Fredrik Backman „Lokių miestas“

Lokių miestas | Knyguklubas.lt

Švedijos užkampyje įsikūręs atšiaurus miestelis Bjornstadas. Nors pavadinimas – Lokių miestas – sufleruoja, kad kažkada šiose vietovėse turėjo netrūkti lokių, dabar šį žvėrį čia retai sutiksi. Mažėja ir žmonių: jie iškeliauja ten, kur daugiau galimybių, nes, pasak vienos veikėjos, „šiame mieste gyventi neįmanoma. Čia galima tik išgyventi“. Bjornstadas nyksta, bet viena viltis miestelėnams dar likusi. Tai – ledo ritulys.

Šis žaidimas Bjornstadui reiškia maždaug tą patį, ką lietuviams – krepšinis. Kai vietos jaunimo komanda šalies čempionate prasibrauna iki finalo, Bjornstade sužimba nauja viltis. Jei pavyktų laimėti, miestelis atkreiptų į save dėmesį, galėtų pritraukti didesnį finansavimą, atsirastų naujų darbo vietų ir Bjornstadas vėl atgimtų.

Tačiau šiuos lūkesčius sudaužo per ledo ritulininkų vakarėlį įvykdytas nusikaltimas. Į dvi stovyklas pasidaliję miestelio gyventojai turi stoti į akistatą su sąžine. Ar tikslas visuomet pateisina priemones? Ar sporto žvaigždėms galioja kitos taisyklės? Ar geresnio gyvenimo viltis ir meilė ledo rituliui yra svarbiau nei elementarus žmogiškumas?

Kas skaitėte mano praeitų metų suvestinę ir 2019 – ųjų metų knygų TOP 10, tikraaaai pamenate, kad Fredrik Backman tapo absoliučiai mano metų autoriumi. Tai nenuostabu, kad perskaičiusi Močiutę ir Britą Mari, aš taip norėjau kažko dar, kad pasiprašiau pažįstamos atvežti vieną autoriaus knygą švediškai. Ir kiek susifeilinau, nes ji ne taip ilgai trukus pasirodė ir lietuvių kalba. Na bet šeimoje lengviau knygomis buvo pasidalinti 😊

Irrrr visiškai nenusivyliau, o dar kartą iš naujo pamilau šio autoriaus kūrybą. O šioje knygoje jis kuria pasakojimą apie nedidelį miestelį Bjornstadą – Lokių miestą – kuris švediškos gamtos apsuptyje laikosi nesubyrėjęs gal tik dėl to, jog čia yra labai stipri ledo ritulio komanda. Šie jauni, mokyklinio amžiaus vaikinai, tarsi herojai sutinkami Bjornstade ir tikimasi, kad jie čia parveš pergalę, kurios kvapo seniai mieste nebuvę. Bet kai atrodo beskaitant anotaciją, kad tai knyga apie sportą, išlenda didžioji Backmano magija – knyga visgi yra apie žmones, kuriuos vienaip ar kitaip sieja, kai kuriuos vienija, ledo ritulys. Miestelį sukrės įvykis, po kurio atsiras aiški skirtis tarp jo gyventojų.

Björnstad: Fredrik Backman: 9789175037240: Amazon.com: Books
Mano skaitytos knygos leidimas

Tad pasakojimas nuo pirmųjų puslapių yra itin pagaulus, o pagrindinių herojų istorijos neleidžia atsitraukti nuo kūrinio. Šioje knygoje Backmanas aprėpia daug įvairių veikėjų ir kelias kartas: nuo jaunųjų komandos narių, miestelyje kadaise labai žybėjusios žvaigždės paauglių vaikų, iki tėvų, kuriems vaikų komanda yra svarbiausias dalykas gyvenime, ar trenerių, kurie turi priimti pokyčius.

Tad socialinė tematika ir išlieka svarbiausia Backmano knygoje: tai ir pasakojimas apie tėvų-vaikų santykius, bet ir bendraamžių tarpusavio santykius. Čia paliečiamas ne tik sportas, bet ir didelis noras siekti tikslo, kiek tam reikia dirbti, kiek daug gali lemti žmogaus, taip vadinamas, backgroundas, jo istorija ir aplinka. Visgi autorius visko nepadaro pernelyg emociškai paprasto: man, kaip itin jausmingai skaitytojai, antroji knygos pusė buvo vienas didelis emocinis sukrėtimas – ten tiek daug detalių, komplikuotų klausimų – kodėl žmonės nepasitiki vieni kitais, kas lemia tai, kad neteisybė ima viršų –  kad taip kartkartėmis darėsi skaudu ir liūdna, bet na taip negali atsiplėšti, kad žaibo greičiu verti puslapius. Backmanas meistriškai rašo apie itin subtilias ir jautrias temas, tačiau nepamiršta ir humoro dozės, kuri tik dar labiau pagyvina kūrinį.

Na tai ir nėra jokio klausimo. Backmanui trečiajį kartą keliauja mano plojimai ir 100000000 balų jo knygoms. Tai nuostabus stiprių emocijų pripildytas kūrinys, kuriame, gal net kiek netikėtai, autorius pasiekia itin sudėtingas temas, bet jas išpildo, mano akimis, nepriekaištingai. Bjornstadas turi tęsinį ir greičiausiai pasirodys ir trečioji knyga, tikėkimės, kad jos pasieks ir Lietuvos skaitytojus. Noriu dar!

Elina Hirvonen „Kai baigiasi laikas“

Helsinkis. Nuo namo stogo miesto centre jaunas vyras ima šaudyti į žmones. Miestas apimtas panikos, visi užgniaužę kvapą laukia, kol šaulys bus sustabdytas. Tačiau trys žmonės jaučia visai ką kita… Tėvai su didžiuliu skausmu stebi sūnaus veiksmus, kurių negali pakeisti. Apimta nevilties sesuo tragišką scenarijų seka iš kitos pasaulio pusės. Vienos dienos įvykiai kiekvieną šeimos narį privers pažvelgti į save ir atsakyti į sunkiausią klausimą: ką mylėdami jie padarė ne taip?

Atviroje ir bejėgiškumo kupinoje paprastos šeimos istorijoje atskleidžiami sudėtingi tėvų ir vaikų santykiai, keliami pamatiniai klausimai apie atsakomybę už vaikus ir už pasaulį, į kurį juos išleidžiame. Tai itin jautrus pasakojimas apie šiuolaikinius žmones, susiduriančius su didžiausiais šių dienų iššūkiais, kurių smaigalyje – esminės temos: besąlygiška meilė, atpildas ir mirtis.

Knyga lūkuriavo manęs lentynoje nuo, berods, pernai, kai knygų mugėje apsilankė jos autorė. Žvelgdama į visas tokios pačios dalios knygas pajaučiau, kad gal šią gi griebsiu, ir dar kartą suvokiau, kad toks momentinis pasitikėjimas savo skaitinių rinkimosi instinktu labai pasitarnauja, nes per dažnai užstringu su knygomis, kurios visai kitu metu susiskaito puikiai. Turbūt ryškiausia emocija po šios knygos buvo nustebimas ir tuoj paaiškinsiu kodėl.

Kūrinio pagrindas yra jauno vaikino Aslako sprendimas užlipti ant vieno iš pastatų Helsinkio centre stogo ir šaudyti į žmones. Rašytoja tarsi tiria pasakojimo eigoje, kas privedė Aslaką iki tokio poelgio ir sprendimų, kurie pakeitė jo ir aplinkinių gyvenimus negrįžtamai. Istorijoje atidžiau žvelgiama į Lauros, jo motinos, ir Avos, jo sesers, perspektyvas. Vienai būnant visai čia pat, o kitai – Afrikoje, moterys permąsto tai, kas per tiek metų įvyko jų gyvenime ir kas Alsaką paskatino taip pasielgti.

Knyga, mano akimis, spalvinga aprašomų temų klausimu: žinoma, čia ir šeimos tarpusavio santykiai, ir patyčios, ir psichinė sveikata, bet ir klimato kaita. Tai mane labiausiai nustebino. Tikiuosi, pernelyg nepaspoilinsiu, tačiau viena iš Aslako paskatų yra klimato krizė. Laura tuo itin domisi, yra specialistė, dėstanti universitete ir būtent šios paskaitos, kurios dalyvavo jos sūnus, tampa viena iš priežasčių, kodėl Aslakas nutaria šaudyti žmones. Visgi svarbu nepamiršti to, jog patyčių klausimas taip pat smarkiai prisideda prie ir taip sudėtingos jaunuolio psichologinės būsenos, bet tai, kad į kūrinį įtrauktas klimato klausimas man buvo labai maloni staigmena, pelniusi manąsias simpatijas.

Pasirinkti iš arčiau nagrinėti Lauros ir Avos, o ne Aslako psichologiją ir mintis savotiškai drąsus žingsnis. Aš, aišku, iš pradžių tikėjausi, kad Aslakas bus pateiktas iš itin arti, bet jo nebuvo labai daug pirminiu pavidalu, labiau per filtruotus prisiminimus. Iš pradžių kiek raukiausi, gal gi tradiciškiau išnagrinėti „blogiečio“ motyvus?! Bet šis žingsnis į šoną man taip pat galų gale patiko ir autorės motyvacija (kaip per knygų mugę sakė) parodyti ne šaulį, o jo šeimą – gana įdomi ir net vėlesniuose skyriuose vis labiau viliojusi skaityti.

Su tais balais ar goodreads žvaigždutėmis – kebloka. Iš visko kaip ir panašu, kad man knyga labai patiko, galima skirti 5 balus, bet 5 gauna tik tos knygos, dėl kurių man norisi susiplėšyti, verkti, apsikabinus gulėti. Tad nepaisant to, jog „Kai baigiasi laikas“ man iš tiesų patiko ir maloniai nustebino, skiriu jai 4 balus. Viskas kaip ir gerai, bet mano asmeninio entuziazmo aplink šią knygą nėra tiek daug, kaip pvz, buvo su F. Backman knygomis. Na tai ir vat.

Kimberly Brubaker Bradley „Karas, išgelbėjęs mano gyvenimą“

Karas, išgelbėjęs mano gyvenimą by Nieko rimto - issuuAr galite įsivaizduoti mergaitę, nemačiusią žolės? Ada, būdama dešimties, pirmą kartą išvysta žalią pievą. Negana to, ji nemoka skaityti ir sunkiai vaikšto. Bet Ada anaiptol ne kvaila. Ji stipri ir drąsi, be to, jaučiasi atsakinga už savo jaunesnį broliuką Džeimį. O netrukus ji jodinės poniu ir net sučiups nacių šnipą.

Tam tikru metu ši knygą tarsi buvo visuose lietuviškuose knygų bloguose, facebook ar instagramo puslapiuose, todėl per knygų mugę susigundžiau ir aš įsigyti ją. Man buvo labai įdomu, kaip karo tematika pateikiama knygoje, kurios pirminė auditorija galėtų būti vaikai, tačiau, mano nuostabai, gavau psichologinių detalių prisodrintą pasakojimą apie gal net pirmiau asmeninį  mergaitės karą antrojo pasaulinio karo kontekste.

Ada, pagrindinė knygos herojė, gimė su šleivapėdyste, ir dėl nėra motinos mylima. Tik tas žodis „nemylima“ visiškai neperteikia absoliučiai žiauraus ir brutalaus motinos elgesio su dukra. Ji turi mažesnį brolį, Džeimį, kurį jų motina, netgi galima sakyti, dar visai mėgsta, tačiau pakęsdama sunkią dalią Ada nusprendžia bėgti su broliu tuomet, kai Londono vaikai pradedami gabenti į provinciją dėl tikėtinų bombardavimų. Taip prasideda mergaitės, galima pavadinti, antrasis gyvenimas ir ji atgimsta sutikusi Suzan – moterį, kuri šiuos vaikus priima pas save.

Perskaičius knygą likau su mintimi, kad man tai pirmiausia knyga apie psichologinę vaiko metamorfozę: Ada iki išvykimo net negyveno, ji – egzistavo. Mergaitė sėdėjo uždaryta namuose, kaimynai manė, kad ji išprotėjusi, ji niekuomet nejautė žolės po kojomis. Įdomu stebėti tokio traumuoto vaiko virsmą, autorė bandė išlaikyti tą autentiškumą (pvz. Adai pagal amžių stigo išsilavinimo, ji nesuprasdavo paprastų žodžių reikšmės, Suzan jai paaiškindavo tokius dalykus) ir manau, kad tai jai neblogai pavyko. Stebint jos pažintį su gamta, žmonėmis, socialinėmis konvencijomis darėsi graudu, bet kartu pasakojimas labai įtraukė ir puslapiai vertėsi visiškai nejučia.

Tuo tarpu suaugusiųjų karas tarsi nuslinko į antrą planą. Jo nesiekta pernelyg dramatizuoti, tai tarsi vienas iš komponentų, padėjusių ne tik Adai išsilaisvinti, tačiau ir subręsti. Ji, viena koja paauglė, prisiėmė atsakomybę ne tik už savo brolį, kas buvo natūralu jai ir taip, tačiau ir už kitus mylimus žmones ar arklį. Kas dėl arklio, turbūt šiaip ši knygą galėtų būti pavadinta hipoterapijos pradžiamoksliu 🙂

Knygai skiriu 4 balus iš 5. Labai šauni knyga, netelpanti į skaitytojų amžiaus rėmus, tad siūlyčiau tiek jaunesnio, tiek vyresnio amžiaus skaitytojams. Abejoju, ar šis jautrus pasakojimas galėtų nuvilti. Gundausi skaityti antrąją knygą!

Joanne Harris „Šokoladas“

Vieniša motina Viana Rošė su dukrele Anuka atvyksta į mažą Prancūzijos miestelį, čia jos atidaro šokoladinę „Dangiškieji migdolai“. Klebonas Frensis Reino supranta tai kaip akibrokštą ir įžvelgia tame moralinį pavojų: šokoladinė sumenkino bažnyčios, taigi ir jo, galią parapijiečiams. Tačiau visuomet besišypsančiai Vianai, rodos, tai nė motais: ji gamina skanėstus, bičiuliaujasi su bendruomenės atstumtaisiais, planuoja Šokolado festivalį. Moteris įneša permainų į miestelio gyvenimą, taip sukeldama dar didesnį klebono ir jo parankinių pasipiktinimą. Niekas nežino, kuo šis nesutarimas baigsis: ar pašalietė bus palaužta, o gal ji pakankamai stipri, kad atlaikytų priešiškai nusiteikusios bendruomenės spaudimą?

Nors tai nei prancūziška knyga, nei šios šalies filmas, tik kad veiksmas vyksta nedideliame Paryžiaus miestelyje, prieš keletą metų suvokiau, kad mačiau dalį šios ekranizacijos per prancūzų pamoką. Menkai ką teprisimindama, tik kad J. Deppas ten vaidina, aš ir užsinorėjau perskaityti knygą, sužinoti, kaip gi ten kas buvo, o po to ir filmą peržiūrėti.

Jei jau ne pirmą kartą skaitote mano apžvalgas, tikėtina, jog žinote apie mano silpnybę mažiems miesteliams. Tas „visi visus pažįsta“ fenomenas, kai koks nors atvykėlis ar naujovė keičia miestelio bendruomenę manęs nepalieka abejingos, tad šiuo atveju – lygiai tas pats. Vieniša motina Viana atvyksta į nedidelį Prancūzijoje esantį miestelį, kurį praktiškai valdo tamsokas kunigėlis, neleidžiantis niekam mėgautis gyvenimu. Atidarydama šokoladinę Viana sukrečia bendruomenę, žmonės, kaip jau tradiciškai tokiuose pasakojimuose, supranta, kad tai buvo tai, ko jiems gyvenime trūko, Viana susilaukia pagalbininkų bei šalininkų, tačiau dalis gyventojų vis dar stovi klebono pusėje. Na tai ir va: kova tarp susiskaldžiusios bendruomenės, kova ir tarp Vianos bei klebono.

Viskas labai tradiciška, bet iš esmės man patiko. Šią knygą skaičiau prie jūros, džiaugiuosi tokiu savo sprendimu. Tai buvo daugmaž, ko ir tikėjausi: pasakojimas apie pokyčius miestelio gyventojų širdyje, kuriuos paskatino būtent Viana ir jos šokoladinė. Tos sklandančios paskalos, vilnijančios naujienos, susiskaldymas, paliestos socialinės temos, tarp kurių ir smurtas artimoje aplinkoje – atvykėlė ištraukia į paviršių tas užsisenėjusias bendruomenės problemas ir prie šokolado puodelio patardama, kaip gal geriau būtų pasielgti, keičia požiūrį ir tam tikrus dalykus miestelėnų pasąmonėje.

Net negalvojau, kad man toks dalykas užklius, bet visai ne prieš širdies man buvo Viana kaip pasakotoja. Ne galiu iki galo nupasakoti, kas mane erzino, bet mieliau būčiau skaičiusi pasakojimą trečiuoju asmeniu. Kunigėlio skyriai plius minus normaliai skaitėsi, tas šventeiviškas dramatiškumas ir yra, ko daugmaž tikiesi, o Viana man tarsi per daug cackinosi su įvairiais prisiminimais ar realijomis iš praeities, kur, mano akimis, perspausta ties dramatišku tonu. Toks dalykas, manau, veiktų kiekvieną skaitytoją individualiai, vat man – nelabai patiko.

Tad knygai skiriu 3 balus iš 5. Knygą pasigriebiau labai tinkamu laiku ir vietoje, tokio pasakojimo man tuo metu ir trūko. Mačiau, kad čia pirmoji serijos dalis (tęsinys lietuviškai, rodos, yra, bet senokai išleista), bet paskaičiau antrosios anotaciją ir manau, kad ties čia ir baigsiu. Smagiai susiskaitė, pabaiga likau patenkinta, tad lyg ir nėra, ko daugiau čia laukti. O filmo tikrai paieškosiu!

Per Olov Enquist „Blanša ir Marija“

Garsaus švedų žodžio meistro Pero Olovo Enkvisto „Blanša ir Marija“ – dramatiška istorija apie meilę, šlovę, gėdą ir mirtį.

Jos veikėjai – savitai susipynusios istorinės asmenybės: fizikė, dukart Nobelio premijos laureatė Marija Sklodovska Kiuri, neurologijos profesorius Žanas Martenas Šarko ir jo pacientė Blanša Vitman.

Romane gausu intriguojančios faktinės medžiagos.

P. O. Enquist yra vienas garsiausių Švedijos rašytojų, deja, kaip ir kiti kai kurie šios šalies grandai nepernelyg žinomas mūsų šalyje. Ne taip seniai šiais metais rašytojas, visos Švedijos ir jo literatūros gerbėjų liūdesiui, mirė, tačiau paliko tikrai nemažai medžiagos ir išleido kūrinių, įėjusių į Skandinavijos literatūros istoriją. Tai yra antroji šio autoriaus knyga, kurią skaičiau, ir jaučiu, kad dar truputis ir šis rašytojas paklius į mano mėgstamiausiųjų sąrašą.

Tai, kas itin išskiria Enquistą iš kitų rašytojų yra gausiai naudojama dokumentinė medžiaga ir jos santykis su fikcija. Iš esmės kūrinyje pasakojama apie Mari Kiuri ir Blanšą Vitman – esu tikra, kad nereikia nė pasakoti apie pirmąją, tačiau antroji – taip pat realiai gyvenusi moteris, žinomesnė neurologijos ir psichiatrijos srityje dėl ryšio su Ž. Šarko – žymiu gydytoju, pas kurį mokėsi ir Froidas. Kūrinyje atskleidžiama daug faktiškai teisingų detalių apie moterų gyvenimą: intriguojantys ir jautrūs pasakojimai apie fenomenalią dviejų Nobelio premijų laureatę, kurios gyvenimas klostėsi ne taip jau lengvai, o ir Blanša ne mažiau sudomina dėl savo sudėtingų gyvenimo aplinkybių.

Galbūt iškyla klausimas, visgi apie ką ši knyga? Turint omeny tai, kad Enquist‘o kūrybą galima gretinti su postmodernistinėmis tendencijomis, sunku įvardyti kažką tikslaus ir turbūt kiekvienas skaitytojas lieka su kitomis idėjomis galvoje perskaitę tokį kūrinį. Man asmeniškai tai ne tik įdomus kūrinys, primenantis biografiją ar dokumentiką, tačiau ir istoriją apie meilę, kokia ji bebūtų, romantiška, ar tarp dviejų artimų sielų, draugų. Blanšos ir Marijos santykis yra gražus ir subtilus, šios moterys, besidalindamos gyvenimo istorijomis ir peripetijomis tampa užuovėja viena kitai, tačiau, žinoma, ne amžina. Galbūt meilės ir žmonių santykių temos atskleidimas man kiek labiau patiko Enquist‘o kitoje knygoje – „Išguitas angelas“, tačiau vis dėlto ir čia susipynę likimai buvo tai, kas mane sužavėjo.

Visgi turbūt tai, ką daro Enquist‘as šioje knygoje su dokumentine medžiaga, yra labiausiai mane sužavėjęs dalykas. Šiaip rašytojo kūrybai būdingas tikrų istorijų naudojimas, įrišimas į fikciją, ir tai, kaip jis trina ribą tarp tikrovės, realių faktų ir fikcijos yra man absoliučiai nuostabu. Ypač tai, kad šios knygos pagrindas ir yra istorinė medžiaga apie moteris, kurių gyvenimas sudomina smalsaujantį skaitytoją. Pats rašytojas perspėja, kad kai kas yra tikra, kai kas išgalvota, bet čia įvyksta tarsi difuzija ir aš net nekvestionuoju, kas yra autoriaus išmonė, o kurie dalykai yra paremti tikrais faktais.

Knygą vertinu 5 balais iš 5. Organiškas fikcijos ir realybės santykis, intriguojantys veikėjai ir jų istorijos, labai įdomi struktūra, kuri išlaiko dinamiką ir nuolatinį norą sužinoti, kaip vystysis istorija, bet ir subtiliai perteikia žmonių santykius. Tikrai dar ieškosiu Enquist‘o knygų bibliotekoje!

Pamišusiai dėl knygų – 6!

Close-up cup of tea with books | Free Photo

freepik.com

Jau net pasimetu tuose skaičiuose ir kiekvienais metais klausiu savęs, kiek čia tai pamišėlei metų 😃 Dėl savo prigesusio entuziazmo galiu kaltinti tik save: kiekvienais metais pasižadu sau geriau valdyti laiką ir intensyviau bei dažniau užsukti į tinklaraštį, nes visgi tai man labai smagu, bet net ne visada yra kas perskaityto, ką galima aprašyti 😃 Įprastai per gimtadienius renku knygas pagal nominacijas, tačiau man visada smagiau rinkti metų dešimtukus. Tad šį kartą nusprendžiau pasirinkti kiek kitokią temą gimtadieniniam įrašui.

Kadangi praėję šešeri metai yra pakankamai daug, pastaruosius metus mane pradėjo kankinti viena mintis. Prisimenant tai, kad pirmasis įrašas šiame tinklaraštyje pasirodė tada, kai baigiau 8 klasę, nelengva nuspėti, kad mano skoniai ir preferencijos pasikeitė. O dar kadangi studijuoju filologija, tai ir šiaip požiūris į kai kuriuos dalykus dabar yra kitoks.

Labiausiai kamuojantis klausimas itin susijęs su tuo laiko periodu ir asmeniniais pokyčiais. Ką turėčiau daryti su tomis apžvalgomis, kurios buvo parašytos taip seniai ir su kuriomis visai nebesutinku? Jos atskleidžia mano tuometinę nuomonę apie tam tikrus dalykus, tačiau juk per šešerius metus nutiko tiek daug, kas liečia ir požiūrį į gyvenimą ir literatūrą. Buvo perskaityta ir aprašyta knygų, kurias panašiai vertinčiau ir dabar, bet yra knygų, kurias vertinčiau visiškai drastiškai kitaip. Jaunesnėse klasėse man patiko chick-lit, t. y. moteriška literatūra, arba New Adult žanrui priskiriamos knygos, kurios dabar man nekelia per didelio susižavėjimo. Tada daug dalykų man atrodė romantiški, dabar tai traktuoju, kaip nelygiaverčius ir nelabai sveikus santykius. Tuomet tos knygos gavo 5 balus, dabar jos gautų 1 arba būtų net nevertos eterio dėmesio. Su seniai čia besirodžiusiais TOP 10 trečiadieniais jau bepradedant rubriką žinojau, kad bus panaši situacija, nes juk aš skaitysiu dar daugiau ir tie dešimtukai keisis. Ir tas yra visiška tiesa. Natūralu, kad taip vyksta.

Ar matau sprendimo būdą? Nelabai. Tai, kad rašyti blog‘ą pradėjau būdama mokykloje, toli nuo susiformavusių skonių ir asmenybės, lėmė būtent tokį turinį: besikeičiantį ir nepastovų, bet nuoširdų. Vis galvoju, gal tas senąsias apžvalgas derėtų ištrinti, bet vis prieinu minties, kad nenoriu nieko trinti – tai tapo savotiška istorija. Galbūt mieliau širdžiai būtų padaryti prierašus prie kai kurių apžvalgų, kad dabar kai kuriuos dalykus vertinčiau kitaip. Goodread puslapyje aš darau pakeitimus, ypač, jei perskaitau knygą iš naujo dėl kokių nors priežasčių, ir priduriu keletą dalykų, jei požiūris į knygą pasikeitė. Ką jūs, kaip tinklaraščio skaitytojai, manote apie tokius dalykus?

Bet visgi, juk šiandien tinklaraščio gimtadienis, tad norisi pasidžiaugti dar vieneriais metais, kai, nors ir su pertraukom, ši erdvė internete gyvuoja. Keliu arbatos puodelį!

Gerda Jord „Daugiabutis“

Nors avarinės būklės blokinis daugiabutis galbūt jau skaičiuoja paskutines savo dienas, jį vis dar noriai nuomojasi studentai. O ir senbuviai iš čia niekur neketina kraustytis. Dramatiškai ir komiškai pinasi daugiabučio gyventojų likimai, apraizgyti kriminalinių paslapčių tinklo. Pamažu ima aiškėti, kas jį mezga…

Komikse juodasis humoras atgaivina miegamųjų rajonų vietos dvasią ir padeda naujai pažvelgti į daugiabučių istoriją, mitologiją, sovietinės architektūros stagnaciją bei kismą laike, dabartinį didmiesčių nekilnojamojo turto rinkos burbulą.

Labai dažnai jaučiu norą taupyti knygas, kurios greitai, lengvai ir smagiai persiskaito, galbūt Jūs jaučiatės taip pat? Su šia Gerdos Jord knyga taip ir buvo, kadangi tiek „10 litų“, tiek „Gertrūda“ man labai patiko ir atvėrė lietuviško grafinio romano pasaulį. Labai džiugu, kad šis žanras vis labiau plečiasi, o ir vis daugiau autorių laukia naujų kūrinių.

„Daugiabutis“, kaip jau darosi aišku iš pavadinimo, yra grafinis romanas apie senos, sovietinės statybos daugiabutį, o tiksliau – jo gyventojus. Pasakojimas susideda iš mažų tarsi apsakymėlių ar novelių, kurių centre – daugeliui pažįstamos realijos iš daugiabučių gyvenimų: viską stebinčios bobutės, slapti užsiėmimai rūsiuose, įvairūs pasitarimai, nepatikimas žvilgsnis į atvykėlius ir pan. Visgi yra pora per visą kūrinį besitęsiančių linijų, kurių kulminaciją matome pabaigoje. Tad struktūriniu atžvilgiu – tai įdomiai sukomponuotas grafinis romanas.

Man patiko sugalvotos ir vaizduojamos situacijos knygoje, pasitelkiant vaizdą nemažai epizodų yra šmaikštūs ir priverčia kvatotis dėl to, kaip labai tai yra pažįstama. Didžiausia mano kritika būtų tai, jog tekstinis naratyvas, mano galva, per mažai išnaudojamas atskleidžiant veikėjų charakterius, ar bent tų, kurie yra kiek pagrindinesni nei kiti. Galbūt tam nepasitarnavo tai, kad veikėjų buvo nemažai ir kaimynų grupė tapo kolektyvine mase, iš kurios išskiriame tuos, kurių vaidmuo yra kiek didesnis, tas pats ir su jaunimu, kuris atsikraustė į šį daugiabutį. Vis svarstau, ar įmanoma apskritai tai gerai padaryti grafiniame romane. Jaučiu, kad „Gertrūda“ man patiko labiau ir o bet tačiau jos charakteris ten nebuvo toks ryškus, kiek tokios buvo vaizduojamos realijos iš 90-ųjų. Bet tuomet yra „Persepolis“, kur asmeninė raida ir istorinės aplinkybės yra puikiai suderinamos.

Bet nepaisant to, vis tiek rekomenduoju perskaityti šį grafinį romaną ir kartu remti šio žanro plėtrą Lietuvoje. Smagus vakaras garantuotas 100 procentų!

Daphne du Maurier „Rebeka“

15min konkursas: laimėkite Daphne du Maurier romaną „Rebeka ...Daphne du Maurier romanas „Rebeka“ – klasikinė meilės ir neapykantos istorija, kupina dramatiškų jausmų, neatskleistų paslapčių ir intrigų. Mirus pirmajai Makso de Vinterio žmonai – puikiajai ir rafinuotajai Rebekai – Menderlio dvaro šeimininkas veda perpus už save jaunesnę merginą. Namų prižiūrėtoja ponia Denvers nekenčia drovios ir nuolankios „įsibrovėlės“, o dievinamoji Rebeka, atrodo, vis dar nesiruošia užleisti savo vietos. Jaunosios de Vinters rūpesčiai tik prasideda…

Tai mano pirmoji pažintis su šiuo legendiniu ir visame pasaulyje itin garsiu gotikiniu romanu, pasirodžiusiu apie XX a. vidurį, bet antroji su rašytoja Daphne du Maurier, kurios apsakymą/novelę „Don‘t look now“ skaičiau vienam kursui universitete. Kodėl dabar patraukė prie šios knygos – mačiau gandus apie galbūt šiais metais pasirodysiančią (nors dabar nebeaišku) naują ekranizaciją su puikiais aktoriais!

Bevardė pagrindinė romano herojė yra jauna, naivi mergina, neturinti šeimos, o gyvenanti su nelabai malonia ponia, ir padedanti jai. Atostogų metu jos sutinka Maksą de Vinterį – žmoną palaidojusį turtingą vyrą. Tarp jo ir pagrindinės veikėjos, tapusios naująja de Vinter, užsimezgę jausmai atneša ją į Menderlį, dvarą, kuriame didžioji dalis veiksmo ir vyksta. Visgi tie jausmai yra labai keisti bei abejotini, o atvykusioji herojė susiduria su visišku Rebekos, mirusios de Vinterio pirmosios žmonos, kultu. Na bet nebūtų tai gotikinis romanas – viskas šioje istorijoje yra daug komplikuočiau ir jaunoji de Vinter iš tikrųjų nežino visos tiesos apie Menderlį, Maksą ir Rebeką.

Knyga itin gerai atskleidžia gotikinės literatūros bendrus bruožus: kuriama niūri, tamsi atmosfera, Menderlis – labai paslaptinga ir keista vieta, kurioje ir skaitytojas jaučiasi ne itin ramiai, tokia džeineiriška nuojauta verčia abejoti viskuo, kas yra pateikiama pirmoje knygos pusėje. Čia slypi ir kriminalinė istorija,  susijusi su Menderliu ir jo gyventojais. Viskas po truputį yra išaiškinama, bet įdomiausia, jog mano nuomone, pagrindinė veikėja išlieka nuošalyje. Mes viską stebime per jos prizmę, tačiau ji mažai įtakos turi ir daro tam, kokie dalykai aiškėja ir vyksta po jos atvykimo. Aptariant kūrinį knygų klube išryškėjo, kad dėl veikėjos (ne)metamorfozės nesutarėme: pasikeitė ši herojė ar ne.

Aš visgi laikausi to, kad ši veikėja jokių didesnių pokyčių nepergyveno, tačiau turėjo priimti daug naujos informacijos ir mano akimis ji išlieka tokia pat naivi ir nesusipratusi. Vis dėlto šiuo atveju aš tai priimu ne kaip knygos trūkumą, o kaip tik įdomesnį triuką. Juk simboliška ir tai, kad pagrindinė veikėja net neturi vardo, o Rebeka, nors ir mirusi, – jos egzistencija juntama beveik visur, kiekviename žingsnyje, kur tik jaunoji de Vinter eina, susiduriama su Rebeka, jos yra lyginamos ir vertinamos. Man tai labai patiko, buvo įdomu tokiu būdų susipažinti ir iš įvairių pusių pažinti Rebeką, kurios vardu ir yra pavadintas romanas.

Knygai skiriu 4 balus iš 5 galimų. Galbūt nesijaučiu visiškai pametusi galvos dėl šios knygos, to emocinio ryšio keik pritrūko tuo atžvilgiu, kad tikėjausi truputį labiau intriguoto ir kvapą gniaužiančio kulminacijos išrišimo. Gal truputį išpuikusi tuo klausimu esu, kadangi turint omeny laiką, kuomet parašyta ši knyga, tai, kas kūrinyje vyksta, yra pakankamai dramatiška. Bet tikrai vienas smagiau ir lengviau susiskaičiusių klasikinių kūrinių, itin rekomenduoju pasinerti į šią paslaptingą Menderlio šešėlyje vykstančią spalvingų veikėjų kupiną istoriją.

David Yoon „Frankly in Love“

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „frankly in love“High school senior Frank Li is a Limbo–his term for Korean-American kids who find themselves caught between their parents’ traditional expectations and their own Southern California upbringing. His parents have one rule when it comes to romance–“Date Korean”–which proves complicated when Frank falls for Brit Means, who is smart, beautiful–and white. Fellow Limbo Joy Song is in a similar predicament, and so they make a pact: they’ll pretend to date each other in order to gain their freedom. Frank thinks it’s the perfect plan, but in the end, Frank and Joy’s fake-dating maneuver leaves him wondering if he ever really understood love–or himself–at all.

Apie šios knygos autorių nežinojau nieko, tik spėjau, kad jis yra garsiosios Nicola Yoon vyras („Viskas viskas“ autorė). Pasirodo, neklydau. Tad šios staigiai su debiutine knyga pasaulyje išgarsėjusios rašytojos vyras sumanė ir pats bandyti rašyti, o svarbiau – pateikti Own Voices knygą, kadangi jis, kaip ir kūrinio protagonistas, yra Amerikos korėjietis.

Frank Li, Amerikos korėjietis, gyvena kartu su tėvais. Jis jau ilgai nematė savo vyresniosios sesers, kuri įsimylėjo juodaodį, jų santykiams tėvai ypač nepritarė, kadangi jie kupini stigmų ir stereotipų apie įvairias etnines grupes, tad šioji ir paliko namus kuo greičiau. Protagonistas mokykloje susibendrauja su Brit, mergina, kuriai jis pajunta simpatiją, šiajai Frank taip pat patinka, tačiau vaikinas suvokia, kad jo tėvai Brit nepriims. Tam, kad galėtų slapta susitikinėti, Frank su vaikystės drauge Joy sukurpia planą: jiedu vaidins porą, dėl ko labai džiaugiasi abiejų paauglių šeimos, nes juk jie abu korėjiečiai, o šeimos dar ir pažįstamos! Sakydami, jog jiedu vyksta į pasimatymus, Frank ir Joy matosi su savo tikrosiomis antromis pusėmis, na, bet kai žinia su netikrų porų/fake-dating motyvu, Frank pajunta simpatiją Joy, kuri galbūt net didesnė nei tai, ką jis jaučia Brit.

Knygoje tikrai plėtojama rasizmo tematika. Frank Li pats sako, kad jo tėvai rasistai, jie iškelia korėjiečius, o kitų socialinių ar etninių grupių atstovai kiti jiems vagys ir nusikaltėliai. Man labai artimas Frank požiūris, jis daug svarsto apie tai, kodėl vienos rasės/etninės grupės yra dominuojančios, kodėl kyla nesantaika. Šioji tematika yra ir universali: taip, pasakojama apie skirtingas etnines/rasines grupes, bet kiekvienoj šaly egzistuoja savi stereotipai (pvz. Lietuvoje būtų lietuviai/rusai/lenkai). Man atrodo, kad Lietuvoje labai trūksta knygų jaunimui apie rasizmą, kito nepriėmimą, tokių skaitinių reikėtų ir dėl bendro švietimo, kadangi dėl globalizacijos ir mūsų krašte galime sutikti vis daugiau kitataučių, o kartkartėmis mes vis matome rasizmo apraiškų kasdienybėje, kurios iš mūsų gyvenimo, kaip ir tam tikros stigmos ar stereotipai, turėtų dingti.

Iš pradžių kūrinio pasakojimo stilius atrodė labai keistas, bet laikui bėgant supratau, kad tai labai unikalus balsas, kupinas slengo ir draugų ratui būdingų juokelių. Frank visą istoriją pasakoja paprastai, tačiau galima justi, kad jo balsas yra labai savitas ir eina per jo asmenybės filtrą. Nėra labai daug knygų, kuriose būtų pateikiamas moksliuko (pačia geriausia prasme) balsas. Tiek Frank, tiek jo draugams labai rūpi jų rezultatai mokykloje, jie nori stoti į gerus universitetus, siekti savo tikslų, o gaila, kad dažniau jaunimo literatūroje viskas užsibaigia ties tuo, kai paaugliai susiporuoja ir tarsi jų gyvenimo tikslai yra pasiekti.

Mano balų vidurkis šiai knygai išėjo 4,5 iš 5. Pati istorija yra nuotaikinga: nors netrūksta sudėtingų momentų, kai liūdna, skaudu, pikta, tačiau apskritai tekstas įtraukia, yra įdomu skaityti. Gal kartkartėmis kai kurie dalykai siužete yra išsprendžiami per greitai ir lengvai, bet tai svarbi knyga, kurioje reprezentuojamas savitas pagrindinis veikėjas.

Knygų mugė 2020 + PAPILDYMAS!

Kadangi po vieno laukiamiausių metuose renginio – knygų mugės – mane užpuolė ligos, kiek vėluodama noriu pasidalinti savais įspūdžiais iš šiųmetės mugės, paženklintos Jono Meko vardu ir jo žodžiais „Gyventi reikia be formulių, reikia būti atviram“.

Šiemet mugėje lankiausi dvi dienas: penktadienį ir šeštadienį, kas iš dalies yra muginė savižudybė, nes ten lankiausi pačiu piko metu, galbūt todėl taip galiausiai ir išėjo, kad su peršalimu sėdėjau ne vieną dieną namuose.

davRenginiai, kuriuos aplankiau:

  • IBBY Geriausių metų knygų vaikams premijų nominantų paskelbimas. Vienas geriausių dalykų, kurie užgimė su naująja IBBY karta yra tai, jog jie sukuria intrigą prieš Vaikų knygos dienos proga vyksiančius apdovanojimus, kai bus teikiamos premijos už geriausias knygas ir vertimus. O prisimenant apdovanojimus, kuriuose buvau prieš kelerius metus, ten tokio įdomumo nebuvo, nes kiek laiko prieš renginį yra paskelbiami tiesiog visi laimėję, jokių nominantų ir pan. Tad lauksime balandžio 2 – osios šventės, kuri vyks balandžio 4 – ąją!
  • Knygos „Amerikana“ pristatymas. Labai įdomus pasikalbėjimas ir tai, jog pakviestų pašnekovių patirtys yra labai aktualios šios knygos kontekste. Pamatysite, kad knygos visgi neįsigijau, nes šiosios knygos kaina kišenei palankesnė yra kitur, bet ne leidyklos stende mugėje :‘)
  • Pokalbis su Stefan Ahnhem. Iš esmės ėjau ten todėl, kad jis švedas, o aš studijuoju švedų kalbą 😀 Įdomu išgirsti buvo tai, kaip rašytojo patirtis rašant scenarijus garsiems serialams korealiuoja su jo prozos kūryba. Nežadėjau pirkti šios knygos, bet po pokalbio kiek susigundžiau paskaityti, tad gal ateityje pasiieškosiu jo knygų.
  • Pokalbis su Kim Leine ir jo knygos „Amžinybės fjordų pranašai“ pristatymas. Nepaisant to, kad rašytojo gyvenimas nebuvo rožėmis klotas, jis toks mielas! Labai nuoširdus pokalbis ir smalsu išgirsti apie tai, kaip autoriaus gyvenimo patirtys privedė iki to, jog jis būdamas norvegas, labai ilgai gyvenantis Danijoje ir gyvenęs kelioliką metų Grenlandijoje, būtent šiai salai ir jos istorijai dedikuoja knygą. Laukiu nesulaukiu, kol atrasiu daugiau ramesnio laiko ir sėsiu su šia knyga!

Tad šiaip knygų muge džiaugiuosi, labai patiko, kad buvo Vero Cafe, kuris padarė nuolaidą, kai gėriau kavą atsinešusi savo puodelį, iki muzikos salės neprišliaužiau, nes nuoširdžiai man nelabai ten aktualu šiuo metu. Galbūt tikėjausi, kad rasiu daugiau renginių, kurie pasirodys mielesni širdžiai vos perskaičius pavadinimą, bet čia labai asmeninis santykis, tikiuosi, kad tie, kurie lankėsi, tikrai rado, kur nueiti ir ką pamatyti. Prasčiausias dalykas buvo logistinis sprendimas padaryti susitikimus su Grybauskaite ir Sabaliauskaite beveik iš eilės, tarpe buvo Kim Leine, kur vos iš kojų neišvirtom, kol radom, kur prisiglausti, o dar ir daugelis lankytojų daug vaikščiojo, mažai klausė, nes iš po Grybauskaitės sėdėjo užsilaikę vietą iki Sabaliauskaitės ir kai kurių pokalbio momentų visai dėl to nebuvo galima girdėti. Na, bet nepaisant visko, pagaliau dalinuosi knygomis, kurios po mugės papildė lentyną! Tikrai žadėjau pirkti daug mažiau knygų, nes vis stengiuosi susilaikyti, juk bibliotekoje kai ką galiu rasti, bet senos pagundos mane aplankė 🙂

dav

dav

dav

dav