Akvilė Magicdust “Bitės”
/images/books/2614631/1629878382_Bites-virselis.jpg)
Grafinė novelė pasakoja apie pirmąją Lietuvoje ir tuometinėje Sovietų Sąjungoje šešių merginų roko grupę „Bitės“, gyvavusią nuo XX a. 7-ojo dešimtmečio, ir jos lyderės Jūratės Dineikaitės muzikinį kelią.
Komiksų kūrėja Akvilė Magicdust vaizduoja ryškiausius grupės kasdienybės epizodus, šalies politinę situaciją, estrados užkulisius. Merginų patirtis kupina anekdotiškų įvykių iš koncertų ir gastrolių, sudėtingų pasirinkimų bei šiurpių susidūrimų su KGB. Ir dabar sunku pasakyti, iš kur jos rado drąsos lipti ant scenos su džinsais ir dainuoti tautiškas dainas, kas tuo metu buvo visiškai nepriimtina? Kaip sugebėjo suderinti šeimą ir meilę muzikai? Kokia buvo jų sušvitusios žvaigždės paslaptis? Galimi atsakymai slypi žodyje „laisvė“ – kokia ji buvo tuomet, kokia ji yra šiandien – apie visai tai ir ši knyga.
Na ir įdomių grafinių romanų šiais metais užderėjo! Jau anksčiau esu viešai išreiškusi meilę grafiniams romanams, tad visiškai naujas vardas šioje padangėje ne tik suintriguoja, bet ir nudžiugina – Akvilė Magicdust man iki šiol buvo nežinoma kūrėja ir su “Bitėmis” ji debiutavo būtent šiame amplua, na o taip pat smagu, kad leidykla “Aukso žuvys” ne pirmą kartą prisideda prie žanro plėtros Lietuvoje. Na tai iš viso super.
Kaip ir su šiais metais skaitytu “Grybo auksu”, jaučiu, kad “Bitės” mane praturtino ir žiniomis: niekada nebuvau girdėjusi apie merginų roko grupę, gyvavusią gūdžiojo sovietmečio metais. Apskritai ši žodžių kombinacija skamba kaip lengvas nonsensas, bet visgi – tokia grupė iš tiesų egzistavo! Tad Akvilė Magicdust kuria istoriją, paremtą grupės lyderės Jūratės pasakojimais apie grupę, koncertus, moterų bendrystę ir sudėtingus laikus, kai dėl savo patriotinio polėkio grupė narės būdavo stebimos KGB. Tad kūrinio centre viskas daugiausiai ir sukasi apie Jūratę: kaip grupės lyderė ieškojo merginų, norinčių prisidėti prie grupės veiklos, kovojo su stereotipais, bet iš dalies tai – ir asmeninė istorija apie savęs realizavimą ir ieškojimą.
Mano balas goodreads sistemoje bus šiai knygai didelis, nes man atrodo, kad kartais aš negaliu neigiamiau vertinti grafinių romanų, kai džiaugiuosi kiekvieno jų skaitymu lyg švente. Ir šį kartą – patiko ir iliustracijos, vietomis tokios žavios, kad, rodos, imk ir pasidaryk plakatą, ir istorija įdomi. Ko daugiau norėjosi – niaunsuotumo, ne tik vaizdiško, bet ir rašytiniame tekste, kadangi kartais pasakojimas atrodė kiek plokščias. Atrodo, buvo galima privengti vadovėlinio tono supažindinant skaitytoją su įvairiomis tų dienų realijomis, ir įpinti šiuos paaiškinimus organiškiau į tekstą. Ir humoro – jo pavyzdžių galima rasti ir iliustracijose, ir dialoguose, tačiau norėjosi dar! Puikiai būtų toks cinkelis pritikęs ir suteikęs daugiau balanso tarp niūraus meninės saviraiškos ribojimo ir drąsios merginų grupės veiklos.
Knygą išleido leidykla “Aukso žuvys”
Mano vertinimas: 4/5
Alina Bronsky “Totoriškos virtuvės aštrumai”
/images/books/2609885/1625474857_Totoriska-virselis.jpg)
Paskutiniai Sovietų Sąjungos metai. Daugiabutyje kažkur už Uralo gyvena šeima, kuriai vadovauja ryžtinga, žavi ir despotiška moteris – Rozalinda Kalganova. Ji anksti neteko tėvų, vaikystę praleido vaikų namuose, gal todėl turi tvirtas nuostatas apie tvarką, naudą ir problemų sprendimą. Ji nejaučia šilumos savo dukteriai Sulfijai, tačiau gimus anūkei Rozalindos gyvenimą netikėtai nušviečia meilė. Tarp švelnios motinos ir tulžingos močiutės įsiplieskia kova, kurioje mergaitė tampa iš rankų į rankas keliaujančiu trofėjumi, o skaitytojas – siaubą keliančių įvykių, komiškų situacijų ir sąmojingų dialogų liudytoju. Tris dešimtmečius aprėpiantis pasakojimas veda per trijų kartų moterų likimus, skirtingas šalis ir kultūras, aštriai keldamas klausimą, kas mes tokie ir kodėl.
Jau po kelių knygų iš pirmosios Keliautojų laiku serijos, kurią leidžia leidykla “Ausko žuvys”, suvokiau, kad kiekviena šios serijos knyga, atsidūrusi mano rankose, yra tarsi šventė. Žinoma, ir tikrai didelių išankstinių lūkesčių visuomet todėl dabar turiu, bet kol kas – nei vieno nusivylimo. Į Totorišką virtuvę nėriau po “Perskaitymų” tinklalaidės pokalbio su šios knygos vertėja, kuris uždegė ugnį perskaityti knygą kuo greičiau.
Kaip ir su knyga “Babos Dunjos paskutinė meilė”, čia, užsukę į Rozalindos Kalganovos, totorės, gyvenančios viename Rusijos mieste, namus susiduriame su paprastų Rusijos gyventojų realybe. Čia susipažįstame su jos šeima: pastumdėliu vyru, neatitinkančiu žmonos lūkesčių, dukra Sulfija, kuri dažnai norėtų kuo greičiau pasislėpti nuo savo motinos, ir anūke Aminat, augančia po geležine Rozalindos ranka. Įdomu, kaip įvairūs dalykai, nutinkantys šiuose namuose, atrodo tokie pat artimi, kaip ir tolimi dėl mūsų kraštuose vyraujančių istorinių faktorių: nuo kažkur matytos dominuojančios babcės, kuri po padu laiko visą savo šeimą, nepatogaus ir iš vėžių mušančio susidūrimo tarp rytų ir vakarų, o taip pat ir buitinio antisemitizmo ar lengvos nuolatinės įtampos tarp kaimynų. Bronsky, mano akimis, talentingai rekonstruoja komplikuotą šios šeimos santykį ir puikiai parinktais siužeto vingiais atskleidžia, kokio gyvenimo būta (o gal ir esama) apskritai ex-socialistiniame bloke.
Įsivažiuoti į siužetą buvo be galo lengva, autorė rašo pagaviai ir nesinori nė akimirkai padėti knygos. Ji, piešdama sudėtingą šeimos portretą, kalba ne tik apie būtent pačių artimiausių giminaičių santykius, tačiau ir kartų skirtumus tarp kartų bei ypatingą identiteto klausimą: Rozalinda nenori pamesti savo totoriško palikimo, tačiau tai iš tiesų darosi daug labiau komplikuota išlaikyti keičiantis laikams. Kaip ir su Baba Dunja, Bronsky deda daug pastangų, kurdama Rozalindos paveikslą: ji čia yra visiška antagonistė, neadekvačiai vertinanti realybę ir, nepaisant didžiulio pasitikėjimo savimi bei nuostatos, kad ji yra visų teisiausia, Rozalinda nėra pajėgi aprėpti dėl Rusijos laisvėjimo vis labiau atsiveriančio pasaulio. Na, negali pakęsti Rozalindos, bet negali apie ją ir neskaityti. Dar vienas ženklas, kad Alina Bronsky rašo tiesiog puikiai.
Knygą išleido “Aukso žuvys”, iš vokiečių kalbos vertė Vytenė Saunoriūtė.
Mano goodreads įvertinimas: 5/5.
Leigh Bardugo “Šešetas varnų”
/images/books/1510842/1599048578_Sesetas_varnu.jpg)
Nepaprastų gabumų Kazas Brekeris gyvena kriminaliniame pasaulyje, jam pasiūloma įvykdyti mirtinai pavojingą apiplėšimą – įsilaužti į Ledo rūmus, neįveikiamą karinę tvirtovę, į kurią dar niekam niekada nebuvo pavykę prasmukti. Privalu ištraukti ten laikomą įkaitą, kurio žinios amžiams pakeistų grišų valdomą magiją. Jei viskas pasisektų – Kazas taptų nesvietiškai turtingas, bet vienam tai atlikti būtų pernelyg sunku…
Šeši pavojingi atskalūnai. Vienas neįmanomas pagrobimas. Kartu jie nesustabdomi – jei tik pirmiau nenugalabys vienas kito.
Nuteistasis, trokštantis keršto.
Snaiperis, nesiliaujantis lažintis.
Pabėgėlis su privilegijuota praeitimi.
Šnipė, žinoma Šmėklos vardu.
Širdininkė, naudojanti magiją, kad išgyventų lindynėse.
Vagis, apdovanotas talentu įvykdyti mažai tikėtinus pabėgimus.
Išaušo pagaliau Varnų valanda! Nors nepasakyčiau, kad labai entuziastingai žengiau į šią dvilogiją, nes nebuvo taip, kad visiškai mane emociškai pritrenkė Šešėlio ir kaulo trilogija bei jos finalas. Na, bet savaime suprantama, kai tiek aplinkui susižavėjusių žmonių, nebuvo taip, kad visai nenorėjau skaityti Varnų: nors pirmuosius 70 puslapių įveikiau lėtai ir gana nuobodžiai, vos galėdama susigaudyti kas, kur ir kaip, bet vos buvo surinkta visa šutvė, negalėjau atsiplėšti nuo knygos.
Tam turiu pakankamai paprastą paaiškinimą: lyginant su Alinos serija, šioje knygoje daaaug labiau vystomi veikėjų charakteriai: jie turi paslaptingas priešistores, yra kupini ydų bei nuostabių talentų, kurie verčia veikėjus pamėgti. Pradedant Kazu, komandos, kuri surinkta specialiai misijai, vadu, tikrų tikriausiu antagonistu, ir kitais komandos nariais, kurių asmeninėse istorijos, atskleidžiamose besivystant siužetui ir vis nusikeliant į praeitį, netrūksta sudėtingų pasirinkimų ir išgyvenimų. Nors man toks Bardugo atsigręžimas į herojų gyvenimus ir buvo bene žaviausia kūrinio dalis, pagrindinė misija, kuri veda siužetą pirmyn, iš pradžių atrodžiusi nuobodi, galų gale pasirodė esanti puiki priežastis sukti visokius planus ir politikuoti.
Tad iš esmės jau ir nebežinau, ar dar turiu, ką pasakyti. Dar, tiesa, patiko man ir slow-burn tipo romanai čia, labai netrukdė pagrindinei siužetinei linijai, o kaip tik duoda tam tikro peno tęsiniui. Tai na labai patiko man ši knyga, kitaip nei Alinos ir Malo istorija, čia tikrai didžiąją knygos dalį negalėjau atsitraukti nuo pasakojimo, kaip senais gerais YA skaitymo laikais. Aišku, kaip visada neįtikėtina, kad šie veikėjai viso labo paaugliai, kas yra absurdas, bet vėlgi – smagus YA absurdas, į kurį galų gale nekreipi dėmesio, o tik mėgaujiesi, kur veiksmas ir veikėjų įdomumas, kai jie iš tikrųjų pradeda rūpėti, nuves. Bandau žiūrėti serialą, nepatinka man, kad ten viskas taip prikaitaliota, gal galėjo daryti tik pagal Varnus be jokių Alinų ir Malų?!
Knygą išleido “Aukso pieva”, iš anglų kalbos vertė Astra Alba.
Mano goodreads vertinimas: 5/5.
Lina Itagaki ir Rasa Grybaitė „Grybo auksas“
/images/books/2606860/1622030108_GRYBO_AUKSAS_vir%C5%A1elis.jpg)
„Grybo auksas“ – komiksas apie vieną žymiausių XX a. pirmosios pusės lietuvių skulptorių Vincą Grybą (1890–1941). Jo anūkės dailininkės Rasos Grybaitės ir iliustruotojos Linos Itagaki kūrybiniame procese gimęs komiksas atskleis menininko asmenybę ir gyvenimo istoriją. Versdami jo puslapius, kartu su skulptoriumi išgyvensite nepriteklius, kūrybines kančias, džiaugsmą ir meilę. Į XX a. Europos miestus pažvelgsite Grybo akimis, susitiksite su jo mokytoju Emiliu Antuanu Burdeliu – to meto skulptūros legenda. Komiksas papasakos, kodėl ir kaip Lietuvos miestuose atsirado paminklai Vytautui Didžiajam ir Simonui Daukantui bei kiti garsūs Grybo sukurti monumentai. Taip pat sužinosite, kur Vincas Grybas slėpė savo „auksą“. (Menotyrininkė Saulė Mažeikaitė-Teiberė)
Pastaruoju metu, rodos, suaktyvėjo lietuviškų komiksų leidyba (ir net daugiau nei vienas grafinis romanas per metus turbūt yra išverčiamas į lietuvių kalbą), kas labai džiugina, nes šis žanras man laaaabai patinka! Turbūt tricky dalykas, kad lietuviai gali būti snobiški šio žanro atžvilgiu, kadangi grafinių romanų skaitytojai čia yra užauginti tokių garsenybių kaip “Maus”, “Persepolis” ar Anušauskaitės kūrybos, tad nors grafinių romanų ir komiksų mylėtojai jaučia alkį dėl, palyginus, nedidelės šio žanro leidybos, kūriniai kartais nejučiomis lyginasi su jau paminėtaisiais. Na o Lina Itagaki jau neabejotinai tapo lietuviškų komiksų ir iliustracijų žvaigžde su darbu prie “Sibiro haiku”, tad, savaime suprantama, labai laukiau jos kito kūrinio su tokiais pat dideliais lūkesčiais!
Dar turbūt visgi svarbu paminėti, kad iki šios knygos buvau tamsuolė ir Vincas Grybas man asocijavosi tik su gatve, netoli kurios buvo įsikūrusi stomatologijos klinika, kurioje lankydavausi. Kažkaip niekad nesusišvietė tiesiog pasidomėti, kas yra šis žmogus, nes gi ne veltui jo vardu pavadinta gatvė. Tad ši knyga neabejotinai buvo puikus startas pažinčiai ir įkvėpimas atkreipti dėmesį ar pasidomėti daugiau. Knygoje tiek rašytiniu, tiek vaizdiniu tekstu atskleidžiami svarbiausi Vinco Grybo gyvenimo faktai nuo jo gimimo iki mirties. Ir iš esmės tiek. Jau apie vidurį knygos man kirbėjo viduje, kad kažkas su rašytiniu tekstu man nelimpa ir pabaigusi susimąsčiau, kad jis iš esmės nėra labai įspūdingas (tai neliečia biografinių faktų kaip tokių), atrodo, kad nėra net tipinių siužetinių struktūrų, kaip kulminacija ar atomazga, kurios sklandžiai vestų visą naratyvą ir net biografiniame kūrinyje atsirastų kažkokia intriga ar emociniai pakilimai bei nusileidimai. Man atrodo, kad Vinco Grybo mirtis iš esmės nėra kulminacija, apie tą grėsmę pradedama kalbėti iš niekur, nes jau atėjo karo metas, ir galų gale atrodo, kad tekstas yra seklus, nepaimantis už marškinių ir nepapurtantis, nors skulptoriaus biografiniai faktai, manau, suteikė daug potencialo stipriai istorijai rastis.
Didysis šios mano rašliavos BET yra Linos Itagaki darbas. Oi kaip man patiko visas vaizdinis tekstas!!! Tai neabejotinai yra stiprioji kūrinio pusė: nuo to kaip Itagaki panaudoja ir dokumentinius šaltinius, kad ir nuotraukas, ir suderina su iliustracijomis, iki šmaikščių ar daug subtiliai pasakančių cinkelių piešiniuose. Kadangi knyga rekomenduojama skaitytojams nuo 13 metų, tad derinta ir jaunesnei publikai nei suaugėliai, dailininkė protingai koloritu atskiria čia ir dabar momentą bei laiką, į kurį nusikeliama močiutės pasakojimais. Tokios detalės, kai kam gal neatrodančios reikšmingos, man atrodo puikiai apgalvotos ir šaunios. Tai vien dėl Linos darbo rekomenduoju ieškotis šito komisko (plius ji gali dar ir jūsų portretą šmaikščiai nupiešti, susisiekite su pačia dailininke ir įsigykite komiksą iš jos!). Viename vaizdo įraše iš knygų savaitės mokiniams ji buvo užsiminusi apie komiską, skirtą, berods, albaniškai publikai apie būtent šioje šalyje dirbusią mokslininkę, nužudytą režimo (tikiuosi, neklajoju su atsiminimais), – būtų žiaaaauriai įdomu paskaityti ir tą knygą!
Leigh Bardugo „Nuopuolis ir pakilimas“
/images/books/1506527/1595859562_nuopuolis-ir-pakilimas-1.jpg)
Tai – trečioji serijos knyga!!!
Sostinė žlugo, Darklingas valdo Ravką, sėdėdamas šešėliniame soste. Dabar tautos likimas priklauso tik nuo palūžusios Saulės Kvietėjos, pėdsekio ir išblaškytų kažkada garsios magiškos armijos likučių.
Slėpdamasi senovinių tunelių ir uolų labirinte, nusilpusi Alina turi kliautis abejotina Aparato globa ir tais, kurie garbina ją kaip šventąją. Tačiau širdis trokšta surasti nepagaunamą ugnies paukštę ir viliasi, jog atskalūnas princas išties išliko gyvas. Alinai teks sudaryti naujų sąjungų ir nekreipti dėmesio į lenktynes, juk drauge su Malu ji turi rasti paskutinį Morozovo sustiprintoją. Ėmusi narplioti Darklingo paslaptis, ji atskleidžia praeitį, kuri visam laikui pakeis požiūrį į juos siejantį ryšį ir galią. Ugnies paukštė – vienintelis dalykas, skiriantis Ravką nuo sunaikinimo, tačiau kaina, kurią teks pakloti už jos sugavimą, gali būti viskas, už ką Alina kovojo.
Užbaigusi antrąją Grišų dalį, nieko nelaukdama ėmiausi trečios ir štai serija baigta. Su pradžia kovojau net kelias dienas, nes baisiai netraukė – daug visko, atrodo, vyksta, tačiau tuo pat metu nėra panašu, kad tai būtų kažkaip labai reikšminga ar kitoniška, o ir veikėjai čia jau pažįstami ir nepražysta naujomis spalvomis, tad nėra taip, kad dėl jų evoliucijos stūmiausi pirmyn. Kažkaip peripetijos su tikinčiaisiais ir Ugnies paukšte manęs nelabai žavėjo ir traukė, gal net kiek pabodo, tad tikėjausi, kad kažkas kilstelės visą siužetą ir imsiu skaityti daug greičiau, negalėdama atsiplėšti.
Um na visgi nesijaučiu labai pakylėta pasiekusi trilogijos finalą, dalį knygos pranuobodžiavau, tuomet viskas kaip ir pradėjo dinamiškėti, darėsi įdomiau ir nekrantru sužinosi, kuo baigsis, atrodo, beviltiškas konfliktas. Įdomūs pastrategavimai, papolitikavimai, o dar autorė pankankamai lengvai nusikratė potencialių meilės trikampių ar beveik keturkampių (čia kaip pažiūrėsi į Alinos ir Darklingo santykius :’)), iš vienos pusės taip išvengėm papildomų meilių seilių, kitą vertus – koks emocinis herojų pasidraskymas būtų kažkaip iš manęs gal dar iššaukęs bent kokį jausmą (nebūtinai gerą, skaitant ir pasiraukymas gali būti reikšmingas!) Paskutiniuosius 100 puslapių suskaičiau greitai, tad visa pabaiga kaip ir tenkina mano lūkesčius, čia buvo dramos, bet kažkaip šį kartą ta drama manęs deramai emociškai neveikė.
Šią knygą vertė ta pati vertėja, kaip ir pirmąją serijos dalį, tačiau antrąją vertė kita ir tai, deja, kišo koją, kadangi yra keletas neatitikimų, pvz. vienas jų susiję su ne pačio reikšmingiausio veikėjo vardu. Taip pat knygoje galima rasti ir korektūros paliktų klaidų, tad čia likau kiek nuvilta, bet visgi, nepaisant visų minusų, kurie veikė ir mano vertinimą, labai džiaugiuosi, kad sugrįžau prie serijos būtent šiuo metu, nes, pasikartosiu, net nesupratau, kaip pasiilgau YA ir visokių dramų iš paauglių, kurie šiaip neatrodo visai kaip paaugliai, gyvenimų. Padariusi nedidelę pertraukėlę nuo grišų, imsiuos Varnų!
Knygą išleido leidykla “Aukso pieva”, iš anglų kalbos vertė Tėja Luna.
Mano goodreads įvertinimas: 3/5.
Olga Tokarczuk “Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus”
Atokiame Lenkijos kaime keistuolė Janina Dušejko tamsiais žiemos vakarais studijuoja astrologiją, kartu su buvusiu mokiniu verčia Williamo Blake’o poeziją ir prižiūri Varšuvos gyventojų sodo namelius. Ji mieliau renkasi gyvūnų nei žmonių draugiją. Ieško ryšių tarp planetų išsidėstymo ir to, ką rodo televizija. Jos manymu, žmonių vardai dažnai neatitinka konkrečių asmenybių, todėl žmones verta pervardyti.
Netikėtai kaimelio ramybę sudrumsčia paslaptinga Janinos kaimyno, praminto Didžiąja Pėda, mirtis. O tuomet pasipila ištisa keistų mirčių virtinė. Energingoji moteris ima versti nusistovėjusį – ir užsistovėjusį – tradicinį vietinės bendruomenės gyvenimą aukštyn kojom…
Ilgokai nesiryžau rašyti teksto apie šią knygą, nepaisant to, kad ji man žiauriai patiko! Atrodo, kad tiek visko galvoje ir kartu tiek nedaug galiu išreikšti žodžiais, kodėl ši knyga man paliko tokį gerą įspūdį, bet trumpai pamėginsiu tą vis tiek padaryti 🙂
Mano pirmasis mėginimas su Tokarczuk kūryba buvo “Bėgūnai”, kurių perskaičiau gal pirmus 40 psl. ir padėjau. Nebuvo taip, kad man nepatiko, tiesiog tuo metu buvo įtemptas mokslo metų momentas, o tekstas tikrai ne iš lengvųjų – jau nuo pat pirmų puslapių buvo matyti, kad tai – labai fragmentiškas tekstas, kuris greičiausiai neturi nuoseklaus naratyvo. Tuo momentu tai mane kiek išgąsdino, nes psichologiškai tam nebuvau pasiruošusi, o bent jau man, kai skaitau savo malonumui, tokiom knygom reikia tinkamo savo laiko. Bet nors ir neperskaičiusi “Bėgūnų”, nusprendžiau įsigyti Arklą, o tai nutiko man perskaičius Babą Dunją. Iš anotacijų atrodė, kad šios knygos gali turėti panašumų (kas tikrai yra tiesa), tad pagalvojau, kad reikia iš kitos pusės su Tokarczuk pamėginti ir puikiai viskas išėjo.
Vienas iš dalykų, kuris visiškai mane nuramino, buvo ganėtinai nuoseklus siužetas, kurį sekti nėra sudėtinga, o kaip tik – buvau įtraukta jau pirmaisiais sakiniais. Iš vienos pusės tai tarsi detektyvą primenanti istorija, nes viename Lenkijos kaime, ar greičiau gyvenvietėje, kurioje gyvena mūsų pagrindinė veikėja Janina Dušejko, pasipila mirčių virtinė, kurių paslaptį bando ne tik policija, bet ir pati Janina. Visgi tai ir vidinis Janinos portretas – moters, kuri domisi astrologija, labai myli ir saugo gyvūnus bei atsargiai tyrinėja aplinkinį pasaulį. Tai tampa pasakojimu apie galios santykį tarp žmonių ir gyvūnų bei Janinos mėginimą išlikti susvetimėjusiame pasaulyje. Raktu tampa pagrindinės herojės pasąmonė, kuri įsiurbė mane ir norėjosi kapstytis po kaulelį bei suprasti, kaip Janina suvokia pasaulį. Šioji patirtis iš dalies ir buvo artima tajai, kai skaičiau Babą Dunją, nuo kurios lygiai taip pat negalėjau atsiplėšti. Liekant naratyvinėje plotmėje, jaučiau, kad Janinos gyvenimo filosofija yra kartkartėmis atrodė tokia artima ir kai kurie jos apsvarstomi egzistenciniai klausimai, manau, yra kilę ne tik daliai skaitytojų, bet ir man, jau nekalbant apie tai, kad ne vienas žmogus yra mane pavadinęs pensininke dvidešimt-kelerių metų žmogaus kūne.
Viskas šioje knygoje, rodėsi, yra iš dalies pažįstama, bet ir visai nauja, galbūt ir dėl naujo man Tokarczuk balso, tokio įtaigaus, kartais ironiško, bet taikliai atvaizduojančio realybę, kurį papuošė ir, būtinai turiu pridurti, puikus vertimas. Gal dabar tiek jau nesibaiminsiu “Bėgūnų”.
Knygą iš lenkų kalbos vertė Vyturys Jarutis, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.
Mano goodreads vertinimas: 5 iš 5 balų.
Leigh Bardugo “Šturmas ir audra”
Tai – antroji trilogijos dalis! Pirmosios apžvalgą rasite čia.
Kirtę Tikrąją jūrą, persekiojami priešų, Alina su Malu ketina įsikurti nepažįstamoje žemėje, kur niekas nėra girdėjęs apie Saulės Kvietėją. Alina slepia savo tapatybę, tačiau ilgainiui negali pabėgti nuo praeities ir savo likimo. Darklingas išnyra iš Šešėlio kanjono įgijęs naują, siaubą keliančią galią ir apsėstas minties užimti Ravkos sostą.
Padedama kaperio Alina grįžta į kadaise paliktą šalį, pasiryžusi kovoti su Ravkos priešais. Dėl savo stiprėjančios galios ji vis labiau panyra į Darklingo magijos sūkurį ir tolsta nuo Malo. Alinai teks pasirinkti tarp savo šalies, galios ar meilės, kuri jai visuomet buvo kaip kelrodė žvaigždė besiartinančioje audroje.
Sekantieji “Pamišusią dėl knygų” instagrame galėjo pamatyti, kad atsiradus serialui pagal Grišų trilogiją ir Varnų dvilogiją, o taip pat paskatinta draugės gerų atsiliepimų, susiėmiau ir nusprendžiau grįžti prie rašytoją išgarsinusių knygų, nors pirmąją dalį pirmą kartą skaičiau dar 2016!!! Net pati nemaniau, kad taip seniai 😀 šiaip ne taip knygą susižvejojusi bibliotekoje ėmiausi tęsinio ir dar kartą esu labai patenkinta, kad grįžau prie YA fantastikos.
Kadangi tai tęsinys, aš nelabai linkusi pernelyg išsiplėsti ir pasakoti daug apie siužetą, tačiau svarbu tai, kad Alina bėga su savo vaikystės draugu/gyvenimo meile Malu nuo Darklingo, kuris, pasirodo, yra blogietis. Visi šaudosi gaudosi savo galiomis arba fizine jėga ir taip einame per visą knygą. Smagiausia viso kūrinio dalis buvo tai, kad atsirado naujų veikėjų: princas, piratai, nuožmūs kariai, kurie man labaiiiii patiko, jie įnešė naujo šarmo, emocijos ir puikiai papildė pagrindinių veikėjų gretas, kurie man gal net kiek nublanko: Malas vis dar mane nervina, Alina pergyvena metamorfozę pasikeitus jos vietai hierarchijoje ir galios santykiui su kitomis grišomis, tačiau vis primenama, kad ji visgi tik jauna mergina, neseniai sužinojusi, kad turi galių, ir galbūt dėl to jos pamąstymai dažnai sukasi tik apie mylimąjį, o paslaptingojo Darklingo čia buvo ne tiek ir daug, palyginus su pirmąja dalimi. Gerą įspūdį man paliko ir tai, kad atsiplėšiama nuo daugiausiai matytų lokacijų pirmoje dalyje ir čia buvo naudinga panaudoti ir žemėlapį, pateikiamą knygoje, tad truputį supažindinama ir su kitomis žemėmis.
Visai smagus ir cliffhangeris, kuriuo užbaigiama antroji dalis, norisi imtis trečiosios dalies, tik esu įsitikinusi, kad 2016 – aisiais būčiau labiausiai susidomėjusi, kokie čia gi bus Alinos meilės reikalai, tai gal gerai, kad dabar grįžau prie serijos, nes visgi baisiai įdomu, kas čia su ta šalim dėsis ir kur nuves visi vykę ir nevykę bandymai politikuoti. Bardugo rašo įtaigiai kadangi knygos nėra baisiai storos, veiksmas gana koncentruotas, tad išlaikoma dinamika ir skaityti smagu bei malonu. Žinoma, šis pasaulis naujas, bet nereikia daug prisiskaityti internete, kad suprastum pasaulio kūrimo įkvėpimo šaltinį, t. y. rusišką kultūrą, kas yra unikalu ir nematyta, jei kalbame tik apie YA knygas, išverstas ir išleistas Lietuvoje. Buvo kelios vietos, kur vertimas man kiek striginėjo, bet tai pernelyg netrukdė mėgautis smagiai dramatiška, kartais gal cringy istorija, o be to tikiu, kad visgi nelengva versti tekstą, kuriame daug visokių pasakinių/mitologinių ar laivybos terminų! Labai smagus (kiek apžvalgoje galiu įvairomis formomis parašyti “smagus”?:)) skaitinys, nekantrauju užbaigti trilogiją ir žiūrėti serialą!
Knygą išleido leidykla “Aukso pieva”, iš anglų kalbos vertė Astra Alba.
Mano goodreads įvertinimas: 3/5.
Melvin Burgess “Billy Elliot”
Set in northern England during the 1984 miner’s strike, Billy Elliot tells the story of a young working class boy who chooses not to follow his widowed father’s instructions to train to be a boxer. Instead, fascinated by the ballet class sharing the same building as his gym, Billy hangs up his gloves to pursue dreams of being a dancer. But even as he discovers his virtuoso gift for ballet he must hide his triumph from his father and brother — both miners on strike struggling to keep food on the table.
Nežinau, ar daugelis esate girdėję, o gal matę, filmą “Billy Elliot”, tačiau ši knyga, dėmesio, yra parašyta PAGAL filmo scenarijų. Skamba nelabai sąmoningai, nes parodykit, kiek tokių atvejų yra sėkmingi. 😀 O filmą tai aš absoliučiai dievinu: nors, palyginti, ne taip seniai jį mačiau, jis iš karto tapo vienu mano mėgstamiausių, scena su laišku yra absoliučiai emociškai palaužianti, o muzika!!! Taip sutapo, kad per pastaruosius metus visiškai įsimylėjau T.Rex ir grupės muzika skamba šiame filme! Nieko geriau būti negali! Tad, kai jau esi gerbėjas, pridarai įdomių dalykų, tad va, iš bookdepository užsisakiau šią knygą. Visiškai nepasigailėjau!
Tai pasakojimas, jau turbūt savaime suprantama, apie Billy Elliotą, berniuką, gyvenantį su tėčiu, vyresniu broliu ir močiute. Šioji šeima išgyvena sudėtingą laikotarpį: Billio mama ne taip seniai mirė, o tėtis bei brolis dalyvauja kalnakasių streike, dėl kurio neturi stabilių pajamų. Galbūt šis istorinis kontekstas kiša koją, nes na tikrai turbūt ne tiek daug žmonių už Anglijos ribų žino su šiuo streiku ir politinėmis jėgomis susijusias peripetijas, tačiau problematika – universali. Tėtis Billį verčia eiti į bokso treniruotes, tačiau netikėtai berniukas susižavi baletu, prie kurio pamokų slapta ir prisijungia. Tad trumpai sakant, tai pasakojimas apie vaiką, norintį daryti tai, kas jam nuoširdžiai patinka, tačiau negaunantį palaikymo iš šeimos.
Melvin Burgess, Lietuvoje, manau, neblogai žinomas autorius, adaptuoja scenarijų ir tikrai nenutolsta nuo jo, tačiau įveda kelias perspektyvas, taip pridėdamas pasakojimui reikšmingų detalių, kiek geriau atskleidžiančių veikėjų charakterius: ne tik paties Billio savijautą, tačiau ir jo tėvo neviltį, netekus žmonos ir sunkiai randant bendra kalbą su sūnumis, brolio agresiją ir pyktį, sumišusį su beviltiškumu ir liūdesiu, geriausio Billio draugo išgyvenimus, mat jis suvokia esantis homoseksualus.
Knyga apima ne vieną socialinę problemą, nuo klasių skirtumų, šeimos tarpusavio santykių, bet svarbiausia knygos tema lieka noras būti savimi. Viso kūrinio metu skaitytojas ir žiūrovas stebi šeimos virsmą, kai dėl naujojo Billio pomėgio vyrai šiaip ne taip yra priversti išgirsti vienas kitą, o ne išgyventi sudėtingas valandas vienumoje. Net atrodo, kad tai labai vyriška knyga, ir ne tik dėl to, kad visi pagrindiniai veikėjai yra berniukai/vaikinai/vyrai, knygoje užkoduojama ir vyriškumo sampratos aspektas, kad grožis ir estetika bei jausmų išreiškimas neturi būti atsieta nuo vyriškumo. Labai šilta, graži, jauki knyga (ir filmas, žinoma).
Mano skaitytą knygos versiją išleido leidykla “Chicken House”.
Madeline Miller “Achilo giesmė”
/images/books/2609665/1622443891_Miller_Achilo_giesme_72max.jpg)
Jūrų nimfos Tetidės ir karaliaus Pelėjo sūnus Achilas, „geriausias iš graikų“, – tvirtas ir mitrus gražuolis, kuriam neatsispiria nė vienas sutiktasis. Patroklas – nerangus jaunuolis, dėl beprasmiškai žiauraus poelgio ištremtas iš savo tėvynės į Pelėjo rūmus. Nepaisydami tarpusavio skirtumų, Achilas ir Patroklas susidraugauja. Kartu mokydamiesi karo ir medicinos menų, jie tampa vis artimesni ir įsimyli, nors rizikuoja užrūstinti nuožmiąją Tetidę, nepritariančią jų jausmams.
Pasklidus žiniai, kad Spartos karaliaus žmoną Helenę pagrobė Trojos karaliaus sūnus Paris, Achilas iškeliauja į žygį prieš Troją pasitikti išpranašauto likimo, o nerimo dėl mylimojo kamuojamas Patroklas seka paskui. Jiedu nė nenutuokia, kokių sunkių išbandymų ir siaubingų aukų iš jų pareikalaus rūsčiosios lemties deivės moiros.
Ar dabar kalbėdama apie savo Achilo sausgyslę aš graudinsiuos? I THINK SO
Labai liūdna ir gražu. Tokios knygos mane visada pavergia, nepaisant kažkokių trūkumų ar dalykų, kuriuos įprastai vertinčiau neigiamai. Šiuo atveju knyga išsunkė širdį, pabaigus ją buvo graudu, bet kadangi esu emocinga skaitytoja – į nieką nekeisčiau šios skaitymoi patirties. Tik bėda, kad po tokių knygų atsiranda alkis, kurį labai sunku patenkinti 😀
Miller, nusprendusi remtis Homero “Iliada” kuria pasakojimą apie Patroklo, ištremto karalaičio, ir “geriausiojo iš graikų” Achilo meilės istoriją. Ypatinga tai, kad šioje knygoje jie bręsta ir auga kartu, po truputį atrasdami, kad jų draugystėje slypi ir kiek kitoks potraukis. Jų tokia savotiška coming of age istorija vyksta graikų ir trojėnų konflikto kontekste, kai Achilas iškyla kaip didysis graikų karys, o Patroklas, tuo tarpu, kiek pacifistikšai mėgina atsiriboti nuo karo vaizdų, tačiau nepabėga nuo Achilo: jie pereina daugybę iššūkių ir išmėginimų, bandančių jų ryšio stiprumą. Tad na kaip suprantate, graikų mitologijos mėgėjams ši knyga pats tas 🙂
Išskirtinumas šios knygos man būtų ne tik tai, kad pasakojimas yra pastatytas ant veiksmo ir čia ne tiek daug kalbama apie vidinius žmonių išgyvenimus, tačiau įvyksta tiek visko daug, tiek daug veikėjų, tiek daug susitikimų ir patirčių, kad galbūt kai kuriems skaitytojams galėtų susisukti galva. Visgi autorė (o kartu ir vertėja) paskanina šį įtempto veiksmo pasakojimą subtiliais epizodais, kurie koncentruojasi ties Achilo ir Patroklo ryšiu: tai, kaip apibūdinami jų santykiai, man buvo absoliučiai fantastiška. Tas išlaikytas subtilumas, kartkartėmis persmelktas melancholijos, savotiškas minimalizmas, kai užtenka vos kelių žodžių, užpildė širdį įvairiausiomis emocijomis. Achilo ir Patroklo švelnios akimirkos kartu versus karo vaizdus, kai žuvo labai daug žmonių, kėlė kontrastingą pojūčių jūrą, – turbūt tai viena priežasčių, kodėl knygą perskaičiau tikrai greitai. Nesinorėjo sustoti, o pabaigus ir nuverkus posmą norėjosi pradėti iš naujo. Tik taip mane paveikiančias knygas galiu vadinti pačiomis pačiausiomis, o dabar tenka ieškoti, kuo užpildyti tuštumą, atsiradusią perskaičius “Achilo giesmę”. Neabejotinai imsiuos ir “Kirkės”.
Knygą išleido leidykla “Baltos lankos”, iš anglų kalbos vertė Adonė Mitkevičienė.
Mano goodreads įvertinimas: 5 iš 5.
Pamišusiai dėl knygų – 7!
Net keista, kai pagalvoju, kad jau tiek daug metų praėjo nuo šio tinklaraščio sukūrimo. Kadangi tai įvyko dar būnant mokykloje ir ne visai vyresnėse klasėse, o tik artėjant link jų, turėjau daugiau laiko ir dažniau skaitydavau bei rašydavau apie tai, ką skaitydavau, dėl ko kartais dabar paliūdžiu, nes norėtųsi ir tą, ir tą daryti dažniau. Visgi kad ir kaip mėgčiau savo studijas, jos savaime suprantama trukdo mano skaitiniams, knygoms, kurias savo nuožiūra imu ir skaitau, bet nesinori ir pernelyg savęs spausti, nes kitaip visai noras dings. Na, jei yra kas mane seka ilgiau, turbūt visa tai skamba pažįstamai, nes dėl panašių dalykų skundžiausi dar pernai, per šeštąjį gimtadienį 😀 Niekas nepasikeitė, aš vis dar nerimauju dėl to, o ką daryti su apžvalgomis, kurios būtų visai kitokios, jei jas rašyčiau dabar, vertinimais, kurie kardinaliai skirtųsi dėl proto ir amžiaus, kurie irgi pasikeitė per šiuos septynerius metus.
Turbūt įsimintiausias šių metų dalykas, kalbant apie Pamišusią dėl knygų, yra instagramo paskyros susikūrimas (jei dar nesekate manęs, kartais ir ten atsiduriu! Nuoroda yra šoninėje juostoje). Nors aš šiaip su naujais žmonėmis ne taip lengvai bendrauju ar pažindinuosi, kažkoks bendruomenės jausmelis atsirado, nors kad ir kaip man kartais beatrodo, kad aš jį sau mintyse ir susikūriau. Bet kokiu atveju yra smagu būti arčiau bendraminčių, matyti kitų skaitinius ir kartu parodyti savuosius.
Tad ateinantiems metams labiausiai sau norėčiau palinkėti ne daugiau aktyvumo, nes čia jau kaip išeis, tačiau daugiau gerų ir skaitymo malonumą atnešančių skaitinių! Kartais atrodo, kad jau nieko nebesinori, kai skaitau su darbu susijusius skaitinius ar studijoms, nors ir ten tikrų perlų neratai randu, norisi priartėti prie tos aštuntokės Gretos, kuri drebančiomis rankomis kūrė tinklaraštį, bet iš visos širdies mylėjo skaitymą ir rašymą apie tai, ką perskaito.
Pamišusi dėl knygų 