Alina Bronsky “Totoriškos virtuvės aštrumai”

Totoriškos virtuvės aštrumai | Knygos.lt

Paskutiniai Sovietų Sąjungos metai. Daugiabutyje kažkur už Uralo gyvena šeima, kuriai vadovauja ryžtinga, žavi ir despotiška moteris – Rozalinda Kalganova. Ji anksti neteko tėvų, vaikystę praleido vaikų namuose, gal todėl turi tvirtas nuostatas apie tvarką, naudą ir problemų sprendimą. Ji nejaučia šilumos savo dukteriai Sulfijai, tačiau gimus anūkei Rozalindos gyvenimą netikėtai nušviečia meilė. Tarp švelnios motinos ir tulžingos močiutės įsiplieskia kova, kurioje mergaitė tampa iš rankų į rankas keliaujančiu trofėjumi, o skaitytojas – siaubą keliančių įvykių, komiškų situacijų ir sąmojingų dialogų liudytoju. Tris dešimtmečius aprėpiantis pasakojimas veda per trijų kartų moterų likimus, skirtingas šalis ir kultūras, aštriai keldamas klausimą, kas mes tokie ir kodėl.

Jau po kelių knygų iš pirmosios Keliautojų laiku serijos, kurią leidžia leidykla “Ausko žuvys”, suvokiau, kad kiekviena šios serijos knyga, atsidūrusi mano rankose, yra tarsi šventė. Žinoma, ir tikrai didelių išankstinių lūkesčių visuomet todėl dabar turiu, bet kol kas – nei vieno nusivylimo. Į Totorišką virtuvę nėriau po “Perskaitymų” tinklalaidės pokalbio su šios knygos vertėja, kuris uždegė ugnį perskaityti knygą kuo greičiau. 

Kaip ir su knyga “Babos Dunjos paskutinė meilė”, čia, užsukę į Rozalindos Kalganovos, totorės, gyvenančios viename Rusijos mieste, namus susiduriame su paprastų Rusijos gyventojų realybe. Čia susipažįstame su jos šeima: pastumdėliu vyru, neatitinkančiu žmonos lūkesčių, dukra Sulfija, kuri dažnai norėtų kuo greičiau pasislėpti nuo savo motinos, ir anūke Aminat, augančia po geležine Rozalindos ranka. Įdomu, kaip įvairūs dalykai, nutinkantys šiuose namuose, atrodo tokie pat artimi, kaip ir tolimi dėl mūsų kraštuose vyraujančių istorinių faktorių: nuo kažkur matytos dominuojančios babcės, kuri po padu laiko visą savo šeimą, nepatogaus ir iš vėžių mušančio susidūrimo tarp rytų ir vakarų, o taip pat ir buitinio antisemitizmo ar lengvos nuolatinės įtampos tarp kaimynų. Bronsky, mano akimis, talentingai rekonstruoja komplikuotą šios šeimos santykį ir puikiai parinktais siužeto vingiais atskleidžia, kokio gyvenimo būta (o gal ir esama) apskritai ex-socialistiniame bloke.

Įsivažiuoti į siužetą buvo be galo lengva, autorė rašo pagaviai ir nesinori nė akimirkai padėti knygos. Ji, piešdama sudėtingą šeimos portretą, kalba ne tik apie būtent pačių artimiausių giminaičių santykius, tačiau ir kartų skirtumus tarp kartų bei ypatingą identiteto klausimą: Rozalinda nenori pamesti savo totoriško palikimo, tačiau tai iš tiesų darosi daug labiau komplikuota išlaikyti keičiantis laikams. Kaip ir su Baba Dunja, Bronsky deda daug pastangų, kurdama Rozalindos paveikslą: ji čia yra visiška antagonistė, neadekvačiai vertinanti realybę ir, nepaisant didžiulio pasitikėjimo savimi bei nuostatos, kad ji yra visų teisiausia, Rozalinda nėra pajėgi aprėpti dėl Rusijos laisvėjimo vis labiau atsiveriančio pasaulio. Na, negali pakęsti Rozalindos, bet negali apie ją ir neskaityti. Dar vienas ženklas, kad Alina Bronsky rašo tiesiog puikiai.

Knygą išleido “Aukso žuvys”, iš vokiečių kalbos vertė Vytenė Saunoriūtė.

Mano goodreads įvertinimas: 5/5. 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: