kad jos pasieks ir Lietuvos skaitytojus. Noriu dar!

Elina Hirvonen „Kai baigiasi laikas“

Helsinkis. Nuo namo stogo miesto centre jaunas vyras ima šaudyti į žmones. Miestas apimtas panikos, visi užgniaužę kvapą laukia, kol šaulys bus sustabdytas. Tačiau trys žmonės jaučia visai ką kita… Tėvai su didžiuliu skausmu stebi sūnaus veiksmus, kurių negali pakeisti. Apimta nevilties sesuo tragišką scenarijų seka iš kitos pasaulio pusės. Vienos dienos įvykiai kiekvieną šeimos narį privers pažvelgti į save ir atsakyti į sunkiausią klausimą: ką mylėdami jie padarė ne taip?

Atviroje ir bejėgiškumo kupinoje paprastos šeimos istorijoje atskleidžiami sudėtingi tėvų ir vaikų santykiai, keliami pamatiniai klausimai apie atsakomybę už vaikus ir už pasaulį, į kurį juos išleidžiame. Tai itin jautrus pasakojimas apie šiuolaikinius žmones, susiduriančius su didžiausiais šių dienų iššūkiais, kurių smaigalyje – esminės temos: besąlygiška meilė, atpildas ir mirtis.

Knyga lūkuriavo manęs lentynoje nuo, berods, pernai, kai knygų mugėje apsilankė jos autorė. Žvelgdama į visas tokios pačios dalios knygas pajaučiau, kad gal šią gi griebsiu, ir dar kartą suvokiau, kad toks momentinis pasitikėjimas savo skaitinių rinkimosi instinktu labai pasitarnauja, nes per dažnai užstringu su knygomis, kurios visai kitu metu susiskaito puikiai. Turbūt ryškiausia emocija po šios knygos buvo nustebimas ir tuoj paaiškinsiu kodėl.

Kūrinio pagrindas yra jauno vaikino Aslako sprendimas užlipti ant vieno iš pastatų Helsinkio centre stogo ir šaudyti į žmones. Rašytoja tarsi tiria pasakojimo eigoje, kas privedė Aslaką iki tokio poelgio ir sprendimų, kurie pakeitė jo ir aplinkinių gyvenimus negrįžtamai. Istorijoje atidžiau žvelgiama į Lauros, jo motinos, ir Avos, jo sesers, perspektyvas. Vienai būnant visai čia pat, o kitai – Afrikoje, moterys permąsto tai, kas per tiek metų įvyko jų gyvenime ir kas Alsaką paskatino taip pasielgti.

Knyga, mano akimis, spalvinga aprašomų temų klausimu: žinoma, čia ir šeimos tarpusavio santykiai, ir patyčios, ir psichinė sveikata, bet ir klimato kaita. Tai mane labiausiai nustebino. Tikiuosi, pernelyg nepaspoilinsiu, tačiau viena iš Aslako paskatų yra klimato krizė. Laura tuo itin domisi, yra specialistė, dėstanti universitete ir būtent šios paskaitos, kurios dalyvavo jos sūnus, tampa viena iš priežasčių, kodėl Aslakas nutaria šaudyti žmones. Visgi svarbu nepamiršti to, jog patyčių klausimas taip pat smarkiai prisideda prie ir taip sudėtingos jaunuolio psichologinės būsenos, bet tai, kad į kūrinį įtrauktas klimato klausimas man buvo labai maloni staigmena, pelniusi manąsias simpatijas.

Pasirinkti iš arčiau nagrinėti Lauros ir Avos, o ne Aslako psichologiją ir mintis savotiškai drąsus žingsnis. Aš, aišku, iš pradžių tikėjausi, kad Aslakas bus pateiktas iš itin arti, bet jo nebuvo labai daug pirminiu pavidalu, labiau per filtruotus prisiminimus. Iš pradžių kiek raukiausi, gal gi tradiciškiau išnagrinėti „blogiečio“ motyvus?! Bet šis žingsnis į šoną man taip pat galų gale patiko ir autorės motyvacija (kaip per knygų mugę sakė) parodyti ne šaulį, o jo šeimą – gana įdomi ir net vėlesniuose skyriuose vis labiau viliojusi skaityti.

Su tais balais ar goodreads žvaigždutėmis – kebloka. Iš visko kaip ir panašu, kad man knyga labai patiko, galima skirti 5 balus, bet 5 gauna tik tos knygos, dėl kurių man norisi susiplėšyti, verkti, apsikabinus gulėti. Tad nepaisant to, jog „Kai baigiasi laikas“ man iš tiesų patiko ir maloniai nustebino, skiriu jai 4 balus. Viskas kaip ir gerai, bet mano asmeninio entuziazmo aplink šią knygą nėra tiek daug, kaip pvz, buvo su F. Backman knygomis. Na tai ir vat.

Kimberly Brubaker Bradley „Karas, išgelbėjęs mano gyvenimą“

Karas, išgelbėjęs mano gyvenimą by Nieko rimto - issuuAr galite įsivaizduoti mergaitę, nemačiusią žolės? Ada, būdama dešimties, pirmą kartą išvysta žalią pievą. Negana to, ji nemoka skaityti ir sunkiai vaikšto. Bet Ada anaiptol ne kvaila. Ji stipri ir drąsi, be to, jaučiasi atsakinga už savo jaunesnį broliuką Džeimį. O netrukus ji jodinės poniu ir net sučiups nacių šnipą.

Tam tikru metu ši knygą tarsi buvo visuose lietuviškuose knygų bloguose, facebook ar instagramo puslapiuose, todėl per knygų mugę susigundžiau ir aš įsigyti ją. Man buvo labai įdomu, kaip karo tematika pateikiama knygoje, kurios pirminė auditorija galėtų būti vaikai, tačiau, mano nuostabai, gavau psichologinių detalių prisodrintą pasakojimą apie gal net pirmiau asmeninį  mergaitės karą antrojo pasaulinio karo kontekste.

Ada, pagrindinė knygos herojė, gimė su šleivapėdyste, ir dėl nėra motinos mylima. Tik tas žodis „nemylima“ visiškai neperteikia absoliučiai žiauraus ir brutalaus motinos elgesio su dukra. Ji turi mažesnį brolį, Džeimį, kurį jų motina, netgi galima sakyti, dar visai mėgsta, tačiau pakęsdama sunkią dalią Ada nusprendžia bėgti su broliu tuomet, kai Londono vaikai pradedami gabenti į provinciją dėl tikėtinų bombardavimų. Taip prasideda mergaitės, galima pavadinti, antrasis gyvenimas ir ji atgimsta sutikusi Suzan – moterį, kuri šiuos vaikus priima pas save.

Perskaičius knygą likau su mintimi, kad man tai pirmiausia knyga apie psichologinę vaiko metamorfozę: Ada iki išvykimo net negyveno, ji – egzistavo. Mergaitė sėdėjo uždaryta namuose, kaimynai manė, kad ji išprotėjusi, ji niekuomet nejautė žolės po kojomis. Įdomu stebėti tokio traumuoto vaiko virsmą, autorė bandė išlaikyti tą autentiškumą (pvz. Adai pagal amžių stigo išsilavinimo, ji nesuprasdavo paprastų žodžių reikšmės, Suzan jai paaiškindavo tokius dalykus) ir manau, kad tai jai neblogai pavyko. Stebint jos pažintį su gamta, žmonėmis, socialinėmis konvencijomis darėsi graudu, bet kartu pasakojimas labai įtraukė ir puslapiai vertėsi visiškai nejučia.

Tuo tarpu suaugusiųjų karas tarsi nuslinko į antrą planą. Jo nesiekta pernelyg dramatizuoti, tai tarsi vienas iš komponentų, padėjusių ne tik Adai išsilaisvinti, tačiau ir subręsti. Ji, viena koja paauglė, prisiėmė atsakomybę ne tik už savo brolį, kas buvo natūralu jai ir taip, tačiau ir už kitus mylimus žmones ar arklį. Kas dėl arklio, turbūt šiaip ši knygą galėtų būti pavadinta hipoterapijos pradžiamoksliu 🙂

Knygai skiriu 4 balus iš 5. Labai šauni knyga, netelpanti į skaitytojų amžiaus rėmus, tad siūlyčiau tiek jaunesnio, tiek vyresnio amžiaus skaitytojams. Abejoju, ar šis jautrus pasakojimas galėtų nuvilti. Gundausi skaityti antrąją knygą!

Joanne Harris „Šokoladas“

Vieniša motina Viana Rošė su dukrele Anuka atvyksta į mažą Prancūzijos miestelį, čia jos atidaro šokoladinę „Dangiškieji migdolai“. Klebonas Frensis Reino supranta tai kaip akibrokštą ir įžvelgia tame moralinį pavojų: šokoladinė sumenkino bažnyčios, taigi ir jo, galią parapijiečiams. Tačiau visuomet besišypsančiai Vianai, rodos, tai nė motais: ji gamina skanėstus, bičiuliaujasi su bendruomenės atstumtaisiais, planuoja Šokolado festivalį. Moteris įneša permainų į miestelio gyvenimą, taip sukeldama dar didesnį klebono ir jo parankinių pasipiktinimą. Niekas nežino, kuo šis nesutarimas baigsis: ar pašalietė bus palaužta, o gal ji pakankamai stipri, kad atlaikytų priešiškai nusiteikusios bendruomenės spaudimą?

Nors tai nei prancūziška knyga, nei šios šalies filmas, tik kad veiksmas vyksta nedideliame Paryžiaus miestelyje, prieš keletą metų suvokiau, kad mačiau dalį šios ekranizacijos per prancūzų pamoką. Menkai ką teprisimindama, tik kad J. Deppas ten vaidina, aš ir užsinorėjau perskaityti knygą, sužinoti, kaip gi ten kas buvo, o po to ir filmą peržiūrėti.

Jei jau ne pirmą kartą skaitote mano apžvalgas, tikėtina, jog žinote apie mano silpnybę mažiems miesteliams. Tas „visi visus pažįsta“ fenomenas, kai koks nors atvykėlis ar naujovė keičia miestelio bendruomenę manęs nepalieka abejingos, tad šiuo atveju – lygiai tas pats. Vieniša motina Viana atvyksta į nedidelį Prancūzijoje esantį miestelį, kurį praktiškai valdo tamsokas kunigėlis, neleidžiantis niekam mėgautis gyvenimu. Atidarydama šokoladinę Viana sukrečia bendruomenę, žmonės, kaip jau tradiciškai tokiuose pasakojimuose, supranta, kad tai buvo tai, ko jiems gyvenime trūko, Viana susilaukia pagalbininkų bei šalininkų, tačiau dalis gyventojų vis dar stovi klebono pusėje. Na tai ir va: kova tarp susiskaldžiusios bendruomenės, kova ir tarp Vianos bei klebono.

Viskas labai tradiciška, bet iš esmės man patiko. Šią knygą skaičiau prie jūros, džiaugiuosi tokiu savo sprendimu. Tai buvo daugmaž, ko ir tikėjausi: pasakojimas apie pokyčius miestelio gyventojų širdyje, kuriuos paskatino būtent Viana ir jos šokoladinė. Tos sklandančios paskalos, vilnijančios naujienos, susiskaldymas, paliestos socialinės temos, tarp kurių ir smurtas artimoje aplinkoje – atvykėlė ištraukia į paviršių tas užsisenėjusias bendruomenės problemas ir prie šokolado puodelio patardama, kaip gal geriau būtų pasielgti, keičia požiūrį ir tam tikrus dalykus miestelėnų pasąmonėje.

Net negalvojau, kad man toks dalykas užklius, bet visai ne prieš širdies man buvo Viana kaip pasakotoja. Ne galiu iki galo nupasakoti, kas mane erzino, bet mieliau būčiau skaičiusi pasakojimą trečiuoju asmeniu. Kunigėlio skyriai plius minus normaliai skaitėsi, tas šventeiviškas dramatiškumas ir yra, ko daugmaž tikiesi, o Viana man tarsi per daug cackinosi su įvairiais prisiminimais ar realijomis iš praeities, kur, mano akimis, perspausta ties dramatišku tonu. Toks dalykas, manau, veiktų kiekvieną skaitytoją individualiai, vat man – nelabai patiko.

Tad knygai skiriu 3 balus iš 5. Knygą pasigriebiau labai tinkamu laiku ir vietoje, tokio pasakojimo man tuo metu ir trūko. Mačiau, kad čia pirmoji serijos dalis (tęsinys lietuviškai, rodos, yra, bet senokai išleista), bet paskaičiau antrosios anotaciją ir manau, kad ties čia ir baigsiu. Smagiai susiskaitė, pabaiga likau patenkinta, tad lyg ir nėra, ko daugiau čia laukti. O filmo tikrai paieškosiu!

Per Olov Enquist „Blanša ir Marija“

Garsaus švedų žodžio meistro Pero Olovo Enkvisto „Blanša ir Marija“ – dramatiška istorija apie meilę, šlovę, gėdą ir mirtį.

Jos veikėjai – savitai susipynusios istorinės asmenybės: fizikė, dukart Nobelio premijos laureatė Marija Sklodovska Kiuri, neurologijos profesorius Žanas Martenas Šarko ir jo pacientė Blanša Vitman.

Romane gausu intriguojančios faktinės medžiagos.

P. O. Enquist yra vienas garsiausių Švedijos rašytojų, deja, kaip ir kiti kai kurie šios šalies grandai nepernelyg žinomas mūsų šalyje. Ne taip seniai šiais metais rašytojas, visos Švedijos ir jo literatūros gerbėjų liūdesiui, mirė, tačiau paliko tikrai nemažai medžiagos ir išleido kūrinių, įėjusių į Skandinavijos literatūros istoriją. Tai yra antroji šio autoriaus knyga, kurią skaičiau, ir jaučiu, kad dar truputis ir šis rašytojas paklius į mano mėgstamiausiųjų sąrašą.

Tai, kas itin išskiria Enquistą iš kitų rašytojų yra gausiai naudojama dokumentinė medžiaga ir jos santykis su fikcija. Iš esmės kūrinyje pasakojama apie Mari Kiuri ir Blanšą Vitman – esu tikra, kad nereikia nė pasakoti apie pirmąją, tačiau antroji – taip pat realiai gyvenusi moteris, žinomesnė neurologijos ir psichiatrijos srityje dėl ryšio su Ž. Šarko – žymiu gydytoju, pas kurį mokėsi ir Froidas. Kūrinyje atskleidžiama daug faktiškai teisingų detalių apie moterų gyvenimą: intriguojantys ir jautrūs pasakojimai apie fenomenalią dviejų Nobelio premijų laureatę, kurios gyvenimas klostėsi ne taip jau lengvai, o ir Blanša ne mažiau sudomina dėl savo sudėtingų gyvenimo aplinkybių.

Galbūt iškyla klausimas, visgi apie ką ši knyga? Turint omeny tai, kad Enquist‘o kūrybą galima gretinti su postmodernistinėmis tendencijomis, sunku įvardyti kažką tikslaus ir turbūt kiekvienas skaitytojas lieka su kitomis idėjomis galvoje perskaitę tokį kūrinį. Man asmeniškai tai ne tik įdomus kūrinys, primenantis biografiją ar dokumentiką, tačiau ir istoriją apie meilę, kokia ji bebūtų, romantiška, ar tarp dviejų artimų sielų, draugų. Blanšos ir Marijos santykis yra gražus ir subtilus, šios moterys, besidalindamos gyvenimo istorijomis ir peripetijomis tampa užuovėja viena kitai, tačiau, žinoma, ne amžina. Galbūt meilės ir žmonių santykių temos atskleidimas man kiek labiau patiko Enquist‘o kitoje knygoje – „Išguitas angelas“, tačiau vis dėlto ir čia susipynę likimai buvo tai, kas mane sužavėjo.

Visgi turbūt tai, ką daro Enquist‘as šioje knygoje su dokumentine medžiaga, yra labiausiai mane sužavėjęs dalykas. Šiaip rašytojo kūrybai būdingas tikrų istorijų naudojimas, įrišimas į fikciją, ir tai, kaip jis trina ribą tarp tikrovės, realių faktų ir fikcijos yra man absoliučiai nuostabu. Ypač tai, kad šios knygos pagrindas ir yra istorinė medžiaga apie moteris, kurių gyvenimas sudomina smalsaujantį skaitytoją. Pats rašytojas perspėja, kad kai kas yra tikra, kai kas išgalvota, bet čia įvyksta tarsi difuzija ir aš net nekvestionuoju, kas yra autoriaus išmonė, o kurie dalykai yra paremti tikrais faktais.

Knygą vertinu 5 balais iš 5. Organiškas fikcijos ir realybės santykis, intriguojantys veikėjai ir jų istorijos, labai įdomi struktūra, kuri išlaiko dinamiką ir nuolatinį norą sužinoti, kaip vystysis istorija, bet ir subtiliai perteikia žmonių santykius. Tikrai dar ieškosiu Enquist‘o knygų bibliotekoje!

Pamišusiai dėl knygų – 6!

Close-up cup of tea with books | Free Photo

freepik.com

Jau net pasimetu tuose skaičiuose ir kiekvienais metais klausiu savęs, kiek čia tai pamišėlei metų 😃 Dėl savo prigesusio entuziazmo galiu kaltinti tik save: kiekvienais metais pasižadu sau geriau valdyti laiką ir intensyviau bei dažniau užsukti į tinklaraštį, nes visgi tai man labai smagu, bet net ne visada yra kas perskaityto, ką galima aprašyti 😃 Įprastai per gimtadienius renku knygas pagal nominacijas, tačiau man visada smagiau rinkti metų dešimtukus. Tad šį kartą nusprendžiau pasirinkti kiek kitokią temą gimtadieniniam įrašui.

Kadangi praėję šešeri metai yra pakankamai daug, pastaruosius metus mane pradėjo kankinti viena mintis. Prisimenant tai, kad pirmasis įrašas šiame tinklaraštyje pasirodė tada, kai baigiau 8 klasę, nelengva nuspėti, kad mano skoniai ir preferencijos pasikeitė. O dar kadangi studijuoju filologija, tai ir šiaip požiūris į kai kuriuos dalykus dabar yra kitoks.

Labiausiai kamuojantis klausimas itin susijęs su tuo laiko periodu ir asmeniniais pokyčiais. Ką turėčiau daryti su tomis apžvalgomis, kurios buvo parašytos taip seniai ir su kuriomis visai nebesutinku? Jos atskleidžia mano tuometinę nuomonę apie tam tikrus dalykus, tačiau juk per šešerius metus nutiko tiek daug, kas liečia ir požiūrį į gyvenimą ir literatūrą. Buvo perskaityta ir aprašyta knygų, kurias panašiai vertinčiau ir dabar, bet yra knygų, kurias vertinčiau visiškai drastiškai kitaip. Jaunesnėse klasėse man patiko chick-lit, t. y. moteriška literatūra, arba New Adult žanrui priskiriamos knygos, kurios dabar man nekelia per didelio susižavėjimo. Tada daug dalykų man atrodė romantiški, dabar tai traktuoju, kaip nelygiaverčius ir nelabai sveikus santykius. Tuomet tos knygos gavo 5 balus, dabar jos gautų 1 arba būtų net nevertos eterio dėmesio. Su seniai čia besirodžiusiais TOP 10 trečiadieniais jau bepradedant rubriką žinojau, kad bus panaši situacija, nes juk aš skaitysiu dar daugiau ir tie dešimtukai keisis. Ir tas yra visiška tiesa. Natūralu, kad taip vyksta.

Ar matau sprendimo būdą? Nelabai. Tai, kad rašyti blog‘ą pradėjau būdama mokykloje, toli nuo susiformavusių skonių ir asmenybės, lėmė būtent tokį turinį: besikeičiantį ir nepastovų, bet nuoširdų. Vis galvoju, gal tas senąsias apžvalgas derėtų ištrinti, bet vis prieinu minties, kad nenoriu nieko trinti – tai tapo savotiška istorija. Galbūt mieliau širdžiai būtų padaryti prierašus prie kai kurių apžvalgų, kad dabar kai kuriuos dalykus vertinčiau kitaip. Goodread puslapyje aš darau pakeitimus, ypač, jei perskaitau knygą iš naujo dėl kokių nors priežasčių, ir priduriu keletą dalykų, jei požiūris į knygą pasikeitė. Ką jūs, kaip tinklaraščio skaitytojai, manote apie tokius dalykus?

Bet visgi, juk šiandien tinklaraščio gimtadienis, tad norisi pasidžiaugti dar vieneriais metais, kai, nors ir su pertraukom, ši erdvė internete gyvuoja. Keliu arbatos puodelį!